-1.4 C
Panevėžys
Antradienis, 6 gruodžio, 2022

Krekenaviečio bitynas – pažangiausias Lietuvoje

Algimantas ir Zita Antanaičiai į 41-ąją bitininkų šventę buvo atvežę savo bityno produkcijos, tad kolegos iš visos Lietuvos galėjo įvertinti, ką gamina pažangiausieji.

41-oje šalies bitininkų šventėje, kuri vyko Panevėžio rajone, stovykloje „Vaikystės šilelis“, apdovanoti konkurso „Pažangiausias bitynas Lietuvoje 2017“ nugalėtojai. Aukščiausias įvertinimas komisijos sprendimu skirtas ir devyniasdešimt bičių šeimų ūkio savininkui iš Panevėžio rajono – bitininkui iš Krekenavos seniūnijos Petriškių kaimo Algimantui Antanaičiui ir jo žmonai Zitai Antanaitienei. Į pažangiausių šalies bitininkų trijulę pateko ir bitininkai iš Vilniaus bei Ignalinos.

Darbus atlieka skrupulingai

Tai respublikinis konkursas, kuriam pirmiausia bitininkų draugijos atrenka kandidatus. Po to Lietuvos bitininkų sąjungos bitininkystės specialistų komisija iš jų sudaro sąrašą finalininkų, kuriuos tikrina vietose. Konkurso laimėtojams įteikiamos Lietuvos bitininkų sąjungos vardinės taurės ir diplomai. Bitininkui laimėti šiame konkurse prizinę vietą didelė garbė, nes yra oficialus jo darbo įvertinimas ir pripažinimas.

Pasak Panevėžio bitininkų draugijos pirmininko Alfonso Rutkausko, Algimanto ir Zitos Antanaičių bitynas buvo pasiūlytas dėl to, kad atitiko visus konkurso keliamus reikalavimus. Tai yra – šiame bityne įdiegtos modernios medaus sukimo ir kitos technologijos. Bityno plėtrai naudojama Europos Sąjungos parama, Algimantas ir jo žmona Zita nuolat tobulina kvalifikaciją, priklauso Bitininkų draugijai, laiko ne mažiau kaip 40 bičių šeimų. Be to, krekenaviečių bityno produktyvumo rodikliai ypač aukšti, bitynas laikosi visų Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos nustatytų reikalavimų, tvarkingai veda bityno buhalterinę apskaitą.

„Tai vienas iš stambesnių bitininkų Panevėžio rajone. Jo bičių šeimos dirba itin produktyviai. Bitynas turi mažiausiai žuvusių bičių šeimų. Per žiemą žuvo tik viena bičių šeima. Algimantas visą produkciją realizuoja Panevėžio mieste bei rajone. Jis išsikovojo savo autoritetą ir savo rinką. Nesame girdėję nė vieno pirkėjo nusiskundimo. Be to, Algimantas turi ne tik bitininko, bet ir ūkininko statusą. Tai labai tylus, kuklus, bet ypatingai sąžiningas, skrupulingai darbus atliekantis žmogus“, – gerų žodžių apie kolegą negailėjo A. Rutkauskas.

[pull_quote_left] „Bičių gyvenimas unikalus – šiuos vabzdžius pirmiausia reikia pamilti, pažinti, su jais susikalbėti, tik paskui galima pradėti galvoti apie verslą ir pinigus. Ir man iš pradžių bitynas buvo kaip laisvalaikis. Pradėjau nuo vieno avilio, bet kasmet bitynas didėjo ir galiausiai tapo pagrindiniu uždarbiu. Ūkyje dirbam atvirai – be pirštinių ir kombinezonų, o jei bitutės ir įgelia – nieko baisaus, mes nealergiški. Darbas bityne reikalauja daug geležinės kantrybės, geros sveikatos ir daugybės žinių, o Dievo vabalėliai nedovanoja nei aplaidumo, nei paviršutiniškumo“. A. Antanaitis. [/pull_quote_left]

Pavyzdys kitoms šeimoms

Verta paminėti ir tai, kad bitininkas Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje moksleiviams veda edukacines programas. Propaguodamas savo amatą Algimantas supažindina vaikus su bitininkyste, skatina jaunimą tapti bitininkais.

Anot Krekenavos bendruomenės „Tiltas“ pirmininkės ir Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos kūno kultūros mokytojos Sigitos Rudienės, Antanaičių šeima iš kitų išsiskiria nuoširdumu, paprastumu, atsakingumu.

„Tai labai ramūs, geri, dosnūs žmonės. Mugėse prekiauja bičių produktais bei daržovėmis. Jie stengiasi, kuria savo verslą – tai puikus pavyzdys kitoms šeimoms. Kadangi jų vyriausioji dukra Lina buvo mano auklėtinė, pažįstu juos kaip rūpestingus, šaunius tėvus“, – kalbėjo S. Rudienė.

Antanaičių bityne – devyniasdešimt bičių šeimų, darbo čia į valias nuo ryto iki vakaro.

Gerų atsiliepimų apie šią šeimą negailėjo ir Krekenavos seniūno pavaduotoja Violeta Naulickienė. Ji kartu su Algimantu mokėsi toje pačioje mokykloje, tik skirtingose klasėse.

„Tai tvarkinga, graži, religinga šeima, bet labiausiai mane žavi Algimanto ir Zitos bičiulystė. Jie visur ir visada kartu, nesvarbu, ar tai būtų bažnyčioje, ar renginyje. Jie kuklūs ir niekada savęs neafišuoja“, – teigė V. Naulickienė.

Procesas ilgas, bet malonus

Gavęs diplomą A. Antanaitis sakė, kad geri įvertinimai visuomet paglosto širdį. „Dalinai tai buvo staigmena. Pernai pažangiausiu bitynu išrinkti mūsiškiai Gintaras ir Ona Balžekai, todėl nemaniau, kad tokie titulai į Panevėžio rajoną gali atkeliauti dar kartą. Esu ir nustebęs, ir pamalonintas“, – po apdovanojimo „Tėvynei“ teigė pažangiausio bityno savininkas.

Pasak A. Antanaičio, pirmoji pažintis su bitėmis buvo dar vaikystėje. Jas Algimantas prižiūrėjo kartu su tėčiu.

„Tada sakiau niekada nebūsiu bitininku, nes reikėdavo pūsti dūminę ir bitės labai geldavo“, – prisimena pašnekovas. Nors pagal profesiją Algimantas yra radiotechnikas, bičių gyvenimas jį žavėjo kur kas labiau. 1984 metais grįžęs po karo tarnybos Algimantas įsigijo pirmąjį bičių spiečių. Didįjį žinių ir patirties bagažą jis perėmė iš tėvelio, vėliau žinių apie bites ir bitininkystę sėmėsi dalyvaudamas įvairiuose seminaruose, daug sužinojo įstojęs į Panevėžio bitininkų sąjungą.

Daugiau nei trisdešimt metų bitininkyste užsiimantis ūkininkas dabar augina 90 bičių šeimų. Bites laiko šalia namų – Petriškių kaime ir dar keturiose vietose: Muciūnų, Papalčių, Glitėnų, Miško Palivarko kaimuose.

„Kaime turime sodybą. Seną tėvuko namelį pavertėm bitynu. Vienam gale sukimo cechas, kitam įrengėm sandėliavimo patalpas. O sodybos privalumas tas, kad viename kieme su manim gyvena bitės. Visi bitynai sutvarkyti iki smulkmenų, mėgstu tvarką nuo mažens“, – sako bitininkas.

Visos Algimanto bitutės auga klasikiniuose, laiko patikrintuose dviaukščiuose dadano tipo aviliuose. Tiesa, vienas yra daugiaaukštis. Jį Algimantui padovanojo žmona Zita, bet, anot bitininko, su daugiaaukščiais dirba tik tinginiai.

„Bitininkaujant su dadano aviliais prieš apžiūrint bičių šeimą reikia rėmą paimti iš sandėlio, įdėti į dėžę, nunešti prie avilio, išimti iš dėžės ir įdėti į bičių šeimos lizdą. Darbo procesas ilgas, bet man jis labai malonus. Man patinka žinoti, kaip ir kuo mano bitės gyvena. Ryte atėjęs su jomis pasisveikinti žinau, ar jos šiandien dirbs, ar tinginiaus“, – bitininkavimo niuansus dėstė bitininkas.

Algimantas ir Zita Antanaičiai į 41-ąją bitininkų šventę buvo atvežę savo bityno produkcijos, tad kolegos iš visos Lietuvos galėjo įvertinti, ką gamina pažangiausieji.

Bitininkystė nėra saldus verslas

A. Antanaitis profesionaliai bitininkauja jau ne vieną dešimtmetį, kitaip tariant, bitininkystė tapo pagrindiniu jo šeimos pragyvenimo šaltiniu. Bitininkauti jam padeda žmona, tačiau įkalbėti trijų dukrų kol kas dar nepavyko. „Nė viena dukra ir nė vienas žentas nenori bitininkauti nors tu ką. Laimei, dabar užtenka keturių rankų“, – sako bitininkas.

Tiesa, A. Antanaitis tikina, jog žmonės, pasirinkę profesionalų bitininkavimą, turėtų gerai pagalvoti – bitininkystė nėra saldus verslas. Medaus sezono metu apie laisvadienius net svajoti neverta, o ir žiemą bitininkai mažai atostogauja. Pasibaigus medaus rinkimo sezonui prasideda kiti darbai: reikia maitinti bites, tvarkyti korius, lydyti vašką, dezinfekuoti rėmelius, remontuoti avilius, gydyti bitutes nuo erkių. Darbai tęsiasi ištisus metus.

„Bičių gyvenimas unikalus – šiuos vabzdžius pirmiausia reikia pamilti, pažinti, su jais susikalbėti, tik paskui galima pradėti galvoti apie verslą ir pinigus. Ir man iš pradžių bitynas buvo kaip laisvalaikis. Pradėjau nuo vieno avilio, bet kasmet bitynas didėjo ir galiausiai tapo pagrindiniu uždarbiu. Ūkyje dirbam atvirai – be pirštinių ir kombinezonų, o jei bitutės ir įgelia – nieko baisaus, mes nealergiški. Darbas bityne reikalauja daug geležinės kantrybės, geros sveikatos ir daugybės žinių, o Dievo vabalėliai nedovanoja nei aplaidumo, nei paviršutiniškumo“, – kalbėjo A. Antanaitis.

Iš bičių yra ko pasimokyti

Bitės savo gyvenime, kaip ir žmonės, turi namus, kuriuose gyvena, augina vaikus, saugo maisto atsargas, šildosi šaltuoju metų laiku. Žmonės iš bičių galėtų tikrai daug ko pasimokyti, nes bičių lizdas yra sutvarkytas idealiai, pradedant nuo korių statymo, švaros palaikymo bei griežtos korių akelių paskirties ir naudojimo.

Pasak A.Antanaičio, bičių nereikia bijoti. Jei nebijosi, jos ir negelia, o jei bijai – būtinai įgels. Pats bitininkas yra sukandžiotas ne kartą, kai imdamas medų nepastebėjo bitės ir ją suspaudė.

„Bitės labai jaučia žmogaus nuotaiką, bijančiam,  stresuojančiam jos gelia. Stresuojantis žmogus prakaituoja, išskiria streso hormoną adrenaliną, į tai bitės piktai reaguoja. Visada visiems patariu, jei kamuoja bloga nuotaika, esi piktas ar susierzinęs, iš tiesų geriau neiti prie bičių, tačiau tikroji esmė slypi ne čia. Labiausiai bitės puola, kada neturi maisto, kada jaučiasi alkanos. Kol jos turi darbo, ramiai galiu vaikščioti po sodą. Bitininkas kenčia dar ir tada, kai bitės pradeda tarpusavyje plėšikauti“, – teigia A. Antanaitis.

Antanaičių bityne – devyniasdešimt bičių šeimų, darbo čia į valias nuo ryto iki vakaro.

Geriausias medus – bičių surinktas

Šiemet, kaip ir daugelis bičių ūkių savininkų, A. Antanaitis sako, kad vėsūs orai trukdė bitėms rinkti nektarą, todėl ir šiuo metu vasarinio medaus yra surinkta mažiau negu praėjusiais metais.

„Nežinau, kaip sekėsi kitiems, bet kalbant apie mano ūkį šiemet medaus turime mažiau. Pavasarinio medaus yra surinkta apie 2,5 tonos ir dabar gal bus apie 1,5 tonos. Apskaičiavus vidurkį iš vienos šeimos gaunasi apie penkiasdešimt kilogramų. Palyginus su pernai – mažiau. Tai įtakoja ir pakilusias šių metų kainas“, – teigia bitininkas.

Paklausus Zitos ir Algimanto, kokį medų rinktis – tamsų, šviesų, liepų, grikių, pušų ar pievų, atsakymas buvo vienas: „Visas medus geras, jeigu jis yra bičių neštas, tik skonis skirtingas. Nuo skrandžio ligų daugiau tinka rapsų medus, beje, jį labai vertina vokiečiai. Geras ir grikių medus, bet jis turi specifinį kvapą ir skonį“, – vardijo pašnekovai.

Ne paslaptis, kad medus nuo seno garsėja savo naudingomis savybėmis. Tačiau svarbu neapsirikti ir įsigyti tikrą natūralų medų, kitaip tos naudos nebus. O patikrinti medaus kokybę būdų yra visokiausių. Norint nustatyti nesusicukravusio, šviežio medaus brandumą, į jį pamerkiamas šaukštas ir pasukamas. Nebrandus medus paprasčiausiai nuteka nuo šaukšto, brandus – apsivynioja aplink jį sluoksniais. Patikrinkite skystą (nesusicukravusį) medų panardinę į jį ploną pagaliuką. Jei tai tikras medus, ištraukus pagaliuką jis nutekės ilga nepertraukiama srove, o kai srovė nutrūks, ant medaus paviršiaus susiformuos bokštelis, kuris lėtai nugrims. Netikras medus bus kaip klijai – nutekės ir nulašės nuo pagaliuko. Tačiau, anot Algimanto, geriausia medų pirkti iš pažįstamo, rimtai bitininkyste užsiimančio bitininko. Mat pas juos jokių priedų nėra – tikri bitininkai vertina ne tik bičių darbą, bet ir pirkėją.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Dovana prezidentui – bičių pasiūta Lietuva

confident-noyce

Panevėžio bitininkų draugija švęs 30-metį

confident-noyce

Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas V. Arbutavičius: „Mūsų draugija Lietuvos mastu – viena aktyviausių“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau