Ko gero, esame tiek pripratę prie savo planetos palydovo, kad vargu ar kas susimąsto, o kas gi nutiktų jei Mėnulio tiesiog neliktų?
Mėnulis iš dalies yra sudarytas iš mūsų pačių planetos pamatų. Tai įvyko kuomet Žemė buvo išsilydžiusios lavos kūdikėlis, vos 30 milijonų metų amžiaus.
Didžiulis objektas tąkart rėžėsi į Žemę ir rikošetu grįždamas į kosmosą drauge prigriebė dalį jos mantijos. Šis smūgį suformavęs objektas susiliejo su įkaitusia mantija ir suformavo Mėnulį.
Prieš milijardą metų Mėnulis nustojo būti geologiškai aktyviu, tačiau tikrai negalima sakyti, jog jis tik kabo ir neturi jokios įtakos mūsų planetai.
Jeigu taip nutiktų, kad mūsų palydovas persikeltų į kitą kaimynystę (arba jo iš vis nebūtų buvę) kas atsitiktų su Žeme?
Ko gero, pati akivaizdžiausia Mėnulio neegzistavimo pasekmė būtų potvynių ir atoslūgių pasikeitimai. Jeigu Mėnulis neveiktų mūsų vandenynų, potvyniai būtų vos trečdalio dabartinio jų dydžio.
Potvynių ir atoslūgių kontrolės imtųsi Saulė, tačiau ji neturi lygiai tokios pačios traukos kaip Mėnulis. Mėnulis taip pat lemia ir vandenynų aukštį: Mėnulio gravitacinė trauka sukelia vandens „išsipūtimą“ ties Žemės viduriu.
Kitaip tariant, poliuose esama mažiau vandens, negu ties pusiauju. Jei Mėnulis neegzistuotų, vandens išsipūtimas išsisklaidytų ir nuskubėtų link seklesnių polių.
Mėnulis taip pat padeda sulėtinti Žemės rotaciją. Iš tiesų, Mėnulis mus po truputėlį lėtina kiekvieną dieną (jeigu tik būtų įmanoma išdalinti „mikrosekundes per metus“ į kiekvienos dienos normos daleles).
Jeigu neturėtume Mėnulio, kuris sulėtintų mūsų riedėjimą, tuomet mes suktumėmės aplink save šešių valandų paroje. Nors tai gali skambėti intriguojančiai, nepamirškite, kad tai turėtų pačių įvairiausių pasekmių.
Visų pirma, išaugtų ir sustiprėtų vėjai ir audros, ko gero, tai būtų turėję įtakos ir tam, kaip mūsų planetoje vystėsi visa gyvybė. Be to, likus vos kelioms dienoms ir sutemų valandoms, neaišku kokie augalai ir gyvūnai būtų išsivystę mūsų planetoje.
Ir tuomet seka mūsų planetos ašies klausimas. Mėnulis mus stabilizuoja ir palaiko 23 laipsnių pakrypimą, kuris suformuoja švelnius metų laikus ir aplinką.
Be Mėnulio, mes, galimai, svirduliuotume vertikaliai ir į šonus. Su artimu nuliui nuokrypiu, mes vos išvystume kelias minutes Saulės, arba kaip Uranas, su savo 97 laipsnių pakrypimu, galbūt atsidurtume nenutrūkstamoje 42 metų trukmės Saulės šviesoje, po kurios sektų 42 metų tamsa.
Ir nepamirškite, kad be greta mūsų kabančio Mėnulio, šioje tamsoje būtų labai niūru.
Taigi, Mėnulis palaiko stabilų mūsų judėjimą ir ašies pakrypimą, o taip pat užtikrina tinkamą mūsų planetos „drėkinimą“.
Nepamirškite, kad Mėnulis nėra tik didelis akmens gabalas. Nesuskaičiuojama galybė pasakų, metaforų, reikšmių ir meno kūrinių kilo būtent iš mūsų santykio su šiuo paslaptingu, švytinčiu palydovu.