Panevėžietė Simona Kolosovė rankininkės karjerą pradėjo dar pirmoje klasėje. Į pirmąją treniruotę ją atvedė tėtis, kuris į varžybas vežiojo tuometinę Panevėžio aukščiausios moterų lygos „AST“ komandą.
Laikas – visagalis
Paklausta, kada buvo momentas, kai suprato, jog rankinis – ne tik hobis, bet gyvenimo kelias, moteris teigė, kad tai – pirmieji pakvietimai į nacionalinę moterų rinktinę.
Na, o šį sezoną, žaisdama Panevėžio moterų rankinio komandoje HC „Kova“ ji tapo rezultatyviausia žaidėja.
„Kadangi esu neseniai grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų, tai tokį savo pasirodymą tikrai labai gerai vertinu. Nors, pripažinsiu, kad pradžioje buvo labai sunku. Mano atveju, laikas – visagalis. Su kiekvienu žaidimu rezultatų kreivė kilo“, – džiaugėsi ji.
Komanda – pirmoje vietoje
Anot rankininkės, įsimintiniausias įvartis buvo būtent paskutinių rungtynių metu, kurios komandai pelnė Lietuvos moterų rankinio lygos bronzą.
„Man asmeniškai tai buvo labai geros ir reikšmingos rungtynės. Kiekvienas įvartis mus vedė arčiau pergalės“, – pridūrė Simona.
Ji teigė, kad šiame sporte mažai asmeniškumų – įžaidėja visuomet galvoja kaip pagerinti visos komandos žaidimą.
„Asmeninis rezultatas yra antraplanis dalykas“, – tvirtino rezultatyviausia HC „Kova“ žaidėja.
Užsienis užgrūdino
Pasiteiravus, kaip prieš rungtynes susitvarko su įtampa, ji atviravo, jog žaidimas užsienyje ją labai užgrūdino.
Pradėjusi žaisti Panevėžyje, vėliau išvyko į Kauną ir ten penkis sezonus atstovavo „ACME Žalgiris“ komandą. Po to sekė Berlyno „Spreefüxxe“ komanda, kurioje žaidė keturis sezonus ir metai Šveicarijoje, Ciuricho „GC Amicitia“ klube. Galiausiai gyvenimas vėl atvedė į gimtąjį Panevėžį.
„Visko yra buvę per mano karjerą, bet žaidimas užsienyje labai užgrūdino, daug ko išmokė ir, manau, tik per praktiką atrandi savo vidinę ramybę. Žinau kaip reikia reaguoti ir nuteikti save. Ritualų ar talismanų kažkokių neturiu, neskaičiuojant to, kad visada tie patys rūbai, kurie slepiasi po varžybų apranga“, – aiškino Simona.
Patyrusių ir jaunų žaidėjų mišinys
Panevėžietė apie dabartinę komandą atsiliepia tik geriausiais žodžiais.
„Sakyčiau, tai – patyrusių ir jaunų žaidėjų mišinys, kur jaunimui yra puiki terpė mokytis iš vyresnių“, – sakė ji bei atskleidė, kad ir pati turi kelias užsienio žaidėjas, kurios jai – autoritetas. Tai – Andrea Lekič, Cristina Neagu, Stine Oftedal Dahmke ir Nora Mork. Šios žaidėjos, pasak Simonos, žavi savo „rankinio intelektu“.
Besąlygiškas pasitikėjimas
Moters teigimu, tam, kad komanda būtų gera ir pasiektų aukštų rezultatų, visų pirma reikia besąlygiško pasitikėjimo vienai kita.
„Kai tai susiformuoja, komanda tampa kaip šeima, kuri kartu eina per visus pakilimus ir nuopuolius bei auga kartu“, – kalbėjo pašnekovė.
Rankininkė yra pasiekusi reikšmingų pergalių ne tik su HC „Kova“, kuri šiemet iškovojo bronzą, bet ir yra daugkartinė Lietuvos moterų lygos, LRF taurės ir super taurės čempionė su „Acme Žalgiris“ komanda. Taip pat Vokietijos 2-oje Bundeslygoje buvo pasiekta antra vieta.
Sportas – jėga
Simona dalijosi ir patarimu jaunoms merginoms, kurios svarsto apie sportą, bet nedrįsta pradėti.
„Sportas, tai tikrai jėga. Sportuodama sustiprėji tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Sporte labai svarbu disciplina, jos išsiugdymas vėliau palengvins gyvenimą. Be to, sportas leidžia susirasti draugų, keliauti. Ar gali būti geriau? Dėkoju tėčiui, kad atvedė į rankinį tokią jauną ir ačiū visai šeimai, kad palaiko mane visą karjerą“, – dėkojo panevėžietė.
