6 C
Panevėžys
Ketvirtadienis, 6 gegužės, 2021

Jaunųjų kūryba padės džiaugtis

AutoriusJPFotoASMENINIS ALBUMAS

Neįtikėtina. Jau bėga ketvirtasis metų mėnuo… Taigi, ir mūsų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ devintųjų metų ketvirtasis! Ką tik įvyko „Jaunųjų kūrėjų almanacho 2020“ sutiktuvių ceremonija. Pavėlavusi… bet įvykusi!

Šiandien į „tribūną“ kopia šeši labai skirtingi autoriai. Ne tik tematika. Vieni – patys jauniausieji – dar ieško savo žanro, savo raiškos priemonių.

Paperka nuoširdumu Austėja ir Paulina iš  Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos, smagiai rungtyniauja, net kartais pasirinkdami tą pačią temą, dvynukai Eglė ir Saulius iš  Panevėžio r. Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos, vilties tęstinumui teikiantis Armando iš Juozo Miltinio gimnazijos publicistiškas rimtumas. O Gabijos iš 5-osios gimnazijos kūryba įtikinamai teigia, kad jaunoji kūrėja yra išsprendusi visas mūzų pateiktas lygtis.

Paskaitykite. Tikime, kad šį gražiausią metą, kai pavasario šventė puošiasi kaštonų žvakėmis, jaunųjų kūryba padės džiaugtis gamtos atgimimu.

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo Juozo Miltinio gimnazijos mokytoja Justina Stankevičienė, Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė, 5-osios gimnazijos mokytoja Beata Viederienė, Panevėžio rajono Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos mokytoja Skaidra Čepelienė.

A. Kavoliūnaitė.

Austėja Kavoliūnaitė (5 kl.)

„Man patinka svajoti. Svajonėse pasaulis įdomesnis, jame nutinka įvairiausių dalykų.  Patinka kurti, tik ne visada turiu laiko ir noro tai, ką sukūriau, užrašyti“.

Pirmasis žodis

Kai namuose atsirado mažoji sesė, mano gyvenimas pasikeitė. Nebeliko linksmų vakarų, kurių metu su tėveliais žaisdavom stalo žaidimus, žiūrėdavom animacinius filmus arba visi klausydavom mamos skaitomų pasakų. Kol nebuvo mažylės, savaitgaliais važiuodavom pasivaikščioti po mišką ar prie ežero. Jei ko nors nesuprasdavau ruošdama pamokas, mama arba tėtis kantriai išaiškindavo.

Naujagimė viską pakeitė. Nebeliko žaidimų, pasakų, pasivaikščiojimų. Kai mamos paprašiau man padėti išspręsti matematikos uždavinį, ji piktai užriko, kad leisčiau jai nors kiek pailsėti.

– Tėti, nori su manim pažaisti?- paklausiau kartą tėvelio, nes jau labai buvau pasiilgusi savo mylimo žaidimo.

Bet tėtis suriko:

-Ne dabar, matai, kad esu užsiėmęs.

Ir taip – kiekvieną dieną. Pasijutau labai blogai, man buvo nuobodu ir liūdna. Mačiau, kad sesė atėmė iš manęs tėvus, jų dėmesį ir meilę man.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Lyg ir susitaikiau, kad kitaip jau nebus, kad niekada nebūsiu tėvelių dėmesio centre. Sesutė išmoko šypsotis, sėdėti, ropoti. Tėvai vis dažniau manęs paprašydavo ją trumpam prižiūrėti. Man tai patiko. Dingo nuobodulys, buvo gera matyti, kaip Paulinai (toks sesutės vardas) patinka su manimi žaisti.

O vieną dieną mano širdis iš džiaugsmo vos neiššoko iš krūtinės – sesė pašaukė mane vardu.

– Meda, Meda, Meda, – kartojo ji.

Tai buvo pirmieji sesutės ištarti žodžiai. Ne „mama“, ne „tėti“, o „Meda“. Ir kaip galėčiau jos nemylėti!

Snaigės

Žiema. Man liūdna, jaučiuosi vieniša. Už lango gražiai sninga. Baltos snaigės lyg mažosios balerinos sukasi nuo dangaus iki pat žemės. Praveriu langą, noriu, kad tos baltosios žiemos plaštakės įskristų į vidų- gal jų baltumas, jų grakštus šokis suteiktų namams jaukumo, išsklaidytų mano niūrias mintis. Tačiau snaigės į kambarį neskrenda – jos nori būti dideliame draugių būryje. Juk  joms visoms smagu ir linksma, o viduje jos ištirptų. Netikėtai suprantu savo liūdesio priežastį – be draugų mes tirpstam kaip tie mažyčiai ledo kristalėliai.

P. Kvedaravičiūtė.

Paulina Kvedaravičiūtė (6 kl.)

„Aš turiu labai daug pomėgių. Mėgstu piešti, nes piešimas man padeda nusiraminti. Mėgstu žaisti tinklinį ir rašyti eilėraščius. Dar mėgstu skaityti knygas. Man patinka ieškoti idėjų, apie ką rašyti ar ką nupiešti“.

Virsmas

Dar neseniai už lango buvo balta

ir snaigės grakščiai šoko ratuku,

mes lipdėm linksmą besmegenį,

laukėme Kalėdų senio dovanų.

 

Dabar saulutė mūsų kiemą šildo,

paukšteliai kalbasi nutūpę ant šakų

žolė,  gėlelės savo galvas kelia,

mes džiaugiamės tuo virsmo stebuklu.

 

Spalvos

Geltona – mūsų saulelė

pasitinkanti mus kas rytą,

išstumianti liūdesį neprašytą.

 

Žalia – mūsų miškai ir laukai,

Sodai, parkai,  daržai,

sunaikinantys pyktį neprasmingą.

 

Raudona – padangė prieš vėjuotą dieną,

įkvepianti svajoti ,

nugalėti kliūtį ne vieną.

 

Mielos širdžiai spalvos tos,

džiaugsmo, meilės,

valios tvirtos.

 

Ilgesys

Pramerki akis, ir suspurda viltis

rasti draugą.

Tikiesi, kad jis tarsi saulės blyksnis

išsklaidys ilgesio rūką.

Akyse taps šviesiau, o širdelėj šilčiau,

tarsi sniegas ištirps liūdnos mintys,

ir norėsis svajot, juoktis, šokti, dainuot,

svajonėm dalintis.

 

G. Kopūstaitė.

Gabija Kopūstaitė (10 kl.)

„Neturiu vieno įkvėpimo šaltinio, nėra taip, kad kopijuočiau kažką, mane dažniausiai rašyti įkvepia aplinka, įvairūs žmonės, aš juos pastebiu, jų poelgius… Kartais impulsyviai kažką parašau.  Užfiksuoju tikrovės akimirkas, jos tampa kūriniais.“

Mokytoja Beata Viederienė: „Gabija, nors dar labai jaunutė, bet jos žvilgsnis kartais labai gilus, išmintis kaip daug gyvenime patyrusios. Man džiugu, kad ji aplinka žavisi, ją stebi, analizuoja ir iš, atrodo, menkiausios užuominos, žodžio, žvilgsnio gimsta miniatiūra, vaizdelis… Ji perfekcionistė –  kūryba išdailinta, išieškota, išjausta: nieko nėra nereikalinga, žodis talpus, pagaulus“.

***

Baseine ant tramplino stovėjo vyriškis. Jo liesos kojos virpėjo. Sklindantys šūkavimai ir plojimai iš susirinkusiųjų pažiūrėti ir, jo manymu, pasijuokti iš nesėkmingo šuolio (nuojauta kuždėjo apie kažką negera) kėlė jam siaubą. Bandė nuvyti mintis šalin – jos akimirksniu sugrįždavo. Situacija priminė cirką, kuriame jis –  beviltiškas girtuokliaujantis klounas arba paklusnus išdresuotas pudelis, o žiūrovai – neišmanėliai vaikai, prisikimšę burnas spragėsių ir spindinčiomis akimis žiopsantys į objektą. Galbūt tai skamba kiek asketiškai, bet vyras nė kiek nenorėjo mėgautis aplodismentais ar ploti pats sau, kaip mėgsta daugelis žvaigždžių, kurias pasišlykštėdamas stebėdavo per televizorių.

Jo žydrose akyse atsispindėjo baseino dugnas. Vienos akies vokas mėšlungiškai trūkčiojo. Širdis spurdėjo penkiskart sparčiau  nei įprastai. Apsisukti? Nulipti kopėtėlėmis žemyn ir susigūžusiam nuslinkti į persirengimo kambarį? Pašaipūs ir nusivylę žvilgsniai… ar vis dėlto šokti? Patyrus visišką fiasko irgi būsi palydėtas lygiai tokių pat žvilgsnių. Tik vietoj kopėtėlių nuo tramplino žemyn tai būtų kopėtėlės iš baseino į viršų. O gal jam pavyks nušokti? Gal visos niekingos mintys tėra iliuzija ar vakarykščio pervargimo pasekmė? Jis ilgai nebesvarstė, mat šūktelėjimas išblaškė mintis ir dilema išnyko iš atminties. Jis išblyško.

– Tai šoksi, ar ne?- juokdamasis paklausė berniukas.

Vyro akys įsmigo į vaikiūkštį. Visą kūną persmelkė adrenalino banga, jis daugiau nė sekundės negalvodamas atsispyrė nuo tramplino.

 

Nebaigtas laiškas

Netikėtai užklupusi naktis savo tamsiais pirštais pasmaugė gėles, užtemdė gatves ir įpūtė stingdančios vėsos, kuri lyg atlikinėdama savo pareigą suvarė visus žmones į namus. Kai jau buvo taip tylu, kad galėjai girdėti savo širdies plakimą, ji sėdėjo jau atvėsusiose kopose ir klausėsi sinchroniškų bangų šnabždesio. Laikydama rankoje tuščią popieriaus lapą bandė dėlioti mintis ir sakinius laiškui, dar neturėjusiam adresato, tačiau galvoje sukosi klaustukai, o apėmusi melancholija slėgė taip, kad norėjosi prasmegti ar susilieti su minia, mat ji nebuvo pratusi negirdėti miesto šurmulio ir, nors buvo jauku, tokia tyla šiek tiek baugino, nes, vos išgirdusi menkiausią šlamesį krūmuose, ji krūptelėdavo. Pakėlus akis į dangų perlamutrinis mėnuo pagavo jos žvilgsnį ir sutvisko tamsoje. Magiška akistata akimirkai atėmė žadą ir lengvai hipnotizavo. Pamiršus viską – laišką, baugią naktį ir jūros ošimą – jos akys ėmė merktis. Pralaimėjusi kovą su miegu ji pamažu paniro į utopiją, kur nebematė, kaip tamsieji nakties pirštai išplėšė jai iš rankų nebaigtą laišką ir nuskriejo tolyn, po savimi barstydami visus taip ir neišsiųstus sakinius.

***

Lyg liūdno vaiko ašaros iš apsiniaukusio dangaus krinta dideli lietaus lašai. Lietus atgaivina žemę, apglėbia ją savo liūdnais ir niūriais pirštais – paliečia sielą. Laikas miršta, visas pasaulis sustoja. Paukščiai nustoja čiulbėję, nebeskraido margaspalviai drugiai, aš lėtinu žingsnį. Jaučiu, kaip lietus slepia mano nevaldomas ašaras. Kodėl taip greit bėgi? Nebėk nuo jo, paklausk, išdrįsk… Išgirsk, kaip ošia miškas ir kaip lietus kalba su tavimi. Ieškai atsakymo lietuje, bet ar girdi jį? Ieškai pagalbos, kurios tau taip reikia, kaip nuo sausros išdžiūvusiam lapeliui reikia vandens. O lašai toliau barbena į tavo šaltą sielą, bandydami rasti ryšį. Bet kaip? Juk tu užsidaręs savy…

***

Sėdžiu ant šalto metalinio suolelio tarp keturių pilkų betono siluetų. Lediniu žvilgsniu aklai žiūriu į tolį. Esu užrakinta savo pačios mintyse lyg belangėj. Man liko tik sielą maitinantis prisiminimas… gaivaus visas nuodėmes nuplaunančio vasarinio lietaus, ankstų rytą skambančios paukščio giesmės. Aš pamenu, kaip skaisčiai švytint saulei bėgiodavom basi po aukštą žalią pievą, kai visas miškas klegėdavo nuo nerūpestingo juoko, kai kupinom vilčių akim kas rytą lyg akis išdegę lėkdavom į daržą patikrinti, kiek per naktį prinoko pirmoji nepaprastai kvapni braškė nesuvokdami, kad kas dieną nokdavom patys… Norėčiau grįžti ten, kur kiekviena diena buvo kupina vaizduotės, svajonių ir vaikiško juoko aido, bet dabar viskas kitaip. Aš vėl pilkšvų siluetų apsupty. Gyva spalvotais prisiminimais.

 

Galutinis nuosprendis

Lediniai žiemos nagai drasko rausvus žandus. Visas mano kūnas nusėtas speigo mėlynėmis. Šaltas atšiaurus vėjas darko jau ir taip susivėlusius plaukus ir švilpia ausyse. Drebu it rudeninio vėjo plėšomas auksinis lapelis, paskutinis likęs ant medžio šakos. Stipriausias. Susiriečiu į kamuoliuką. Esu porcelianinė lėlė, įskilusi ir bijanti sudužti. Staiga žemė ima slysti iš po kojų ir aš grimztu žemyn… žemyn į amžiną nežinomybę – ar taip atrodo pabaiga? Vėjas pagauna mano riksmą…

Fotografija

Ant tuščios sienos kabo vienintelė, tačiau be galo brangi fotografija. Žiūriu į ją ir matau jau išblukusį juoką, nulankstytų kampų raukšles, išduodančias fotografijos amžių, ir jaučiu sklindančią šilumą. Tada viskas buvo kitaip, ir net negalėjome įsivaizduoti, kad kažkas pasikeis. Patekėjusi saulė pranešdavo apie dar vieną nerūpestingą dieną, kupiną juoko ir svajonių. Gyvenimas buvo lengvas, spalvingas ir tik vėliau išaiškėjo, kad toks beprotiškai trapus ir laikinas. Dabar viskas kitaip, nebėra fotografijoje besišypsančių veidų, liko tik neišdylantis prisiminimas ir pasenusi fotografija. Kad tik greičiau vėl patekėtų ta saulė.

 

E. Rutkevilytė.

Eglė Rutkevilytė (7 kl.)

Mokytoja Skaidra Čepelienė: „Aktyvi, žingeidi.  Sakosi, kad kūrybinis įkvėpimas dažniausiai kyla vakare, prieš miegą, tada apmąsto praėjusios dienos akimirkas, išgyvenimus…“

Pavasaris

Pavasaris – paukščiai klykdami grįžta,

Pavasaris – pirmąja tulpę skinu.

Pavasaris – saulė žemelę sušildo,

Pavasaris, kai gandras man moja sparnu.

 

Pavasaris – saulė vilioja į kiemą,

Pavasaris – meškinas kelias iš miego.

Pavasaris – skruzdės pradeda dirbti,

Pavasaris, kai sniegas vandeniu virsta.

 

Aguonos

Toksai didelis,

Skaisčiai raudonas

Tarp linų pūpso

Žiedas aguonos.

 

Šalia jo, netoli, lyg dukrytė,

Auga maža aguonytė.

Ir lauke linų mėlynų

Ryškiai šviečia abi jos kartu.

 

Kas pamato iš tolo,

Nustemba labai.

Gal užsidegė

Kartais linai?

 

Tik priėję arčiau

Prie linų,

Aikčioja:

Kaip nuostabu!

 

Katinas

Juodas, minkštas, apvalus,

Mielas ir labai švelnus.

Mano draugas pats geriausias

Katinėlis mylimiausias.

 

Juodas juodas kaip naktis,

Apvalus kaip skritulys.

Akys, didelės ir žalios,

Naktį spindi kaip žvaigždelės.

 

Vadinu jį – Pūkučiu,

O mama – Storuliuku,

– Tu – Miegalius, – sako tėtis,

kai jis miega ant kušetės.

 

Mėgsta jis tik tinginiauti,

Pamiegoti, nuobodžiauti.

Mėgsta valgyti skaniai,

Išrankus yra labai.

 

Kai jis murkia, – man ramu,

Nes žinau aš su draugu,

Nors draugaujam neseniai,

Būsime draugai ilgai.

 

Lietuva

Žiūriu žemėlapyje – Tu tokia mažytė,

Vos matais šalia kitų didžių šalių.

Bet mano širdyje – brangi, miela, tarsi mamytė,

O, Lietuva! Labai Tave aš branginu…

***

Tamsu… Už lango jau tamsu,

Mojuoja man žvaigždė sparnu…

Norėčiau miego, tačiau užmigti negaliu,

Tamsu… Už lango jau tamsu.

Mintim į savo svajones skrendu,

Nors tiek bauginančių garsų girdžiu.

Tamsu… Už lango jau tamsu,

Mojuoja man žvaigždė sparnu…

 

Vaistas

Pasakysiu, ką manau.

Gerą vaistą atradau.

Jis yra pigus, saugus,

Ir labai efektyvus.

 

Kai vartoju jį dažniau,

Tai jaučiuosi daug geriau.

Receptūra jo tokia:

Džiaugtis kiekviena diena!

 

Daug juokauti ir šypsotis,

Juoktis, kartais net kvatotis.

Džiaugtis, šėlti, nebumbėti,

Bėdoje visiems padėti.

 

Laiškas

Balandis laišką

Atnešė šį rytą.

Langan snapu pabeldė

Ir sparnu pamojo man.

 

Kiek visko daug

Nuoširdžiai buvo prirašyta,

Kiekvieną žodį

Akimis rijau.

 

Jį perskaičiau gal šimtą kartų,

Netgi išmokau mintinai.

Nes staigmena gauta šį rytą,

Sujaudino mane labai.

***

Lietaus lašai barbena man į langą,

O man labai patinka jo klausyti,

Galiu aš sau ramiai svajoti ir mąstyti,

Lietaus lašai barbena man į langą.

Aš susirangiusi šiltai guliu po antklode,

O mintys mano – labai labai toli.

Lietaus lašai barbena man į langą,

O man labai patinka jo klausyti.

***

Mažais žingsneliais,

Aš judu pirmyn…

Su didelėm ambicijom, viltim,

Aš judu pirmyn.

Troškimų didelių turiu,

Tokių trapių ir, rodos, neįveikiamų.

Mažais žingsneliais,

Aš judu pirmyn…

 

S. Rutkevilis.

Saulius Rutkevilis (7 kl.)

„Labai mėgsta pasivaikščiojimus gamtoje. Matyti vaizdai, apmąstymai skatina kurti eiles. Ypač norisi kurti, jei būna vienas, “ – mokytoja Skaidra Čepelienė.

Miške

Einu aš miško takeliu vingiuotu,

O medžiai šakomis mojuoja.

Sustoju ir klausau –

Girdžiu, kaip man simfoniją jie groja.

 

Į seną pušį atsirėmęs jų klausau,

O taip jauku, klausyti gera.

Čiulbėdami jiems pritaria paukšteliai,

Genys snapu į medį kala.

 

O miškas groja, garsiai gaudžia,

Jis net nemiega ir nesnaudžia,

Nors šiltas saulės spindulys ir gali

Čia įsiskverbti pro plyšelį.

 

Dėkingas miškui aš esu,

Už suteiktą energiją ir gryną orą,

Už prisilietimą prie gamtos,

O tai yra ir bus didžiausias mano noras.

 

Išeinu

Išeinu…

Ir, rodos, niekada čia nebegrįšiu…

Bet kojos neša vėl mane atgal,

Išeinu…

Tačiau širdies dalis tikrai čia liko,

Toks didelis išbandymas juk atiteko man.

Išeinu…

Ir, rodos, niekada čia nebegrįšiu…

***

Skęstu aš liūdesy,

Gal liūdnesnio nėra už mane,

Gal ruduo jau gyvena many,

Skęstu aš liūdesy.

Nebedžiugina niekas visai.

Galvoje, mintyse pilkuma.

Skęstu aš liūdesy,

Gal liūdnesnio nėra už mane.

***

Pavasaris ateina pamažu,

Ir saulės spinduliai kasdien ilgėja,

Su besiskleidžiančiu žibutės žiedeliu,

Pavasaris ateina pamažu.

Kažkur griovy šalpusnis jau pražysta

Pirmieji paukščiai, pranašai pragysta.

Pavasaris ateina pamažu,

Ir saulės spinduliai kasdien ilgėja.

***

Kokios spalvos, akys raibsta

Rudenį, juk kaip gražu.

Medžių lapai pasikeitę,

Kokios spalvos, akys raibsta.

Geltonuoja, raudonuoja,

Krenta, sukasi ratu…

Kokios spalvos, akys raibsta,

Rudenį, juk kaip gražu.

 

Knyga

Garaže, tarp lentynų plačių,

Apdulkėjusią knygą randu.

Ir nupūtęs dulkes visas,

Knygą imu į rankas.

 

Taip vilioja atverst ir skaityti,

Nors nušiurus, pageltus, sena.

Ir atrodo tokia paslaptinga…

Ji užvaldo mane.

 

Man patinka verst lapą po lapo.

Aš skaityti galiu į valias.

Kaip norėčiau kad ir mano draugai,

Skaitytų vertingas knygas.

 

Melodija

Melodija,

Ją išgirdau aš gatvės šurmuly,

Ausis įtempęs

Jos klausiau…

 

Sekiau net iš paskos,

Ir nesvarbu man buvo,

Kur  ji nuves.

Ar netgi paklaidins.

 

Staiga pradingo.

Aš nebegirdžiu.

Aplink klaiki tyla.

Ieškosiu tol, kol vėl surasiu ją.

 

A. Žadeikis.

Armandas Žadeikis (9 kl.)

„Aš mėgstu gamtą, joje jaučiuosi gerai. Pati gamta mane paskatino ir davė įkvėpimo aprašyti jos pasakišką grožį. Todėl aš manau , kad visi mes mėgstame gamtą ir neįsivaizduoju, kaip galima nemylėti, ar nesidžiaugti mūsų gamta. Apie gamtą sumąsčiau parašyti pasivaikščiodamas parke…“

„… ramus, kūrybingas, labai paprastas, kiek paslaptingas,- taip atsiliepia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Justina Stankevičienė.

Žalioji gamta – mūsų grožis

Koks gražus mus supantis žaliasis pasaulis! Gamtos grožis užburia kiekvieną iš mūsų. Mes gyvename drauge su augalais, gyvename jų dėka. Augalai ne tik veši, bet ir valo orą, maitina, gydo. Žmogui niekada nepabos žiūrėti į skaidrų vandenį , žalią mišką ir mėlynoje padangėje skrendantį paukštį. Žalioji gamta grynina orą. Augalų apsuptyje žmogui lengva kvėpuoti.

Kas mes be gamtos ir jos dovanų? Daug augalų naudojama maistui, vaistams. Be gamtos gyvasties mūsų gyvenimas taptų skurdus ir nuobodus. Kiekvienas augalas- tai didžiausias stebuklas, darantis žmogų geresnį, linksmesnį, laimingesnį. Gamta sukūrė mišką, kur auga ąžuolai, uosiai, pušys, eglės, beržai, klevai, liepos ir pulsuoja gyvybė.

Garbiname ąžuolus, branginame pušis ir egles. Tačiau negalime įsivaizduoti Lietuvos miško be baltojo beržo. Beržas – šviesos, švelnumo ir lyriškumo simbolis. Jie baltuoja ant kalvos, slėnyje, švyti pamiškėse ir laukuose. Anksti pavasarį, kaip gražiausią gėlę, skiname beržo šaką ir nešame į savo namus. Miškas – gražiausias gamtos kūrinys, koks tik gali būti pasaulyje. Mes visi privalome saugoti žaliąjį turtą. Kas mes be jo? Ar nebus patiems graudu, kai miške neliks pakalnučių, žibuoklių, uogų, grybų, vaistažolių? Žaliasis pasaulis yra nuostabus. Juo grožėtis mes galime kiekvieną dieną, kiekvieną minutę ir įvairiais metų laikais. Žalioji gamta yra ne tik graži, bet ir mūsų turtas.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: [email protected]

 

Kopkite į savo tribūną! Galima teirautis tel. 8 688 75727


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Projekte – ir kūrybinės naujovės, ir neįprastos sutiktuvės

confident-noyce

Aplinkosaugininkai atlieka tyrimą dėl Nevėžyje nugaišusių žuvų

confident-noyce

Panevėžyje pastebėtos teršalų dėmės Nevėžyje

erikas

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau