14.8 C
Panevėžys
Ketvirtadienis, 30 gegužės, 2024

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

AutoriusJPFotoORGANIZATORIŲ, ASMENINIS ALBUMAS

Projekto įgyvendintojai visada nekantriai laukia birželio. Ne tik dėl vasaros pradžios. Tą mėnesį į NEVĖŽIO tribūną kopia Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos jaunieji kūrėjai, vedami mokytojos Reginos Grubinskienės. Jau esame minėję, kad sunku paaiškinti, kuo konkrečiai skiriasi jaunųjų – Panevėžio ir Pasvalio – kūrėjų darbai. Viena jaučiama, kad stilistika (o gal tik stiliaus prieskoniai) kitokia. Net ir tematika.

Ką čia daug aprašinėti! Paskaitysite ir pajusite. Juolab, kad su jaunaisiais pasvaliečiais supažindina ir juos, kaip kūrėjus, pastebėjusi mokytoja Regina, o kai kurie ir patys prisistato.

Taigi – šiandieniniai projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ dalyviai – pasvaliečiai! Su savais stilistiniais prieskoniais.

K. Audickaitė.

Klaudija Audickaitė (12 kl.)

„Žaviuosi gamta, kitų gabumais bei nuoširdžiais žmonėmis. Patinka svajoti. Patinka padėti kitiems, jeigu reikia pagalbos. Laisvalaikiu skaitau knygas, moku groti kanklėmis, o nuo pat mažens svarbiausias hobis yra rašyti. Esu abiturientė. Dvejus metus dirbau gimnazijos laikraščio redaktore, rašiau straipsnius šiam laikraščiui, taip pat bendradarbiauju su rajono laikraščiu „Darbas“. Esu Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė. O mano meninė kūryba – ir eilėraščiai, ir proza.“

Tyloje jaučiu Tave

Man patinka tyla –

Joje daug jaučiu.

Tu žiūri į mane –

Širdis šoka valso ritmu.

Man patinka matyti

Spindesį Tavo akių –

Jose įžvelgiu meilę.

Ir taip jos švyti,

Kad suvokti sunku,

Ar realybėj esu…

Patinki man Tu,

Kai savo plaukais

Apgaubi ir šildai,

O savo kalba didinga

Glostai mano jauną širdį.

Taip giliai jaučiu:

Tik Tavo dėka

Esu aš laisva,

Tik su Tavimi gyva

Ir tikra esu…

Nes Tu lyg mama –

Mano tėvynė Lietuva.

*

Paversiu sapną

Į gyvenimą.

Kris žvaigždės

Iš dangaus.

Nebus lietaus

Ir ašarų karčių.

Nebus tamsios,

Liūdnos nakties.

Išliks diena,

Vis nesibaigianti,

Džiugi.

Paversiu sapną

Į gyvenimą.

Svajonės išsipildys

Ir troškimai.

Ir kaip bus lengva,

Šilta, gera..

Gyventi pasakoj

Su amžinu džiaugsmu,

Kuris neturi pabaigos.

*

Vandenynas

Kupinas paslapties.

Man plauna kojas

Jo beribės bangos.

Sūrus vanduo.

Ir jo tiek daug.

Ir jis nupraus

Man kūną, veidą.

Tada gal aš kartu

Pavirsiu paslaptim?

Ir niekas nežinos,

Kur aš.

Ir nesuras.

Ir negirdės.

Bet būsiu.

*

Papuošk man kaklą

Vėriniais iš kriauklių –

Surink visas,

Kurias atneš

Didinga jūra ant krantų.

Ir sušukuok,

Supinki plaukus –

Man vėjas juos

Stipriai suvėlė

Ir sklaidė kaip erškėtį,

Augantį ant kopų.

O aš pabėgau –

Bijojau ir drebėjau.

Dabar pagauk mane,

Papuošk –

Ir aš spindėsiu,

Ir kvepėsiu vėju

Tau…

*

Parašysiu laišką

Iš nakties

Ir iš gelmių

Savos širdies.

Nes noriu

Išlieti tamsą

Ir palikti

Tik žvaigždes,

Kurios spindėtų

Ir užstotų

Tai, kas juoda.

*

Jeigu sako,

Kad širdis

Nuolat plaka,

Tai kodėl gi

Meilė sustoja?

*

Išeiti į lauką,

Pajausti, kaip lyja lietus.

Suprasti, ką sako,

Įkvėpti.

Ir stengtis pagauti

Nors vieną lašelį –

Gerumo…

Tai man padeda

Jaustis savimi.

*

Ir taip paslaptinga,

Kai naktį išeinu

Ir šaukiu tyloje

Tavo vardą,

Ir negirdžiu tavęs,

Tik šlamantį vėją,

Kuris vienintelis

Supranta.

*

Kirmėlės

naikina obuolius,

jie miršta.

nebeatgis.

 

Keista –

taip pat yra

su širdimis.

*

Stoviu ant kranto

Matau jūrą

Smėlis bėga pro pirštus

Gaudau bangas

Merkiu kojas į jas

Moju žuvėdrai

Kuri skrenda tolyn

Gal pagausiu kada

Gal rasiu ir tave

Nes širdis pametė

*

Dažnai aš pamirštu

Pažvelgti į save.

Širdy tiek klausimų

Ir tiek klaidų sudėta.

Todėl bijau

Ir nemiga kankina.

Drebu kaip drebulė

Nakty.

Juk aš visai kaip ji –

Tokia trapi,

Bet vis laikaus ant žemės.

Ir man baisu

Pažvelgti į save,

Į tokią mažą,

Pilną klausimų

Gyvybę…

Aš nežinau, kodėl,

Bet klaidos kaupiasi

Many.

O širdį skauda, trypia,

Vėjai pučia, siaučia.

Aš vieniša nakty

Ir jau nesuprantu,

Kaip reikia išsilaisvint

Iš klaidų, iš dabarties

Ir realybės pančių.

Iš nežinios.

Gyvenimo.

 

E. Atstupėnas.

Erikas Atstupėnas (9 kl.)

„Erikas pradėjo rašyti atėjęs mokytis į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Pastebėjau jo gebėjimą kurti metaforas, savitai samprotauti – paskatinau rašyti esė arba eilėraščius. Taip atradau puikų kūrėją! Dabar Erikas rašo ilgokus eilėraščius, dažnai be skyrybos ženklų, turi savitą stilių, primenantį istorijos pasakojimą. Jo kūriniuose yra liūdesio, ilgesio, meilės temų, mėgstama kalbėtis su kitu. Gabus ir įdomus jaunas poetas jau įvertintas ne viename konkurse, o didžiausias pasiekimas – I vieta Lietuvos mokinių kūrybinių darbų konkurse „Kas man yra lietuvių kalba“, skirtame valstybinės lietuvių kalbos 100-mečiui“, – rašo mokytoja Regina Grubinskienė.

Tikiuosi, neišmoks

Pažįstu žmogų, kurio vardo dar nežinau,

Iš pradžių maniau, jis pasiklydo,

Ir jei taip yra, džiaugiuosi,

Kad jis nerado, kur turi būti.

Mokau jį kalbėti lietuviškai,

Jis moko mane juoktis,

Ypač, kai nesiseka ką nors tarti

Ar kai deda kirtį ne ant to skiemens.

Bet pagaliau jis supranta,

Kad lietuviškas kirtis laisvesnis nei vėjas

Ir kuria daugiau nei Dievas,

Kai vienas žodis tampa dviem.

Jis žaidžia reikšmėmis

Lyg paukštis, ištrūkęs iš narvo,

Kol mane juokas ima,

Jam tariant žodį „myliu“.

Suprantu, kas yra svarbiau:

Tai ne kalbos skambesys,

O tai, ką galime ja pasakyti.

Mano kalba puošiama žodžių gausa,

Ir ji išsiskiria lyg paveikslas,

Kabantis ant baltos muziejaus sienos

Mėnulio spalvos sidabro rėmelyje, –

Dažytas ryškiais saulės spinduliais,

Naudojant jūros vandenį

Popieriui sudrėkinti,

Išgautam iš žalių girių,

Kuriose šia kalba šnabžda tapytojo siela.

Jis manęs klausia: „Ir kaip tau taip sekasi?“

Sakau, juk tai mano gimtoji kalba!

Jis argumentuoja, kad visas pasaulis –

Mūsų gimtasis kraštas,

Tai kodėl mes negalime būti vienodi?

Bet juk todėl, kad galėtume

Vienas kitą mokyti –

Mokyti būti skirtingiems,

Kad turėtume priežastį būti artimi.

Todėl norėčiau, kad jis

Vis paslystų ant nosinių raidžių,

Kad kirtis lakstytų aplink jį,

Kaip jis laksto skiemenyse,

Kad jis išlaikytų ilguosius balsius

Tiek, kiek plaučiai leidžia, –

Kad išlaikytume vienas kitą.

 

Ką mato mėnulis

 

Žolėje guli du žmonės,

Jie stebi nakties dangų.

Akimis piešia tai, ką mato žvaigždėse.

Jei pažvelgtume į vienas kitą,

Ką matytume:

Žolę, žmones ar žvaigždes?

Tu užlipai į aukščiausią viršūnę,

Mėnulis, atrodė, rankomis paliečiamas.

Žiūrėk į jį ir klausk, ką jis mato:

Žolę, žmones ar žvaigždes?

Ir lauksiu, kol ištarsi, ko bijai labiau:

Aido ar atsakymo.

 

Kriauklių namas

 

Pilkas dangus temdo dieną

Ir smėlis mano plaukuose

Virpa nugara nuo šalto vėjo

Ir rankos dreba mąstant apie tave

Lyg prakeiksmas, lyg skęstu

Mėlynos tamsos gilumoje

Ratą, du ėjau pakrante

Kišenės pilnos ilgesio rastų

Jūros statytų kriauklinių namų

Darau duris, gal susitiksim viduje

O gal langas bus atidarytas

Ne, nieko namuose nėra

Kai nebijosiu žaibo ir griaustinio

Ir bangos pagaliau nurims

Pasemsiu jūros šaltą vandenį delne

Sudėsiu tavo nerimą ir liūdesį

Lūpomis surinksiu tavo laimės daleles

Ir ant skruosto sudėliosiu bučinius

Bet audra nuo jūros mane lydi

Vanduo pakyla, stumia vėl mane į smėlį

Viskas kaip ir nuo pradžių

Šį kartą smėlis akyse, bet man nerūpi

Jei nemačiau tavęs

Nieko įdomaus ir nematysiu

 

Rožiniai marškiniai

 

Retai valgau desertą pusryčiams

Bet jei taip nutinka, naudoju mamos receptus

Tomis dienomis jais noriu pasidalinti su Tavimi

Tavo balsas nėra labai melodingas

Bet kai girdžiu, kaip groji gitara

Ir Tu dainuoji, prarandu save

Tada tenka ieškoti savęs nuotraukose

Kurios puošia mano kambario sienas

Ypač daili viena, kurią dabini Tu

Ir Tavo rožiniai marškiniai

 

Retai vaikščioju lauke žiemą

Man patinka vasaros saulė ir šiltas vėjas

Bet Tavo siluetas, apgaubtas balto sniego

Priminė, kodėl išmokau tapyti

Sniege paliktos Tavo rudų batų žymės

Ir skardus juokas

Tai – mano dažai

Bet neįmanoma atkartoti, kaip atrodai Tu

Ir Tavo rožiniai marškiniai

 

Paskutinė vasara su Tavimi

Ir paskutinės nuotraukos

Bet niekada nepaliksi mano minčių

Aš pasiilgsiu Tavęs

Ir Tavo rožinių marškinių

 

V. Pučekaitė.

Viktorija Pučekaitė (11 kl.)

Mokytoja Regina Grubinskienė: „Viktorija dažniausiai rašo rimuotus ketureilių strofų eilėraščius, bet jai puikiai sekasi ir trumpo eilėraščio forma – haiku: ji geba užfiksuoti akimirką, o paskutine eilute nustebinti, sustabdyti skaitytoją. Kūriniuose ryškus patriotiškumas, gamtos vaizdų fiksavimas, žinoma, ir žmogaus išgyvenimai. Viktorija yra gimnazijos literatų būrelio ir Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė“.

Haiku

*

Kaip man nejauku –

Dangus atmerkė akis.

Tūkstančiai žiūri.

*

Virš mano galvos

Skraido aitvarai juodi.

O gal tik varnos?

*

Ištiesiu rankas.

Palaikysiu debesis.

Atrodo, sunkūs.

*

Kaip žydi žiedai!

Kaip žydi mano širdis!

Vasaros jausmai.

*

Bado piršteliais,

Tvinkčioja mano oda –

Myluoja šaltis.

*

Platųjį dangų

Žibantis kalavijas

Perskyrė pusiau.

Keturi trieiliai Lietuvai

*

Laisvės rankose

Dar vienas gyvenimas

Pakels tuoj sparnus.

*

Aidi iš laukų

Kalba kaip skambi daina.

Kartu dainuosiu.

*

Sidabro take

Susipynusios rankos.

Gyva Lietuva.

*

Trispalvė aukštai.

Brangios gimtinės lopšy

Supasi meilė.

 

D. Vickutė.

Deivina Vickutė (11 kl.)

„Deivina atsidavusi dviem hobiams: meninei fotografijai ir poezijai. Ji ypač mėgsta fotografuoti žmones. Rašo nerimuotus eilėraščius, kurie panašūs į miniatiūras. Ji sako, kad svarbiau mintis, jausmas, išgyvenimas, o ne teksto skambumas. Ji yra Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė, gyvena Joniškėlyje. Visai neseniai, gegužės mėnesį, išleista pirmoji Deivinos knyga – eilėraščių ir meninių fotografijų rinkinys „Beribė svajonė“. Knygos pratarmėje jaunoji autorė rašo: „Skaitykite ją kaip novelę, kuri turi pradžią ir pabaigą: nuo ramių vasaros vakarų, kai einu ten, kur galiu būti viena, iki ieškojimų kelio, kuriame tikiuosi surasti savo žingsnių prasmę. Tame kelyje – beribės svajonės ir meilės patirtys, gamtos grožis ir muzika…“, – mokytoja Regina Grubinskienė.

*

Norėčiau,

kad būtum mano vasara,

nuotaikinga jos pradžia,

kad užkluptum mane,

kai bus veriančiai sunku:

lyg saulė –

po drebinančios audros,

lyg šypsnys  –

po nuotaikos niūrios.

*

iš visų šimtų veidų

mieste

tavąjį vieną

atsiminčiau

tavosios akys

manąsias sustabdo

ir visame veiksme

iš visų šimtų veidų

žvelgčiau,

kur esi tu

*

Tikiuosi,

kad tavo meilė man

bus tokia ryški

kaip pilnaties šviesa

šaltą žvaigždėtą naktį –

ji peršvies visus

tamsiausius nakties langus.

*

Jis –

tai tas vienintelis žmogus,

sugebėjęs įrodyti,

kad šypsena

ir šviesa mumyse

yra gražiausias

mūsų turimas

aksesuaras

*

Medžiai,

už kurių tolimais atstumais

pabėga saulė,

medžiai, kurie pagrobia

gražiausius vakaro saulėlydžius,

medžiai, kurie nusineša

jūros mėlynumo padangę,

medžiai, kurie norėtų

nusinešti ir mane.

*

Šios pievos

vėjo nešami

pūkeliai saulėje

spinduliai

priverčiantys akis

užsimerkti stipriau

nei bet kada –

ir tai viskas

kas priverčia

mano širdį

dainuoti garsiau

*

miško prieblandoj

pro aukštas

svyruojančias pušis

nekantriai grūdasi,

veržiasi kažkur

tolyje pašėlusiai

klajojantys maži

saulės spinduliai,

kurie manuose

skruostuose

nupiešė

neužgęstančią šviesą

*

Gamta –

jos atpalaiduojanti

žaluma,

vandens pliuškesys,

nenušlifuoti akmenėliai,

jų įvairovė –

visa tai

tiesiog stabdo,

priverčia stabtelti

ir paskandinti akis giliau.

*

dieviškai jūrai

banguojant

aš atsigulsiu

ant šalto smėlio

lauksiu sutemos

galiausiai ateis naktis

tuomet mano akys

aklam danguj

pasiklys žvaigždėse

o mintys pasiners

jūros ošime

 

R. Paliukėnaitė.

Rugilė Paliukėnaitė (11 kl.)

„Pradėjau rašyti pirmoje klasėje, prisijungusi prie gimnazijos literatų būrelio. Be poezijos, stiprią meilę puoselėju dailei. Neretai abu pomėgiai susisieja: iš poezijos gimsta paveikslas, iš tapyto kūrinio – eilėraštis“, – sako Rugilė.

„Abu pomėgius neseniai ji sujungė į pirmąją savo kūrybos knygą intriguojančiu pavadinimu „Žmogystos ir žiogai“ – joje ir piešiniai, ir eilėraščiai. Rugilė aktyviai dalyvauja konkursuose ir turi daug aukštų pasiekimų ir literatūrinės kūrybos, ir dailės srityje. Ji yra ir Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė“, – pratęsė mokytoja Regina Grubinskienė.

JŪRAI

Smėlio dulkės šoka vėjy

Ir ausį kutena jūros šnabždesys.

– Štai, brangioji, vėl užėjo –

Užkamavo netikėtas ilgesys.

 

Sugrįžtu aš rytui patekėjus –

Į tave paleidžiu vizijas ir svajones.

Ir ilgai klajoju tarsi vėjas,

Pasinėrus į tėkmės nostalgiškas gelmes.

 

Gyvenu prisiminimais praeities,

Krykštauju it lengvabūdis, linksmas vaikas.

O pasklidus dvelksmui nelauktos nakties,

Priverti suprast, kaip greitai bėga laikas.

 

…Ir tamsioj vagystėj šviesulių

Jūros sėmiaus išminties…

Atiduodu viską, ką tiktai turiu,

Laukiu josios paslapties.

Ar tyli naktis, ar giedra diena –

Jūra kalba tarsi draugė artima.

Josios prieglobsty aš nelieku viena,

Ir mano širdį aplanko ramuma.

 

BIOINŽINERIJOS STUDENTAS

Bioinžinerijos studentas, genetikos žinovas,

Votsono ir Kriko sugėrovas,

Atsikėlė vėlyvą sekmadienio rytą,

Nusprendė pritaikyti teoriją, bičiulių sumanytą.

 

Balandžio DNR nukleotidų seka ištirta,

Instrumentas eksperimentui visai po ranka.

Tik kaltės jausmas mokslininkui užspaudė krūtinę:

O jei tai balandžio diena paskutinė?

 

Genetinė modifikacija dar nebuvo žmogaus atlikta,

Tačiau mokslininkas save įtikino – priežastis gana gera.

Kartojo sau: „Trūksta pinigų, butas – tikra landynė,

Prasiskinsiu, kaip bičiuliai kelią prasiskynė.“

 

Trapi balandžio gyvybė kabo ant siūlo,

Atsakomybė užgultų protą ir širdį tūlo.

Bet mokslininkui nebedrebėjo ranka, evoliucijos sutverta,

Pasąmonėj žybtelėjo laimėjimų didžiųjų lanka.

 

Pakėlė balandis pilkuosius nerimo sparnus,

Nežinojo, koks gyvenimas pasidarys kartus.

Studentas laisvai gyvybės formomis manipuliavo,

Kol jėgos gamtos jam kitokį likimą planavo.

 

Plunksnas pakeitė kailis, oranžinis, dėmėtas,

Išaugo kojų (žiogo ir žmogaus) kvartetas.

Balandis pavogė vabzdžio skaidrius sparnus,

Įsigijo liežuvį ilgą ir dantis, baltus ir aštrius.

 

Šypsena sužibo studento pailgam veide,

Bet iškart pakvipo keršto valanda aitria.

Gamtos jėgos nemėgo eksperimentų suktų,

Tad dabar viens į kitą žiūri balandžiai netgi du.

 

KĄ REIŠKIA BŪT LAISVAM?                            

Tą dieną pamačiau aš paukštę vasaros šviesoj,

Žavėjo jos galia skrieti drąsiai padangėj mėlynoj.

Svajojau tokia tapti, suprasti, kur mano problema:

Kodėl aš nesugebu skrajoti, klaidžioti laisva?

 

– Ei, ką reiškia būt laisvam? – aidėjo mano balsas su aistra.

Atsakymo nebuvo, kritau į pievą pasauliui svetima…

Staiga išdygo prieš mane: ilgas snapas, didingi jos sparnai…

Apakino tartum šviesa, pragydo ji balsu lengvai:

 

– Esu laisva! Keliauju tolimais keliais

Ir mėgaujuosi atrastais vaizdais.

Verčiu save ir nesėkmes, ir baimes pripažinti –

Savam gyvenime aš viską privalau patirti.

 

Ir netikiu aš jokiu pažadėtu likimu.

Domiuosi tuo, kas pasirodo įdomu.

Savęs aš neriboju rėmais ar pastoviais namais –

Amžinai klajoju debesim, padangės sutvertais.

 

Manoji laisvė – tai vertybė, neįkainojama, amžina,

Neįtikėtina duotybė, brangiausia pasaulio dovana.

Būti laisvam – tai nesureikšminti savęs, mąstyt plačiai,

Priimti savo laikinumą ryžtingai, atvirai.

 

O jei rimčiau: atrasti savo laisvę labai sunku,

Tai it užburtas labirintas, kur išėjimai – tiktai du:

Pirmas – tavo pasirinktas, antrasis – nutiestas kitų.

Bet laisvę savąją surasti kiekvienam svarbu.

 

Būk atviras ir galimybėms, ir sunkumams.

Gyvenimas – tai ne bereikšmiai patogumai.

Suprasi tai, ir laisvė pati tave atras…

Ką reiškia būt laisvam, pajusi pats.

 

KARAS UKRAINOJE

Pabūgau neapykantos nasrų,

Godžių rankų, kurios siekia ir naikina.

Tik griuvėsiai likę iš margų namų,

Kritę kūnai viltį įbaugina.

 

Ir nė rėkti, šaukti negali –

Nutilę, it akimirksniu suakmenėję.

Žvilgsniai paklydę, pagalbai atviri –

Juos kaipmat išsklaidė vėjas.

 

Srūva upės, dega, bėga dienos,

Fronte vis dar nieko naujo…

Palikai it skruzdė vienas

Sustabdyti priešų pyktį sraują.

 

ŽIOGAS

Pažinojau aš žiogą Zigmo vardu,

Žygiavo išdidžiai ant kojų dviejų.

Žalut žalutėlis, akiniai ant akių,

Nusėtas taškų, įvairių marginių.

Zigmas kaimo žiogams pasakojo apie stoicizmą

Ir besitęsiantį vapsvų despotizmą.

Aiškino Čiurlionio darbų simbolizmą

Ir peikė šiuolaikinį optimizmą.

 

Žiogų akys stiklinės, išpūstos, sparnai nuleisti –

Zigmo nieks nesuprato, šokiruoti visi.

Mat kasdienių buitinių darbų apsupty

Jokia išmintis nesimaišė darbštuolių kely.

 

NETIKRAS GYVENIMAS ANT LENTYNOS

Saulė kepina ir augalus marina,

Kol žmonės geria šaltą itališką vyną.

Jie apsimeta nežinantys, nemato

Liūdno namų gyventojo – kaktuso aristokrato.

 

Jis budi pasirėmęs ant lentynos,

Pašonėj gausi dulkių šeimyna.

Trokšta aukštai augti kaip visi,

Tačiau ramybės neduoda kilmė atgrasi.

 

Didžiausia kaktuso Alberto problema

Plika akim lengvai pastebima:

Albertas kitoks nei aplinkiniai draugai,

Jo gyvenimas – vien apgaulė ir melai.

 

Augalui nereikia nei vandens, nei šviesos,

Fotosintezės nevykdė niekados.

Alberto gyvenimas visiškai netikras –

Nesibaigiantis absurdiškų abejonių ciklas.

 

MOTINA GAMTA

Įsisupus į klevo lapų paklodę, saulėgrąžų vainiku

Bėgi pasitikti vėjuotąjį rudenį, kol dar nevėlu.

Samanos ant rankų ir kojų, boružės ausy,

Prižadi Žemei rytojų, istoriją savą tęsi.

 

Priglaudi į glėbį spindulių, vadini visus vaikais,

Nutiesi takelį iš žolių ir pasaulio grožį išlaikai.

Prieglobstis, rūpestis, ramybė, atjauta –

Tai namai gyvybės, vienintelė Motina Gamta.

 

APGAULINGA

Vakaro šešėliai žaidžia ant veido,

Kiekvieną mostą Tavo atsargiai stebiu.

Ryškus žiedelis grakščiai nusileido

Pabalusioj vietoj prie kaklo, tarp pečių.

 

Atrodai džiaugsminga, kaip niekad guvi,

Taip puikiai sugebi šypseną įžiebt net many.

O gal ir klystu – žvilgsnio paslaptis atkakli,

Negaliu žinot – po ta kauke turbūt ir drebi.

 

Raiškiose akyse atsispindi saulėlydis,

Rūbai pritvinkę pavasario gaiva.

Galvoje klaidžioja keisčiausios idėjos,

Tačiau… argi jautiesi gyva?


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžyje narai valė Nevėžio dugną: nustebino ne tik radiniai, bet ir mažėjantis atliekų kiekis

confident-noyce

Nevėžis užliejo Krekenavos regioninio parko slėnio pievas

confident-noyce

Panevėžyje apdovanoti jaunieji kūrėjai

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau