Kai 2012 metų vasarą gimė šio projekto idėja, pačios slapčiausios viltys nebuvo nuskriejusios taip toli – net į 2020-uosius. Manėme, išbandykime, kaip veiks sumanymo mechanizmas, struktūra. Pusę metų bandėme, kol ryžomės visam 2013 metų sezonui ir paskelbėme projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną NEVĖŽIS“ atvirą visiems moksleiviams. Nuo jauniausiojo iki vyriausiojo literato ir dailininko.
Ką tik pristatėme septintąjį metų almanachą. Prasideda naujasis sezonas.
Jį pradeda Andrėja Kairelytė, kurią pastebėjo „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė. Jaunoji autorė kuria labai skaidrius nuotaikų vaizdelius, miniatiūras.
Nežabotos vaizduotės ir fantazijos kūrėją Nedą Vaičekonį iš „Minties“ gimnazijos jau pažįstame iš praėjusiųjų metų. Šiandien spausdiname jo novelę. Tikimės, nustebins nelauktu siužeto vingiu. Autorių pastebėjo mokytoja Emilija Gedraitienė.
Malonus netikėtumas – mokytojos Mildos Rastenienės pastebėta Ugnės Misevičiūtės iš Kazimiero Paltaroko gimnazijos poezija. Atrodo, jai lemta bręsti.
Gabija Kopūstaitė ir Grėta Bilevičiūtė – jaunosios kūrėjos iš Panevėžio 5-osios gimnazijos. Vieną galėtume apibūdinti kaip lyriškos prozos atstovę, o kitą – pažinimo beieškančią sugretinimuose, pasaulio stebėjime šiek tiek filosofišką realistę. Mokytoja Beata Vėderienė pastebėjo jaunųjų kūrėjų savitumą. Ačiū jai.
Tikimės, kad skaitytojai turės malonumo, skaitydami pirmąjį šių metų sezono atlanką. Jį pažymime naujuoju projekto logotipu.
Taigi – kokie bus 2020 atradimai?
Andrėja Kairelytė (7 kl.)
„Tai gilaus mąstymo, tikros meniškos sielos bei tvirtos neginčytinos nuomonės žmogus. Andrėja savo kūrybiniuose darbuose pasaulį mato tarsi suaugusio žmogaus akimis, gal todėl ir platus jos akiratis, “ – mokytoja Audronė Tichanavičienė.
Vasaros vakaras
Vasaros vakaras. Jis tikras stebuklų metas, nes skatina mane susilieti su gamta. Grįžtu namo ne dėl to, kad šalta, o todėl, kad mama nervinasi. Skubu. Riedlente važiuoju tuščioje gatvėje. Žinoma, neužmirštu stebėti gamtos, nes tai mano stichija.
Rodos, nieko nematau aplinkui – tik važiuoju, važiuoju į dangų, nuspalvintą rožine ir violetine spalvomis. Tarp debesų ieškau kažkur pasislėpusio ryškaus mėnulio ir kitoje dangaus pusėje ant besileidžiančios saulės ištaškytų spalvų. Vėjas lengvai glosto mano skruostus ir kedena plaukus. Palmės taip pat linguoja pagal vėjo dūdelę. Važiuodama matau jūrą, o ten verda gyvenimas. Įvairaus amžiaus vaikai maudosi ir šokinėja per mažas ir žaismingas bangas.
Kiti žaidžia tinklinį, šypsosi ir juokiasi. Visas paplūdimys spinduliuoju džiaugsmu, todėl aš nusišypsau. Toliau riedėdama matau miesto centre skubančias mašinas į gamtą pasimėgauti jos žavumu, daug lekiančių motociklų, džiaugsmingai vaikštančias susikibusias pagyvenusių žmonių poreles, į kurias nepaprastai miela žiūrėti. Taip, tai tik vasaros vakaras – mano žiemos ryto sapno pabaiga.
Nakties rapsodija
Antra valanda nakties. Vėjas jau pavargęs po visos dienos, nebepučia. Pilnatis šviečia taip pat stipriai kaip ir saulė dieną, net ir prieblandoje rasčiau kelią. O aš sėdžiu ant šaltų, truputį duriančių akmenų, bet tai nerūpi, kai galiu grožėtis gamta.
Dangus kaip tuščias popieriaus lapas, be jokio debesėlio. Galima matyti ryškias, savo charakterį turinčias žvaigždes. Į jas atidžiau pažiūrėjau ir pastebėjau, kad kiekviena yra skirtinga dydžiu, ryškumu ir net spalva.
O galvą nuleidusi žvelgiu į bekraštę ir beribę jūrą, kuri nežinia iš kur atbangavusi. Bangelės mažos ir ritmiškos, daužosi į akmenis ir skleidžia keistą, bet ausiai malonų garsą. Įkvėpusi gryno ir vėsaus oro, užuodžiu įvairią medieną ir drėgmę. Naktį gamta nurimsta ir ilsisi nuo žmonių triukšmo ir judėjimo. Atrodo, kad gamta man dainuoja ramybės dainą. Jei galėčiau, tikrai paskęsčiau savo sapnuose.
Nedas Vaičekonis (11 kl.)
„Nedas – kaip ypatingų žmogaus (savo ir kitų) būsenų stebėtojas. Jis nepasiduoda lengvoms provokacijoms ir lengviems sprendimams, todėl jo kuriami personažai netikėti, dažnai šokiruojantys…“ – rašo mokytoja Emilija Gedraitienė.
Jokūbo kopėčios
Iki tol Jokūbas nenorėjo bėgti. Jo giliai pažeistas protas jam to neleido. Nors jis galėjo labai paprastai susidėti daiktus, kol knarkiantis dėdė miega, ir pabėgti it nebūtų rytojaus. Deja, karas jo vertybes apvertė aukštyn kojom.
Matot, karas taip sulaužo giesmininką, kad strazdelis sugrįžęs namo negeba išgiedoti nė vienos skambios melodijos. Jokūbas karo zonoje išbuvo be galo ilgai. Bet jei paprašytum papasakoti, jis tau tiesiai į akis pasakytų: „Žinok, nieko nepamenu.“
Nors jis turi auksinės žuvelės atmintį: jis nesuskaičiuojamas valandas galėtų pasakoti apie Erą. Ta Era – buvusi klasiokė, kuri jam lyg pliušinis meškiukas, kurį gali apkabinti, kada būna liūdna ar jaučiasi vienišas. Kai dėdė Jokūbui leisdavo išeiti į lauką, jisai it akis išdegęs bėgo į jos tėvų namus, kad ją šiltai apkabintų ir kad jie galėtų pasivaikščioti po geltonus javų laukus. Jos šypsena buvo it raktas į jo širdį. Kiekvieną kartą, kai jie buvo kartu, Era jį ragino persikraustyti į Niujorką, kur ji dirbtų žurnaliste, o jis – rašytoju.
Jis, žiūrėdamas į mėlyną dangų dėdės namuose, matė tik pilkus debesis, o su Era – spindinčią saulę ir lietuviškos kūdros spalvos ištapytą dangų. Tą dieną, kai Era pasakė Jokūbui, kad nupirko du bilietus į Metropolį, jis žinojo, kad šitos progos prašaut sau neleis.
Jo dėdės kieme stovėjo senas, raudonas, dviejų aukštų tvartas, pastatytas prie kelio, vedančio į miestą. Jame dėdė vykdė savo religinius ritualus. Juk jo dėdė buvo be galo artimas Dievui, bet ne tam Dievui, kokį tu ir aš pažįstam. Jo tikėjimas buvo žiaurus, nekatalikiškas, jis gyveno savame pasaulyje, jo sukurto Dievo karalystėje. Jis turėjo gilų skausmą savo šaltoje širdyje, nes dėl tokio išpažinimo jis prarado viską: žmoną, vaikus, draugus, net dalį savęs.
Bet jo Dievas jam – lyg nuo skausmo vaistai, kuriuos jis išgerdavo su alkoholiu. Jis tikėjo, jeigu jis tarnaus savo Dievui, jeigu jis iš visos širdies jį mylės, tikės ir klausysis Jo, kitame gyvenime pasaulį pamatys virš debesų.
Deja… Jis norėjo, kad ir Jokūbas į kitą gyvenimą keliautų su juo, todėl ir jį versdavo išpažinti šitą tikėjimą, mušdavo iki kraujo. Jeigu nesiklausydavo, į mokyklą jaunuoliui tekdavo eiti su mėlyna nugara. Dėdė grasindavo sakydamas: „Nors žodis, NORS ŽODIS, apie mane – ir su Judu kabėsi“.
Po mušimo dėdė Jokūbą apkabindavo ir kartodavo: „Aš ir jis Tave mylim, aš ir jis Tave mylim“. Dėdė savo dvokiančiu snukiu ir purvinom rankom apgaubdavo Jokūbą, priversdamas Jokūbą apgaubti jį. Dėdė daug kartų švelniai liesdavo Jokūbo ir savo privačias vietas sakydamas: „Mylėk mane ,mylėk mane, mylėk mane“. Bet koks sveikas žmogus bėgtų nuo tokio išpažinimo! Bet Jokūbas kentėjo tai, kol Era nepaėmė už rankos ir nenuvedė į šviesesnį Dievą.
Prieš tą lemtingą naktį Jokūbas stebėjo, kaip švelni upė teka pro jo kaimą. Čia jis sukūrė daugelį kūrinių, kuriuos jis brangino it savo akį. Jo meilė menui prasidėjo bibliotekoje, kurioje jam laikas lyg rūkas pro spyną praeidavo.
Bibliotekoje rado gyvenimo didžiausius lobius: knygas, kūrybos būrelį ir mylimąją Erą. Jokūbas ją pamatė skaitančią mokslinius žurnalus ir stambius laikraščius. Ji turėjo juodus, apvalius akinius, rudas akis, apsirengusi buvo žalia mokykline uniforma – juodomis kelnėmis ir juodais batais.
Jos šypsena galėjo ištirpinti suledėjusią širdį. Jis turėjo sutelkti visas savo jėgas, kad tiesiog nerangiai atsisėstų prie jos. Bet Era, būdama tokia gludi mergaitė, užvirė mintimis ir ilgai nereikėjo laukti, nes po kelių mėnesių prie tos pačios upės jie patyrė savo pirmąjį bučinį. Jie gulėjo prie kranto, šlapioje žolėje, žiūrėjo į purpurinius debesis ir besileidžiančią geltoną saulę, kai Jokūbas tarė:
– Era..?
– Ką..?
– Kodėl lyjant sliekai išlenda į paviršių?
– Nežinau, – nusijuokdama atsakė.
– Nes jie neturi dušo, – Era ir Jokūbas pradėjo garsiai juoktis.
– Aš tave myliu, – švelniu balsu tarė Era.
– Aš myliu labiau.
Armijos plieniniai dantys Jokūbo sąmonę perkando taip, kad jokie vaistai, jokie tvarsčiai jam geros mąstysenos nesugrąžins. Barakuose vykdavo kraujo rungtynės. Kareivių odinių batų skonis jam buvo labai pažįstamas, nes jis turėjo tai ragaut kas antrą dieną.
Seržantai irgi prie cirko prisidėdavo: atsispaudimai nuo tamsaus ryto, ausų būgnus sprogdinantys rėkimai. Nors jis neturėjo fizinių sugebėjimų, jo nepalyginamas ryžtas prastūmė pro visą kursą. Pabaigęs pagrindines pratybas, Jokūbas buvo išsiųstas į Japoniją. Tuometinis karas parodė žmogaus nesėkmę mąstyti. Salų krantuose matėsi tiktai juodi bombos apvalkalai, mėlyni kūnai ir geltonos kulkos. Žingsnis pirmyn kare – žingsnis atgal žmonijos istorijoje.
Jokūbas su savo M1 Garand mūšyje drebėjo lyg drebulė iš baimės, kol skeveldriniai sviediniai aptaškė jį ir jo bendražygius. Sugrįžęs iš karo, jis kentėjo košmariškus epizodus. Vienintelis dalykas, kuris padėjo baimę išvaryti, buvo nuoširdžioji… Era.
Ta naktis negalėjo būti baisesnė Jokūbui. Apsimetęs miegančiu, leido kūną užkariauti šalčiui, jo mintys sustingo. Laukdamas knarkimo garso, jis tvirtai suspaudęs patalynę spoksojo į medinę sieną. Nebegalėdamas laukti, tyliai išlipo iš lovos, atrakino duris ir išėjo iš kambario. Eidamas ledinėmis grindimis, praeidamas dėdės kambarį lauko durų link, išgirdo:
– Prieš mirtį, pragarą teisieji gieda ten, kur yra priešais Jį. Tas, kuris
klausosi Dievo, tas daro didelius stebuklus. Tie, kurie sukils prieš mano Dievą, kris, jų kūdikius visus supjaustysiu. Aš būsiu tavo maras ir išpirka. Šviesa nudažysiu Tavo karalystę. Kalbėk su manim, Dieve. Kokios brangios man tavo mintys, Dieve. Kokia didžiulė jų suma. Mūsų Viešpaties malonė tebūna su jumis visais, amen.
Jokūbas paskubėjo. Lauke pagriebė kopėčias ir uždėjo ant seno tvarto. Lipo aukštyn, kiek tik galėdamas greičiau. Pamatė laimingą Erą. Staiga kopėčios pradėjo krist atbulom. Nepagailintis skausmas šovė į Jokūbo nugarą, kojos apsunkėjo, vaizdas tamsėjo. Žiūrėdamas į juodą dangų, pamatė figūrą pakrašty. Jai priartėjus, iš tamsos pasirodė veidas, kurio jis tikėjosi, bet baisiai nenorėjo pamatyt. Dėdė! Dėdė šlykščiu balsu rėkė:
– Kam bėgi? Kam bėgi? Juk Dievas myli tave. Dievas myli tave. Kaip tu drįsti bėgti iš Dievo karalystės? Tu valkata, – vožė jam į veidą sena lazda. – Dievas davė tau viską: kojas, rankas, akis, bet, matosi, proto nepakanka. Nieko, tave per meilę išauklėsiu.
Era negalėjo matyti , ką dėdė Jokūbui daro. Jinai nusileido žemyn nuo tvarto aukšto ir skaudžiai išsiplojo ant žemės. Bandydama atsistoti, pajuto, kaip dėdė iš visų jėgų skėlė jai per nugarą su lazda. Era pradėjo verkt iš skausmo. Jokūbas rėkė, kiek tik galėjęs, kad dėdė nemuštų Eros. Dėdė pasižiūrėjo į Jokūbą, kol Era vartėsi iš skausmo, ir sako:
– Kai aš tave išleidžiu Dievo duotu oru pakvėpuot, tu su nusidėjusioms kalėms draugauji, – pasižiūrėjo į Erą, – tavo kraujas bus jo nekaltybės ženklas.
Era pamačiusi, kad dėdė kelia lazdą, užsidengė veidą. Staiga pajuto, kaip pradėjo lyti sūriu krauju. Lazda ant žemės nukrito, dėdė žagsėdamas kovojo už kiekvieną įkvėpimą. Era pro pirštus matė, ką padarė Jokūbas. Dėdė krito su šakėm gerklėje. Jokūbas pakėlė Erą, padėjo atsargiai, bet skubiai užlipt ant kopėčių, o kai atėjo jo eilė, jis pažiūrėjo į jau išsikvėpusį dėdės kūną ir pasakė:
– Dievas negirdi numirėlių.
Peršoko už tvarto, įlipo į mašiną ir jie išvažiavo. Pravažiavo kelis policijos ekipažus, Era apkabino pusbrolį ir padėkojo jam už pagalbą, abu su Jokūbu įlipo į traukinį ir išvažiavo į Niujorką. Kurti naujo gyvenimo.
Per jų vestuvių pirmąjį šokį Jokūbas, priglausdamas savo galvą prie jos galvos, pridengdamas jos randą galvoje, ištarė:
– Ar gali suvokt, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas atvedė mus čia.
Ugnė Misevičiūtė (8 kl.)
„ Kūryba man – viso to, kas aplink mane, supynimas į vieną materiją. Bet labiau už viską aplinkoje mane skatina kurti žmogaus emocijos, protas (tiek mano, tiek ir kitų ) ir gamta.
Kiek save pamenu, visą gyvenimą buvau svajotoja. Mėgstu įsivaizduoti netobulus žmones, kurių netobulumas juos puošia. Poezija taip pat netobula tobulybė, todėl man ir patinka“.
Pirmas eilėraštis
Kaip prieš didžią audrą
Viskas nutyla,
Kaip prieš aušrą sustingsta tamsa,
Ar matei tai?
Tiki?
Gal net lauki?
O kur tavo laimė
Ir ta,
Kuri nieko neprašydama klajojo po tavo namus?
Ieškodama tavęs,
Šaukdama.
Ir tu pats ją prabudęs naktį regėjai,
Be banalybės apdaro ir šydo skausmų.
Pamilai ją, šaukeisi…
Ir ji kvietė, ieškojo, maldavo,
Bet tavo namo sienos aukštos…
O labirintai jau tavųjų kambarių!
Pats pastatei žemėlapių nebraižęs,
Tai tavo balsas ir teaidi tik tarp jų.
Bet pamėgink ieškoti.
Nes ji ieško.
Gal kartais susidursite aklavietėj,
Ir būsit vieniši kartu.
Antras eilėraštis
Abstrakčioje visatų realybėje
Egzistuoja sapnai,
Tolimi ir nepažįstami,
Bet jie yra.
Kai už kalnų
Ar lygumų,
Ar pelkynų,
Nusileidžia saulė,
Kažkur kitur
Ji pakyla.
Toli, nepasiekiamai toli,
Bet ji pakyla.
Ir ten blunkančių prisiminimų tvirtovėje,
Kažkada buvo įrašyti kiti vardai,
Kiti vaikai,
Kitokie dainų žodžiai.
Jau nepasiekiami
Ir tylūs,
Bet jie buvo,
O nebyliose atminties menėse
Dar blaškosi jų šešėliai
Lyg pasiklydę vaiduokliai.
Ir kitaip nei kadaise,
Dabar jie jau ne tik atspindi šviesą,
Jie yra šviesa…
Trečias eilėraštis
Po to, kai baigėsi naktis
Ir diena,
Ir kelias.
Kai baigėsi pušų spygliai ir perteklius,
Kai nebeliko kuo dalintis,
Viskas nurimo…
Net tai, kas atrodė amžina,
Nes vandenynų sroves praris laikas,
Sibiro taigas išpustys vėjai,
Romos akvedukai sutrupės
Ir jų trupiniai pažirs kosmoso erdvėje,
Bet ar tai ką nors sako?
Juk galiausiai nieko neliks pastovaus,
Tik tas nepailstantis kitimas,
O dabartis liks amžiams įrašyta praeityje.
Ir kiekviena kada nors praėjusi sekundė liks reikšminga.
Ketvirtas eilėraštis
Kitoje pusėje
Dilgelėmis apaugusio sodo,
Regiu aš mėnulį
Ar bent man taip atrodo…
Jo tviskančios ašaros,
Laisto vėlyvą pavasarį.
Jis verkia dienos,
Savo seniai pabėgusios žmonos.
Mėnulio ašarų krislus renka dirva
Snaudžiančiai gyvybei budinti
Ir dilgelėms auginti.
Sodo vartai tyli,
Nebežino kaip beguosti mėnulį.
Sodo vartai iš to rūpesčio surūdijo.
Mirusio sodininko pašiūrė,
Įžūliai traška,
Ji seniai nebesirūpina mėnulio meilės reikalais.
Sode tuščia.
* Trakšt!*
Lūžta užminta šakelė.
Penktas eilėraštis
Auksiniais vakaro žibintais
Man pranešk apie tai kas svarbu.
Nors aš vargu ar patikėsiu,
Vargu, ar norėsiu patikėti.
Žinai tą jausmą, kai šalta?
Neprašyk manęs priminti…
Kol nežinai…
Bet,
Būtinybė prarasti,
Būtinybė atrasti,
Būtinybė keistis.
Man ir tau
Jau įskaičiuotos į sąskaitą.
Šeštas eilėraštis
Anuomet girdėdavo ponai varpus skambant
Ir nuo lūžtančių stalų keldami taures,
Maldas murmėdavo.
Oi, murmėdavo!
Taip garsiai, kad ne tik užu stalo sėdintys,
Bet ir požemiuose susirangę girdėdavo.
Ir neduok Dieve nenugirsi!
Tuomet jie tave priešais pasisodins
Ir asmeniškai visą Rožinį sukalbės.
Jie dievagodavosi neskriaudę
Niekaip nieko!
Nesvarbu, kiek rankų ir galvų bebūtų nukirtę.
Jie aukodavo turtingoms katedroms,
Iškaldavo ten mauzoliejuj savo vardą,
Palikę kiemo kertėje badauti seną vergą.
Ir norite tikėkit, norit ne,
Bet jiems to meto liaudies priklausydavo tiesa.
Gabija Kopūstaitė (9 kl.)
Mokytoja Beata Viederienė: „ Gabija – mano šių metų staigmena. Kitoks žvilgsnis. Gilesnis pajautimas. Atida detalėms. Įsiklausymas ir įsižiūrėjimas. Nuostaba ir paprastumas – viskas dera jos mažuose kūrinėliuose. Juose taip viskas aišku, taip talpu. Ir toks sudėtingas pasaulis. Toks skvarbus žvilgsnis“.
Lyg liūdno vaiko ašaros iš apsiniaukusio dangaus krinta dideli lietaus lašai. Lietus atgaivina žemę, bet apglėbia ją savo liūdnais ir niūriais pirštais – paliečia sielą. Visas pasaulis sustoja. Paukščiai nustoja čiulbėję, nebeskraido margaspalviai drugiai, aš lėtinu žingsnį… jaučiu, kaip lietus slepia mano nevaldomas ašaras…
Kodėl taip greit bėgi? Nebėk nuo jo, paklausk, išdrįsk… Išgirsk, kaip ošia miškas ir kaip lietus kalba su tavimi. Ieškai atsakymo lietuje, bet ar girdi jį? Ieškai pagalbos, kurios tau reikia taip, kaip nuo sausros išdžiūvusiam lapeliui reikia vandens… O lašai toliau barbena į šaltą tavo sielą, bandydami rasti ryšį. Bet kaip? Juk tu užsidaręs savy…
***
Lediniai žiemos nagai drasko rausvus žandus. Visas mano kūnas nusėtas speigo mėlynėmis. Šaltas atšiaurus vėjas darko susivėlusius plaukus ir švilpia ausyse. Drebu lyg rudeninio vėjo plėšomas auksinis lapelis, paskutinis likęs ant medžio šakos.
Stipriausias. Susiriečiu į kamuoliuką. Esu porcelianinė lėlė, įskilusi ir bijanti sudužti. Staiga žemė ima slysti iš po kojų ir aš grimztu žemyn… žemyn į amžiną nežinomybę – ar taip atrodo pabaiga? Vėjas pagauna mano riksmą ir…
***
Karštą vasaros dieną per aukštą žalią pievą einu liūdna. Švelnus vasariškas vėjas šnabžda man į ausį melodiją, prikaišiodamas į plaukus įvairiaspalvių gėlių. Sustoju ir pažvelgiu žemyn. Lyg rasos lašelis nurieda skaidri ašara.
Ji atvėsina mano išraudusį skruostą ir nukrinta ant žolės stiebelio, pjaustomo vidurvasario saulės aštrių spindulių. Ašara įsigeria ir atvėsina stiebelį, kuris, atrodo, nenumaldomai prašė pagalbos… Pagalbos išliekant, kurios man taip pat labai trūko.
Grėta Bilevičiūtė (11 kl.)
„Ieškoti, klausti, gilintis, suprasti – taip apibūdinčiau šių miniatiūrų autorės siekius. Grėtai rūpi, kodėl kas nors vyksta, kokia jos, kaip žmogaus, misija“, – apie kūrėją rašo mokytoja Beata Viederienė.
Gyvenimo pamoka
Darbas svetimoje šalyje. Nepagražintas gyvenimas, ne viena nauja pamoka. Viena iš įsimintiniausių – visa, ką gamta sukūrė, yra tobula. Pirmąją dieną po visų darbų laukuose, ūkininkų prašymu, prižiūrėjau pastogėje apgyvendintas avis. Nuėjusi su maisto ir vandens kibirais nustebau: viena avelė gulėjo visiškai atitverta nuo kitų. Kodėl? Kas avelei atsitiko?
Verdiktas – galinės kojos paralyžiuotos, todėl atitverta nuo kitų, kad nesutryptų. Tą akimirką pamaniau: „Mažai avys skiriasi nuo žmonių. Žmonės mažai skiriasi nuo avių. Tik ir laukiame, kada, pasitaikys proga sutrypti silpnesnį, taip tapti „pranašesni“. Kito pažeminimą ir sutriuškinimą mes vis dar suprantame kaip žmogaus stiprybę parodančius veiksmus.“
Tačiau negalima visiškai sugretinti gyvulių ir žmonių. Galbūt siekis išlikti stipriausiems ir pranašiausiems yra tas pats, tačiau veiksmai, kurių imamės, kad pasiektume užsibrėžtą tikslą, skiria mus nuo gyvulių. Jų veiksmai yra tiesmukiški ir nesuvaidinti, neretai šis primityvus elgesys žmones sužavi ir tikrumu pavergia sutryptas ir įskaudintas kasdienio žiauraus elgesio žmonių širdis.
Pastogė tapo lankomiausia vieta gyvenvietėje, o avelė – mylimiausia iš bandos. Gamta yra nenuspėjama, visai kaip ir likimas. Žinau viena – kad ir ką ji atsiųstų, tai reikia priimti kaip tobulą dovaną. Net tobuli Dievo avinėliai kartais nuklysta nuo bandos ir pasiklysta, tačiau dėl to jie netampa mažiau mylimi ar kažkuo prastesni.
Vanduo
Manau, visi bent kartą savo gyvenime žvelgdami į dangų esame susimąstę, jog jame plūduriuojantys debesys kažką primena… Bakstelėję draugui neretai susilaukdavome pritarimo arba dar neįtikinamesnės versijos to, kas plaukia danguje dešimt kilometrų virš mūsų galvų.
Neseniai, visai netikėtai, išgirdau labai keistą ir neįprastą faktą – vanduo turi atmintį. Tikrai ne naujiena, jog debesys sudaryti iš mažyčių vandens lašelių, tuomet man kyla klausimas: „Kodėl debesys negali atspindėti vandens būsenos ir formos organizmo, kuriame jis buvo įkalintas prieš pat išgaruojant?“ Neįtikėtina… Gal tai tik tuščios kalbos, galbūt vanduo net neturi atminties ir visa teorija – tik nepagrįsti svaičiojimai, o gal tai mūsų vaizduotė, kuriai paaiškinti ieškome mokslinių faktų? Gal… gal…
[quote_box_center]
Siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt
Kopkite į savo tribūną!
Galima teirautis tel. +370 688 75727.[/quote_box_center]
