Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

JP / Organizatorių, asmeninio albumo nuotr.

Yra toks posakis – „lengvo pasivaikščiojimo nebus“. Šio, rugsėjo, atlanko jaunųjų kūryba tokia. Apie ją galima sakyti – „lengvo pasiskaitymo nebus“. Gal atsitiktinis tas rudens pradžiai sutapimas – visi autoriai prozininkai, visiems jiems būdingas savęs pažinimo troškimas. Kiekvienas šiandien spausdinamas autorius, net ir jauniausioji – Adelina, ne pirmą kartą kopianti į jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną, yra ryški besiformuojanti asmenybė.

Mūsų projekte antrą kartą dalyvauja vertėjas. Pirmąkart, pamenate, buvo vertėja iš  vokiečių kalbos. Balčikonietis Andrėj Bukar verčia literatūrą iš rusų kalbos. Iš tikrųjų, pasirinktas kūrinys, regis, labai artimas jaunojo literato sielai. Turi ypač jausti dvi kalbas, norėdamas kuo tiksliau skaitytojui perteikti autoriaus mintį. Andrėj’ui tai pavyko.

Šiandien spausdinama Nedo novelė suintriguoja iškart, vos perskaičius pirmąjį sakinį: „Jis kitoks“. Taip ir ieškai įrodymų visame kūrinyje, kol juos aptinki. Pačioje pabaigoje.

BIC

Norisi jauniesiems palinkėti nesustoti.

Gal taip ir atsitiks, jei ir toliau globos mokytojos Emilija Gedraitienė, Rita Miknevičienė, Laisvida Kuzmaitė.

Nedas Vaičekonis (11 kl.)

„Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė taip kalba apie jaunąjį kūrėją:„Nedas, įrašęs kūrinį kabinete į laikmeną, pridūrė, kad tai jo geriausias kūrinys.

Stebina, kad tai kūriniai, pasakojantys dažniausiai apie kitokius žmones. Jis ir savo akiratį  plečia skaitydamas būtent tokią literatūrą“.

PALEISKIT, PRAŠAU. PALEISKIT, PRAŠAU, PASIGAILĖKIT. NENORIU!!!

Jis kitoks. Ne toks kaip kiti. Tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl jo niekas nesuprasdavo. Tai ir dar paaiškinimas, kodėl jam taip patinka smalkės. Bet jo problemos nebuvo paauglystė, nebuvo ir hormonai. Kalta šalta širdis.

Jo kūnas buvo nutapytas spalvomis. Riešas – raudona juosta. Mintys juodos, akys mėlynos, jo žvilgsnis pilkas, plastikinis. Jis buvo sutrikęs visada. Mama praskiedžia spalvas  savo ašaromis, o tėčio spalvų nėra ir išvis nebuvo. Opioidai jo kraują nudažo, klasiokai jo dantis nuvalo. Psichologė bando nudažyti jo gyvenimą balta spalva, bet veltui. Jo galvoje mokyklos koridoriai turi akis, tarsi psichiatrinės baltos sienos išduoda daug nerimo. Jam teliko sėdėti ir žiūrėti į baltą sieną ir galvoti… apie ją.

Per vasaros atostogas jis su mama  nuvažiavo į Nidą. Norėjo paplaukioti jūros vandeny, pasigrožėti jachtų uostu, pasisotinti gardžia žuvimi. Įprastai sakant, pabėgti nuo kasdieninių rūpesčių, arba apie jį kalbant – nuo kasdienio inferno.

– Mama… Aš nemoku plaukt, – sako jis liūdnu veidu.

–Nesiparink. Įlipsi į vandenį ir išmoksi. Jeigu bus sunku, aš tau padėsiu.

– Gerai.

Kai jie pasirodė paplūdimy, bangos nebuvo  cunamiai.  Žmonių jam buvo per daug, bet tai jis pakentė, nes virš jų buvo mėlynas dangus, kaitri saulė. Kadangi buvo labai karšta, jie numetė visus savo daiktus ir nėrė  tiesiai į vėsų vandenį. Vanduo jį atgaivino, nuėmė svorį nuo pečių. Mama buvo pasiėmusi spalvingą kamuoliuką ir jie pradėjo mėtyti vienas kitam.  Šitas žaidimas patiko ir pagaliau ant jo akmeninio veido po tiek daug laiko atsirado mažytė šypsena. Tik staiga  jis pajautė grybštelėjimą už kojos. Jis pasižiūrėjo žemyn ir nepamatė, kas jį pagriebė. Pajuto, kad kažkas staigiai ir stipriai traukė jį į vandenį. Baimė užvaldė, jis instinktyviai mosikavo rankomis, kad išsigelbėtų. Vanduo pripildė jo plaučius. Jis kaip akis išdegęs judėjo, kad paspruktų iš žudiko glėbio, kol neišgirdo Jos balso:

–Nusiramink,  čia aš, – jo ausis pasiekė mergaitės balsas.

–Tu?

–Taip, aš.

Tai buvo Ji –  net Dievas pavydėtų. Šviesūs plaukai, o mėlynos akys pilnos meilės. Šypsena sušildytų kiekvieną, ją pamačiusį. Ji vilkėjo baltą apsiaustą, jos sparnai iš nugaros buvo balti ir platūs. Jų lūpos susiliejo. Jis užsimerkė. Toks laisvas, toks lengvas, toks lyg rojuj…  Kai jis atsimerkė, pamatė senuką baltu apsiaustu,  už jo  –  tos prakeiktos baltos sienos.

Kaip jis nekentė tų sienų. Jos baltos, baisiai baltos, it baltas kalėjimas. Jos užrakina tave, sulaužo tave, paverčia į menkesnį žmogų. Kodėl kiekviena prakeikta psichiatrinė turi baltas sienas? Kaip darbuotojai nesuserga nuo tokio baltumo slėgio? Keista, kad šitokios įstaigos yra skirtos žmogaus sveikatinimui, nors čia – tik liūdnos pabaigos. Ir visai nesvarbu: ar tu pacientas, ar darbuotojas –  tu ten esi, kad išeitum. Kartais jautiesi kaip laboratorinė pelė, naudojama tik mokslo naudai. Kai pirmą kartą jis atvyko į psichiatrinę, buvo ruduo, šaltas, nostalgiškas ruduo. Jį nuvedė į kambarį, kuris buvo mažas, o sienos nudažytos dviem spalvom: balta ir raudona (jis buvo labai patenkintas tuo), vienas platus langas ir dvi nepatogios lovos. Jis čia rado kambarioką Deividą.

Deividas –  išskirtinis asmuo, nes atsiųstas dėl suicidinio elgesio. Deividas pasakojo, kad jis –  laisvės kovotojas ( taip jis save vadino). Jis tikėjo, kad gali skraidyti, kad turi sparnus ir, jeigu labai norėtų, juos išskleistų dydžiu it vanagas. Aišku, visi žinojo, kad Deividui ne visi namie, bet, išskyrus jo nesąmoningus tikėjimus, atrodė visai sveiko proto žmogus: kalbėjo normaliai, savęs jokiais būdais nežalojo. Per visokius užsiėmimus jis jautėsi visai laimingas. Netgi per daug laimingas.

Tą dieną jiems buvo paskirta padaryti vieną darbą. Jie abu (su auklėtoja, aišku) turėjo nueiti į parduotuvę, kuri buvo už gatvės, ir nupirkti pieno bei naują žurnalą psichologei. Jie buvo labai sužavėti, nes anksčiau niekada neleido išeiti į lauką net sekundėlei. Deividas nešokinėjo iš laimės, bet metė entuziastišką žvilgsnį, kai išgirdo užduotį. Taigi, auklėtoja pasiėmė kortelę ir išėjo į lauką su vaikinais. Jis, tik žengęs iš psichiatrinės tarpdurio į erdvų ir laisvės pilną šaligatvį, kaip akis išdegęs pradėjo bėgti. Ir Deividas jam iš paskos. Jie bėgo, kiek tik plaučiai leido.

Auklėtoja, aišku, tokia seniena, kokia ji ir yra, net penkių metrų nenubėgusi, paduso, nustojo vytis, ėjo atgal kviesti apsaugą, kad pagautų neklaužadas. Bėgdami šaligatviu, jie pasuko į miesto parką. Jis buvo mažytis, bet viename aukštame medyje slėpė namelį, neseniai pastatytą ir visai neblogai atrodantį. Ąžuolas buvo labai aukštas, gal kokių dešimties metrų aukščio. Jų smegenėlės (aišku, jeigu jie išvis tokių turėjo) susuko, kad būtų gera idėja įlipti į tą namelį ir pasislėpti, nors nuo žemės ir gerai matyti, kas jame slepiasi. Taigi jie tapu, tapu užlipo laiptukais ir truputuką kopėčioms į viršų, atsisėdo ant medinių lentų (iš jų buvo pastatytas šitas medžio namelis) ir laukė. Ko? Net patys nežinojo…

„Andrėj – vertėjas iš rusų kalbos. Būti vertėju gali tik tas, kuris jaučia dvi kalbas, turi platų, turtingą žodyną, yra smalsus, labai kruopštus, nes žodžio, posakio atitikmens kartais tenka ieškoti įvairiausiuose šaltiniuose. Džiugu, kad Andrėjus pasižymi savybėmis, reikalingomis vertėjams. Versdamas jis tampa kūrėju, dovanojančiu tekstui naują gyvenimą,“ –  rašo Juozo Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Miknevičienė.

Iš rusų kalbos vertė

Andrėj Bukar (12 kl.)

Vera Elbert

Užsisklendęs

Jam nesisekė nuo vaikystės – iš visų pusių jis buvo apsuptas artimųjų, draugų, mokytojų ir giminių, kurie nuolat iškraipydavo jo žodžius. Iš prigimties sąžiningas ir mandagus, jis ir pagalvoti negalėjo apie tai, kad ką nors nuskriaustų, – jis to bijojo kaip ugnies, nors tais bedieviais laikais pragaro ugnimi jo niekas negąsdino. Jam paprasčiausiai sakydavo, kad jis neteisus, kad savo žodžiais neabejotinai įžeidė žmogų, o jeigu tas ir neparodė, kad įsižeidė, tai tik todėl, kad buvo pakankamai gerai išauklėtas.

Nepraeidavo nė dienos, nė valandos, kad kas nors iš jo aplinkos, pradedant vyresniaisiais  giminaičiais ir baigiant jauniausiuoju broliu, nepasakytų jam pastabos.

Mokytojai irgi tarsi varžėsi vienas su kitu. Negaudavo pažymio, nesumažinto už  tai, kad ,,bumbėjo“, atsakinėdamas per pamokas, arba kūprindavosi, stovėdamas prie lentos. Visi norėjo padaryti iš jo Žmogų (iš didžiosios raidės), ir kiekvienas kreipdavosi iš aukšto, ir rasdavo priežastį jį pataisyti arba mokytojo tonu pamokyti. Tai buvo kažkokia ,,pamokslų“ epidemija, kuria buvo užsikrėtę visi iki vieno  jo aplinkos žmonės.

Iš pradžių, bandydamas bent kiek jiems įtikti, kartais su jais dar  kalbėdavo, baisėdamasis tuo, kaip jie sprogdavo iš susierzinimo ir po pirmų jo žodžių puldavo į isteriją. Paskui supratęs, kiek jėgų  jiems reikia nusiraminti, iš mandagumo nustojo su jais kalbėtis. Jo kalba buvo skurdi, stabdanti tolimesnį bendravimą, jis nieko apie save nepasakodavo, bet pats atidžiai stebėdavo jų elgesį, smerkdavo juos ir stengdavosi save įtikinti, kad jų nuomonė ir vertinimas jam nėra svarbūs.

Labiausiai jį erzino tai, kad, piktai iškraipydami jo žodžius, veiksmus ir mintis, jie nustatydavo jam ir kokią nors diagnozę, apkaltindami jį ir egoizmu, ir mizantropija, ir dar daug kuo, kam tik užtekdavo fantazijos ir erudicijos. Jį trikdė tai, su kokiu pasitikėjimu jie patvirtindavo kiekvieną jo ,,nukrypimą nuo normos“. Bendrauti su jais buvo kankynė, o jie lyg tyčia provokuodavo jį skandalui, rasdami priežastį naujoms priekabėms.

Jo tylėjimą laikė ,,įžeidžiančiu aplinkinius“, jo šnekumą, kai kartkarčiais išsiliedavo, pasiilgęs bendravimo, vertino kaip įkyrų ir netaktišką.

Jam atrodė, kad jis dar iškęstų šitas pastabas, jeigu tik jų nelydėtų atgrasios paniekos grimasos, iškreipiančios šituos kažkada mylėtus ir brangius veidus. Jis prisimindavo, kad tokios pat pasišlykštėjimo grimasos atsiranda daugelio gydytojų, gydančių arba apžiūrinčių pacientus – stomatologų, plombuojančių skaudantį dantį, arba otolaringologų, aptinkančių paraudimą gerklėje, – veiduose. Ir jį stebino, kad patys artimiausi žmonės ir giminaičiai, kurie, rodos, seniai turėjo jį suprasti, apie jo žodžius arba poelgius, neturinčius jokių piktų ketinimų, kalba atgrasiai, su tokiu pačiu  pasibjaurėjimu.

Iš tikrųjų tai jis kiekviename žingsnyje turėjo įsižeisti, bet jis pernelyg gerai žinojo, kad savo kaltės jie nepripažins, o jo kaltinimus atgręš prieš jį patį, nustatę jam dar kokią nors diagnozę, paranoją arba maniakinę-depresinę psichozę, nes jam, iš visų pusių pažemintam ir iškankintam jų visuotinio teroro, visai galėjo pasireikšti tos arba kitos ligos požymiai.

Kiekvieną minutę laukdamas naujų išpuolių ir negandų krušos, kartais jis iš tiesų pasijusdavo kaip ligonis, dažnai nebūdavo nusiteikęs bendrauti, bodėdavosi savo aplinkos, ir  tai savaime tapdavo jų naujo nepasitenkinimo priežastimi.

Jo santykiai su merginomis visiškai nesiklostė, ir tai kėlė dar didesnį giminaičių, svajojančių greičiau jo atsikratyti, nusivylimą. Su jomis jis buvo toks pat tylus ir paniuręs kaip ir su visais kitais. Jam atrodė nemandagu prašyti, kad jos papasakotų apie save, išvis jis nedrįsdavo jų ko nors klausinėti. Ir merginos jam lyg tyčia pasitaikydavo nekalbios, ir greit jis nustojo su jomis netgi pažindintis.

Bendraminčių jis irgi neturėjo, nes bet kokį naują jo pomėgį aplinkiniai vertindavo itin priešiškai arba palydėdavo tokiomis kandžiomis ir skeptiškomis pastabomis, kad jis pats pasibjaurėdavo savo naujuoju užsiėmimu.

Viskas pasikeitė visiškai atsitiktinai, kai kartą jis nuėjo į kiną. Senas angliškas filmas, pastatytas pagal keletą Šekspyro pjesių, padarė jam tokį stulbinantį įspūdį, kad jis pasijuto įkalintas tos griūte užgriuvusios, neišmatuojamos, ypatingai užvaldančios informacijos.

Nuo tos minutės jis daugiau nebegalėjo tylėti. Jis tapo neįtikėtinai kalbus. Kiekviena proga nesustodamas pasakojo apie šitą filmą, jame parodytus istorinius įvykius, apie pagrindinių vaidmenų aktorius, apie Šekspyro pjeses, kuriomis buvo paremtas siužetas.

Dabar jis jau turėjo apie ką kalbėti ir su draugais, ir su merginomis, joms jis atmintinai skaitė sonetus ir deklamavo monologus iš skirtingų pjesių, taip ne vieną iš jų pastūmėdamas paduoti dokumentus į teatro institutą, įtikinėdamas, kad iš jos būtinai išeis nuostabioji Džiuljeta arba Ofelija.

Jis susidomėjo Viduramžių istorija ir kultūra, susidomėjo Anglijos istorija ir anglų Renesanso epochos dramaturgija, pasaulio meno istorija, anglų ir prancūzų kalbomis. Jis ėmė  mokytis piešti ir pabandė kurti eiles. Tapo aistringu teatralu ir visų naujų parodų, dominančių jį savo tema,  lankytoju.

Tikras peterburgietis, jis skersai ir išilgai išvaikščiojo visas Ermitažo sales, studijuodamas skirtingų šalių ir epochų kultūrų susiliejimą. Jis nepavargdamas vedžiojo merginas į Ermitažą ir surengdavo joms tokias ekskursijas, kad kiti muziejaus lankytojai palikdavo savo gidus ir vaikščiojo jam iš paskos kaip avių banda paskui piemenį.

Artimųjų priekaištų ir priekabių jis jau nesiklausė, kaip ir kandžių jų pastabų apie tai, kad menotyrininkas – ne profesija! Jam atsivėrė kerintis viliojančių pomėgių ir žinių pasaulis ir jis negalėjo juo pasisotinti.

Apakintas daug žadančios kūrybinės ateities didybės, jis nekreipė dėmesio nei į pilką ir slegiančią buitį, nei į amžinai nuskriaustų ir nepatenkintų jo elgesiu giminaičių bambėjimą.

Ir todėl netikėtas buvo jo praregėjimas, kai jis kartą sutiko savo buvusią bendraklasę – buką, nuolat apsnūdusią merginą blausiomis karvės akimis, ir, atsakydamas į jos klausimą: ,,Kuo domiesi?“, įsijautęs prakalbo apie Šekspyrą. Mergiotė kurį laiką tylėdama jo klausėsi, mieguistai spoksodama ir kramtydama lūpas, o paskui staiga atsikvošėjo, nustebusi įsmeigė į jį išsprogusias akis ir netikėtai pratrūko:

– Tu  tiesiog ligonis! Tai virsta manija! Tave reikia gydyti!

Jis užsikirto, nutilo, pajuto, kaip sminga į tuštumą, kaip  tirpsta visi raumenys ir sąnariai, pabandė pakrutinti bent rankos pirštą ir negalėjo. Pamėgino pasijudinti iš vietos ir tai nepavyko. Kurį laiką stovėjo prieš ją kaip įkirstas, o ji tylėdama žiūrėjo į jį karvės akimis ir kramtė gumą. Paskui tarė:

–  Aš eisiu. Su tavim nuobodu,- ir nuėjo.

O jis prisėdo ant suoliuko, bandydamas atsikvėpti ir susidėlioti mintis, bet jam tai nesisekė. Jis pabandė galvoti apie Šekspyrą ir neprisiminė nė žodžio iš to, ką kalbėjo jai dabar ir anksčiau savo draugams ir pažįstamiems. Jis pabandė prisiminti ištraukų iš savo puikių referatų apie Šekspyrą, bet negalėjo atkartoti nė eilutės, tarsi karvė liežuviu būtų nulaižiusi.

,,Karvė ir nulaižė! – pagalvojo jis, jausdamas siaubingą rankų ir kojų silpnumą. – Įsibrovė į švenčiausiąją šventyklą ir išniekino ją!“

Dar kurį laiką jis sėdėjo lyg perkūno trenktas, paskui  pabandė atsistoti, nusiraminti ir, kai tai pavyko, nupėdino namo.

Namuose jį priekaištaudami užsipuolė giminaičiai:

– Nejaugi nebuvo galima paskambinti? Kaip galima būti tokiu egoistu!- įtūžę graužė jį, lyg varžydamiesi vienas su kitu. Bet jis jų daugiau nei klausėsi, nei matė.

Nuo to laiko jis vėl užsisklendė. Ne, domėjimasis Šekspyru nedingo, jis tik susitelkė į vieną siaurą sferą ir tapo tikru jos tyrinėtoju ir žinovu. Tačiau daugiau su niekuo apie tai nekalbėjo. Tai tapo jo paslaptimi.

Adelina Tomkevičiūtė (7 kl.)

„Mokytojus Adelina dažnai stebina savo netikėtomis įžvalgomis, giliomis mintimis“, – nesuabejojome Rožyno progimnazijos mokytojos Laisvidos Kuzmaitės žodžiais apie jos pastebėtą kūrėją.

JIS

Einu auksinių lapų kilimu, ištiestu per tamsų gatvės rūką. Vedžioju šunį. Beržų šakos nukarusios žemyn. Duslus oras apgaubia mane iš visų pusių. Darosi baugu. Rūkas viršum medžių mane seka. Vėjas šmirinėja šalia sklaidydamas lapus ir bandydamas pagriebti man už plaukų. Sustoju. Apsidairau aplink. Viskas staiga nutyla. Primerkiu akis, apsidairau dar kartą. Suspaudžiu šuns pavadį ir tvirtai laikau rankoje, kad niekas jo neatimtų. Kodėl? Pati neįsivaizduoju. Apsisuku ir nuleidusi galvą einu toliau, tuo pačiu auksinių lapų kilimu. Kur?…

Einu ten, kur akys veda. Rūkas slenka toliau. Viskas šlama, krebžda. Staiga neištvėrusi ramiai sustoju, užsimerkiu ir greitai atsisuku už savęs. Nuseku žvilgsniu savo batų žymes, išilgai sudėliotas per lapus iki pat gatvės galo… Batų žymės? Taip, batų žymės. Aš regiu jas. Regiu save. Tolumoje, kartu su medžiais stovi žmogus. Matau jo siluetą. Jis laiko knygą. Ranką ištiesus, primerkus akis, paliečiu jį. O gal jo sielą…? Taip, aš regiu jį.

Prisėdau ant kelio ir šuo pribėgo prie manęs. Pradėjęs glaustytis, pažvelgė į mane. Apsidairė. Aš nenuleidau akių nuo tos būtybės. Keistas žmogaus siluetas vis dar stovėjo toje pačioje vietoje ir nejudėjo.

Girdėjau, kaip šuo bandė kažką užuosti, suurzgė. Švelniai uždėjau ranką ant jo ir perbraukiau per keterą. Žmogaus pavidalas šnibždėjo. Suklusau. Kažką pasakė ir dingo iš akių. Susimąsčiusi, burbėjau sau tuos  neaiškius būtybės garsus. Juk regėjau jo tamsios burnos judesius. Galbūt…

Visą dieną mąsčiau apie Jį. Įsiminiau Jo keistus šnabždesius ir bandžiau iššifruoti. Regėjau Jį savo mintyse.

Vakare, leidžiantis saulei, mane  sekė blankus šešėlis. Nežiūrėjau atgal, bet jaučiau jo alsavimą. Mano šunį taip pat sekė vilkiuko pavidalas. Ieškojau Jo – to padaro su knyga. Landžiojau po krūmus, peržvelgiau tuščių namų langus, bet neradau. Sustojau, apsisukau ir pažvelgiau į tą patį medžių lapų lietų primenantį mišką. Ten stovėjo tas pats tamsus žmogaus siluetas. Jis vėl man kažką niurnėjo. Ištiesusi ranką bandžiau Jį paliesti. Aiškiai mačiau Jį kalbant, bet negirdėjau. Ilgai klausiausi… Supratau, kad man nepavyks išgirsti, tad nuleidau ranką. Jis iš tolo šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pasuko į miško tankmę.

–  Aš supratau Tave… – šyptelėjau sau ir pamojau tolstančiam Jam.

AIK

H2Auto plovykla

Mano namukas

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.