Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

JP / Organizatorių, asmeninio albumo nuotr.

Šiandien – svečių diena. Vadinasi, šventė. Vėl, po pertraukos, sulaukėme literatų iš Pasvalio P. Vileišio gimnazijos kūrinių. Tradiciškai jiems užleidžiama birželio tribūna.

Prieš porą metų Pasvalio P. Vileišio gimnazijos literatai įspūdingai debiutavo mūsų projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“. Tų metų pagrindinis apdovanojimas – „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlė – atiteko pasvalietei, Metų literatei Kotrynai Kraptavičiūtei, net keturios jaunosios kūrėjos buvo apdovanotos „Sidabrinio Nevėžiuko“ diplomais.

Šioje gimnazijoje į jaunųjų kūrybą žvelgiama ypač rimtai, bandantieji kurti yra pastebimi ir globojami. Nuo pat 2001 metų savilaidos būdu gimnazijoje buvo spausdinami almanachai „Baltos pievos“, o 2015 metais jau pasirodė ir spaustuvėje spausdintas leidinys, į kurį sudėti visų 15 metų ryškiausių autorių kūriniai. Sudarytoja – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Grubinskienė. Ji ir yra ta misijos „pastebėk kuriantį“ ambasadorė, kuri pastebi kuriančius mokinius, juos globoja. Mokytoja pati rašo eilėraščius, yra išleidusi savo kūrybos rinktinę, tad nenuostabu, kad supranta jaunuosius kūrėjus.

BIC

Pajuskime malonumą, skaitydami jaunųjų pasvaliečių kūrybą!

Greta Bedalytė (10 kl.)

„Nauja gimnazija, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja –  nauji mano gyvenime dalykai atvėrė ir naujas mano galimybes. Kurti įkvepia išgyventi jausmai, gamta. Vos tik kilus įkvėpimui, pasiimu telefoną ir užrašau mintyse jau susigulėjusius žodžius, o kai turiu laisvo laiko – viską perrašau į balto popieriaus lapą“.

Haiku

1.

Saulė kaitina.

Oras dar labiau šyla.

Lyja žiedlapiais

2.

Žemė žaliuoja.

Guli medžių siluetai.

Kvepia jų žiedais

3.

Iš dangaus krenta

Krištolinė ir balta

Šios žiemos dukra

4.

Kerintis šaltis.

Nesibaigiantis rūkas.

Daugybė lašų

5.

Toks ryškus, trapus.

Mažas žiedelis –

Vasaros sūnus

6.

Pučianti gaiva

Maną veidą paglosto.

Rytmečio žara

7.

Rausvas vakaras.

Matau besileidžiančią

Aistringą saulę

Kova

Protas mano klajoja,

Laksto, bastosi,

Pabėgti nuo manęs ruošiasi.

 

Man kyla klausimas:

Ką pagalvos kiti,

Kai mano protas pabėgs toli, toli?

 

Tramdyt, valdyt

Tokį neklaužadą reikia!

Na, bet kodėl jis ant manęs rėkia?

Patricija Mažeikaitė (12 kl.)

„Tiesą pasakius, dvyliktoje klasėje mažai bemąstome apie savo pomėgius, laisvą laiką, tačiau literatūrinė kūryba į mano gyvenimą atėjo būtent paskutiniaisiais gimnazijos metais. Rašau esė ir eilėraščius. Be šios kūrybos, gyvenime turiu ir muziką – esu Pasvalio muzikos mokyklos absolventė, dažnai tapau, tačiau tai tik hobis. Dar lankau ir teatro pamokas, šioje srityje matau ir savo ateitį“.

Eilėraščiai

*

Peleninėje apstu

Sudegusių žmogeliukų –

Pakilusių, dūmais išnykusių

Su viltimi prisikelti.

Prasirūkę Dievo plaučiai…

*

Pasauly dusau nuo peripetijų smalkių,

Kol išmokau nebekvėpuoti.

Dabar tik matau nykstančias rūšis,

Matau žmones, nulenktomis galvomis

Einančius į bažnyčią, gal gėda?

Kaltės jausmas – pamirštas,

Lyg fenomenas, istorija, praeitis…

Sunku žiūrėti į akis?

Išmokau nebematyti,

Laikui bėgant, išmoksiu nebegyventi.

*

Lapais kritau rudenį

Į žemę veidu.

Gulėjau prigludusi,

Kol išnykau,

Kol tapau tik dulke.

Tokia, kaip gimiau…

*

Atjautą žemei

Jaučiau pavasarį.

Kaip sunku keltis iš nieko –

Kaip žolei,

Kaip gėlei,

Kaip kūnui.

Sunku rudenį mirus žemei.

Ir aš su ja miriau…

*

Prie turgaus močiutė.

Du skatikai,

Ir žibučių ryšulėlis –

Tavo.

Jos duona…

*

Kaip tylu kambary,

Iš žmonių šurmulio

It bičių avilio grįžus

Namo vakarais.

Nejungi šviesos,

Nes diena nusibodo.

Atsisėdi ant kėdės

Tamsių šešėlių apsupty,

Dūmų šyde ir vyno taurėj

Skandini vienatvę ir save.

Ir daugiau nieko…

Ir vėl eini į Pasaulį

Kiekvieną rytą, visus metus.

Ir nesupranti:

Ar gera vienam?

*

Melancholiškai tapau gyvenimą

Ant pigaus drobės lapo.

Apdažytos rankos išduoda mano prigimtį,

Vargani skarmalai mano buitį,

Šlykštus „PRIMA” mano bruožus.

Taip melancholiškai tapysiu ir mirtį,

Kelsiu „SALIUT” už didžiąją schizmą,

Du atskirus pasaulius.

Istorijoje jie griuvo abu…

*

Baltiems klavišams ant galvos

Išsirikiavę juodmarškiniai,

Iškreiptu garsu nusilenkę,

Savo dalią atiduoda baltiesiems.

Lyg šachmatai.

Tik su muzika statai ėjimus…

X

Emocija – kilmė mūsų poelgių, o gal ir mūsų pačių. Tik kiek kitokią tiesą įrodinėja „beemociai”. Taip, taip, pasirodo, yra ir tokių. Girdėjau įdomų pasakymą, neva emocijomis gyventi – nenormalu.

Pradėkime nuo pradžios. Mano išrasta tiesa: mūsų visas gyvenimas – viena didelė emocija, kuri sudaryta iš mažesnių, o jos iš dar mažesnių ir t. t. Kiekvieną kintančio gyvenimo akimirką žmogus patiria kokią nors emociją (nesvarbu, kokia jos kilmė ar kokia ji). Tad ar gyvenimas be emocijų nebūtų lygus mirčiai? Juk emocija ir esame mes, tai mūsų spalvos, kurias mato kiti, kurias matome mes patys.

Be viso to, kad gyvenimas be emocijų yra lygus mirčiai, gyvendami be emocijų mes iš tikrųjų galime mirti. Juk išgąstis, stresas – tai viena labai didelė ir aiški emocija. O kokia to pasekmė? Adrenalino pliūpsnis išsiskiria į kraują, o tada tai, o vaikyti, žmogus ir kalnus gali nuversti, ir išgelbėti save ar kitą. Avarijų metu vyksta visiškai toks pats dalykas. Juk jei važiuotum kaip snobas ir iš priešpriešos tau pasirodytų automobilis, kol tu sugalvotum nusukti, šventieji angelai jau leistųsi į žemę, o gal ir būtų nusileidę tavęs pasiimti.

Tad emocijos yra būtinos. Pyktis, skausmas – juk tai nuostabu, tai tave moko. Meilė, pagarba – juk nuostabu mylėti ir jausti savyje drugelius. Ar aš klystu?

Gyvenimas lygus emocijai. Kuo emocijų daugiau, tuo žmogus laimingesnis, įdomesnis.

X

Sakei man: tik likimas kaltas, kad laiko pažinti vienam kitą buvo per mažai. Nors tarp nulio ir vieno yra begalybė. Ar pagalvojai apie tai? Turėjome ją vieną, turėjome vieną savo begalybę. Turėjome. Paleidome ją vėjais…

Nuo vieno iki begalybės – tiek nedaug. Tik aš ir tu. Tačiau to esmė ne atstumas, o vis tolstanti realybė, kuri bėga ir bėga skaičių aibėmis. Tik nesuprantu. Ar bėgu aš, ar tu – nuo to, ką kūrėme abu?

Prisiminimai…

Sakei man: likimas kaltas, kad laiko bėgti kartu mums buvo per mažai… Bet ar suklupusią mane tu kėlei? Atsiprašau, kad bėgau per lėtai, kad klydau aš į šonus kaip vėjas, besiblaškantis miške. Ar čia jaunystė, ar noras bandyti kaltas?

Kaip vėjas rudenį laukuose, kaip pririšta prie žemės laukinė smilga lakiojau į šalis. Bėgau nuo savęs, o tu iš šono žiūrėjai. Ar priėjai?

Graudu, graudu… Ar nėrėmės iš kailio, jog būtume kartu.

Prisiminimai…

Slėpiau aš tiesą, bet dabar mana siela nuoga. Tik nežinau, ar jausmas mano širdį lanko kitoks… Nežinau, ar buvau teisi, lakiodama vis atgalios. Skaudu, skaudu man, kad nesuprantu savęs. Tai kaip galiu suprasti, kas esame mes?

Sapnavau naktimis lakiojančią vienatvę. Vis negalėjau pabusti iš realybės…

Aurėja Puodėnaitė (11 kl.)

 

„Esu jaunimo tikinčiųjų bendruomenės vadovė. Laisvalaikiu, kai susikaupia daug įvairiausių minčių, mėgstu rašyti eilėraščius bei esė. Mano kūryba paprasta, lengvai suprantama, nes noriu klausytojui greitai ir aiškiai perduoti žinutę, kuri slypi mano kūrinyje. Mėgstu gamtą, todėl mano kūryboje nemažai gamtos motyvų“.

Garstyčių grūdelis

Pagal NT Mt 13, 3–9

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs ant kelio, – aš pasiduodu.

Aš pasiduodu ir nekovoju,

Kai mane lesa pasaulio pavojai.

 

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs ant uolų, – aš kabinuosi.

Aš kabinuosi, bet netvirtai,

Nes mane valdo didelė baimė.

 

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs tarp erškėčių, – aš užaugu.

Bet mane vejas pasaulio blogis

Ir aš pabūgstu skelbti Tavąjį Žodį.

 

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs į dirvą, – aš kovoju.

Kovoju ir skelbiu Tavąjį Žodį,

Nes nebijau pasaulio pavojų.

 

Tamsos ir triukšmo šydas

 

Jūs būnat tamsoj,

Nes nesuprantat, kas yra šviesa.

Jūs būnat triukšme,

Nes nemokat vertinti tylos.

 

Bet greitai ateina diena,

Kai užsidarot triukšme ir tamsoje,

Juntat tik didelį garsą ir akinančią tamsą,

Nes skęstat tamsos ir triukšmo šyde.

 

Tada jūs nedrąsiai nusprendžiat širdy,

Jog pasiilgot šviesos ir ramybės tylos.

Atveriat savo langus ir uždarot duris,

Tada… atveriat savo širdį…

 

Sustok

 

Aš noriu garsiai šaukt:

Gyvenime, sustok!

Sustok, stabdyki laiką –

Nespėju aš gyvent.

 

Aš noriu skrist, plasnot

Kaip danguje drugys.

Aš noriu būt laisva,

Nebeįkalinta laike.

 

Tik leisk išsivaduot

Iš bėgančios tėkmės.

Tik leisk trumpai pabėgt

Nuo laikrodžio strėlės.

 

Aš noriu tik paskęst

Vaikystės svajose.

Ir noriu garsiai šaukt:

Gyvenime, sustok!

Giedrė Rapševičiūtė (11 kl.)

„… Dar 7 klasėje prasidėjo mano draugystė su meniniu žodžiu. Kuriu prozos kūrinius, kuriuose puikiai atsispindi mano vidinis pasaulis ir jaunatviškai pašėlęs gyvenimas. Per kūrybą galiu išreikšti save, papasakoti savo istoriją skaitytojui ir nukelti jį į visai kitą pasaulį…“

Mažosios novelės

Sezonas

Mano žemiškai sunkų kūną apgaubė beskonis vėjas, atnešdamas pavasarinio sniego kvapą – pražydo obelys. Nebijodami nukristi, oro čiuožyne leidosi silpni, dar visai trapūs žiedeliai. Ant jų suposi alergiškos žiedadulkės, drumsdamos žemiškąjį pasaulį. Šviežiai nupjauta žolė kandžiojo kojas. Plaučiai duso nuo per gaivaus oro. Akys bijojo akinamo ir įdėmaus saulės žvilgsnio…

Deginimosi sezonas atidarytas!..

Kažkas gyvena manyje

Kuždesys viduje atsiranda dažnai.

Ko mes klausiame, kai klausiame savęs?

Jei mano viduje gyvena demonas, tai jis retai miega. Dažniau bėga maratoną. Žaidžia kortomis. Kartais kitų jausmais.

Aš mėgstu jais bėgti – kaip pianino klavišais.

Kiek jam metų, aš nežinau. Neklausiau. Nežinau, ar tai ji, ar jis. Bet valdo mane lyg marionetę. Pavyzdžiui, tais momentais, kai paslystu ant ką tik nuplautų virtuvės plytelių. Ant kojos mėlynė – ir planas apsirengti suknelę vėl sugriūna.

Tai tu, demone, esi kaltas. Tu!

Suknelė – tai dar niekis. Baisiausia – įžeista draugė. Juk tai irgi buvau ne aš!

Pilnatis

Dangus buvo išartas praeivių žvilgsniais. Tamsiai mėlyna akvarelė.

Jis juokėsi. Ne žmogus, ėjęs su manimi, o baisiai didelis kriaušės spalvos mėnulis. Tupėjo lyg moliūgas dirvoje.

Pilnatis rodė kelią naktyje, nušviesdama neaukštų namų stogus. Ji neleido užmigti. Akyse statė degtukus…

Batų padais mynėme rudeninius lapus, kuriuos kliudė dideli mūsų žingsniai. Pėdos jautė šaltuką.

Rytą pasnigo.

Dabar

Galvoji, mūsų nėra? Gal ir nebuvo? Kaip purvo, kuris pranyksta baloje, pravažiavus automobiliui?

Atsimeni tą medį, nuo kurio buvome nuskynę visus lapus? Bet užauginome naujus. Save. Augom, stiprėjom. Kaip gamtos naujagimiai. Pirmieji žmonės pasaulyje, Europoje, mieste, kieme. Juk buvome kaimynai. Kaimynai atskirų pasaulių. Mano dešinė, tavo kairė, pameni?

Vis tiek galvoji – mūsų nėra?

Labai klysti. Juk dabar rašau, dabar gyvenu…

Kelias

Tu tik pagalvok, kokie mes neramūs. Taip ilgai blaškėmės, net kaktusas pražydo.

Pasaulis perskilo pusiau. Jį perpjovė dangaus peilis – krito žvaigždė. Noro sugalvoti vėl nespėjau. Taip nutinka visada. Bet jį pakartoju mintyse. Tik sau ir labai tyliai.

Vėjas lyg aitvaras vejas pavasarinius žiedlapius. Ir vėl pakeičia kryptį. Taip po pasaulį blaškosi kiekvienas.

Tiksliau, aš.

Gal tai kvaila? Bet visiems taip nutinka.

Eini ramiai savu takeliu, bet noras paimti ant kranto išmestą gintarą nenurimsta. Jis toks stiprus. Išeini iš to takelio, o sugrįžti gali tik tada, jei, krintant žvaigždei, sugalvojai tą vienintelį norą…

Idealas tavo

Lyg būtum užsukęs plastmasinio buteliuko kamštelį, išspaudei iš manęs viską, ką galėjai. Nepalikai nieko.

Vandens šaltinio nebėra – visą išverkiau. Saulės nebėra – ją užliejo potvynis. Raudoni takeliai – kraujas tiesiog išdžiūvo gyslose. Medžiai iškirsti – dabar madingi trumpi plaukai. Pameni, kaip jie tau patikdavo?

Tu perkūrei mane iš naujo. Padarei taip, kaip norėjai. Dabar manyje gyvena tavo užkoduotas mikroskopinis daikčiukas. Gal išimsi?

Gerai, bet tik tada, kai tu pats išnyksi…

Lauksiu.

Gerda Valukonytė (11 kl.)

„Jau keletą metų pagrindinis mano hobis – eilėraščių ir miniatiūrų rašymas. Rašyti pradėjau septintoje klasėje, bet nesupratau šio pomėgio svarbos ir nustojau. Atėjus mokytis į gimnaziją, noras rašyti ir vėl atgimė. Kurti mane skatina kiekviena gyvenimo akimirka, žmonės, muzika, aplinka.

Poezija man padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir laisvai reikšti savo mintis. XXI amžiaus žmonės tolsta nuo poetiškojo pasaulio, todėl jaučiu pareigą kurti ir įrodyti kitiems, kad kūryba galima dalintis, kad ji gali suteikti naujų išgyvenimų, pamąstymų, kurie mums yra itin reikalingi“.

Prisiminimų kraštas

Ledinis oro kvapas,

Bespalviai televizoriaus vaizdai.

Ant lentynos senas raktas

Ir kiti neamžini daiktai.

 

Baltai juodų prisiminimų kraštas,

Žengiant į praeitį gilyn.

O ant ąžuolinio stalo –

Stiklinė, pripildyta viltim.

 

O laikas kad sugrįžtų

Ten, kur buvome prieš tai!

Žalias, tyras, grynas miškas –

Ten liko mintys mano amžinai.

 

Naktis, leidžianti nurimt

Plaukia debesys pūkiniai,

Akis vilioja toliai begaliniai.

Saulės spinduliai liečia odą,

Eidama matau sužydusį sodą.

 

Deja, dulkėtais, vingiuotais keliais

Horizonte saulė greit nusileis.

Užklos pavasario žiedus tamsa,

Mano pečius apglėbs vienuma.

 

Pakeliu niaurias akis aukštyn –

Spindinčios žvaigždės leidžia nurimt.

Gal jau nuo širdies nusiris našta

Ir skruostus užlies ašarų banga.

 

Langinės

Dingau kaip drugeliai žiemą –

Kartais žodžiai man primena Tave.

Nors visi jau seniai miega,

Praversiu užmirštas langines,

Vėlų vakarą jas praversiu –

Pasibelsi lyg vėjas ramus.

Tau padovanosiu džiaugsmo ašarą –

Sugrįš prisiminimai apie mus.

 

Jūros našta

Aplinkui taip tyku,

Tik girdžiu jūros neramų ošimą.

O ten labai gilu,

Ir siauras krantas vis save skandina.

 

Tolimame horizonte matyti:

Krenta su puta banga…

Visi tie žodžiai, Tau nepasakyti,

Slegia akmenų našta.

 

Šaltas smėlis byra tarp pirštų,

Vėjas neša tas smiltis tolyn.

O jei viskas baigtųs, palengvėtų…

Aš grimztu vėl tyliai užmarštin.

 

Aklojo kančia

Nuo aukščiausiojo pasaulio kalno

Regiu spindinčias žvaigždes danguje.

Deja, ne visi šį nuostabų reginį mato,

Nes rytas atėjo, naktis liko širdyje.

 

Norėčiau delnuose atnešti vilties spindulį,

Kurį galėtum saugot, kai norisi pasiduot.

Bet tu užmerktom akim žvelgi į pasaulį, –

Nebeturiu žodžių, nežinau, kaip paguost.

 

Lyg klastinga kaukė uždengusi tyras akis…

Trokštu, kad viskas dingtų, kai lietus lis.

Aklas žvilgsnis į vieninteles žvaigždes

Tave į vaizduotės stebuklingą šalį nuves.

Vaida Varnauskaitė (10 kl.)

„Laisvalaikiu mėgstu skaityti poeziją, bandau ir pati rašyti, taip pat mėgstu dainuoti, groju ukulėle, lankau Pasvalio kultūros centro teatrą „Drãma“, domiuosi biologija ir gamta. Ateityje norėčiau būti psichologe ar kitaip sieti savo gyvenimą su pagalba kitiems“.

Kaimynas

Jis stovi rytais prieš veidrodį

Ir vis bando nuplaut šaltu vandeniu

Menkystę, ant jo veido senstančią.

Nors seniai tapo jos kaliniu.

 

Kažkada ir dabar

Mane apkabina rūkas,

Bet šįkart toks geras…

Švelniai prispaudžia

Ir lyg pabučiuoja į kaktą,

Kaip sekas, pasiteirauja.

Bet man paklausti neleidžia.

Norėčiau pasakyt, kad ilgiuos

Jo kaip lietaus rugiuos,

Kaip seno namo stogo,

Tokio, kaip sakiau, apčiuopiamo…

O jis apkabina dar stipriau

Ir paleidžia tyliai sakydamas:

„Dar ne laikas ir ne vieta,

Nereikia tau dar būti čia.

Nesivyk paukščių,

Vėją karpančių.

Prašau tavęs, mergyt,

Neskubėk dar taip skraidyt.“

 

Sugrįžk

Išrausiu kaip kurmis žemes.

Ar šalta, ar karšta, aš ieškau tavęs.

Kliudys tam šviesi išdavikė diena,

Todėl slapta ieškosiu nakčia.

Užrišiu visiems skalikams liežuvius,

Kam nors išgirdus, viskas sugrius.

Jei atrasiu, pažadu, parsinešiu tave.

Prisiminti bandysiu, kaip jaučiausi tada.

Ir nors būsi visai nebe ta,

Aš bent jausiu ramybę šalia.

***

Krisdamas lašas į upę žiūrėjo

Ir pasakojo, kaip toji jam patinka.

Sakė, kad gėrėjos, kur ji tekėjo,

Ir saulės spinduliai šiai taip tinka.

 

Upė ši, gražiausia iš visų,

Kiek lašelis matė kažkada,

Dar minėjo švarą jos krantų –

Atrodė, girti nenustosiąs niekada…

 

Bet kai įkrito, bandė net iššokti.

Nemylėjo jis tos purvinos upės!

Tik labai bijojo pripažinti,

Kad ir jis – tas pats vanduo surūgęs.

***

Paslėpk veikėjus po uždanga.

Dar ir dar, vis daugiau sluoksnių!

Negali matytis šviesa pro užsklandas.

Žiūrovams liepk neatmerkti akių.

Neleisk niekam matyti jausmų.

Paslėpk taip, kad negirdėtų triukšmo.

Daryk tai ir nekelk klausimų!

Viską tau liepiu tik dėl saugumo…

Nes jeigu uždanga staiga nukris,

Visi pamatys, kas vyko scenoje,

Ir galbūt kažkam tai nepatiks.

Jis šmeiš akim, o aktoriai nerims sieloje.

 

Atsimerk

Pabandyk įsiklausyt, kaip skaudžiai šaukia,

Skaudžiai ir nebyliai kartoja tavo vardą.

Jei tik išgirstum, pasakytų, kaip laukia.

Jie skęsta ir svajoja, kad ištiestum ranką.

 

Ar bandei kada nors atsimerkti ir matyti?

Jie tavimi pasitiki ir kiek įstengdami mojuoja,

Net abejodami, jog padėsi išsikapstyti,

Nes mato, kaip tavo mintys klajoja…

 

Ar galvojai pripažinti, kad apkurtai?

Nesiklausai, ką sako nei priešai, nei draugai.

Tau girdisi tik žodžiai, o kaip jausmai?

 

Nemoki nuslėpt, kad tapai neregys.

Aklas pasąmone, o ne akimis.

Taip bėgdamas pamiršai matyti ir širdimi.

 Siųskite ir toliau savo kūrybą adresu arnassimenas@gmail.com

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727. 

Labirintų parkas

Modelis

AIK

Mano namukas

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.