Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

JP / Organizatorių, asmeninio albumo nuotr.

Pagaliau įtekame su NEVĖŽIU į vasarą…

Šiandien Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje – Panevėžio „Vyturio“, „Žemynos“ progimnazijų ir Panevėžio rajono Velžio gimnazijos literatai.

Kažkada poetė Elena Mezginaitė sau parašė: „Reikia išmokti stebėtis“. Kaskart nustembame ir mes. Kur gi jau čia nenustebsi, skaitydamas jaunųjų kūrybą! Tačiau yra dar viena jaunųjų kūrybos savybė – paskatinti patį skaitytoją kūrybiškai elgtis. Ar tik ne taip atsitiko, kai trys mokytojos – Raimonda Budnikienė, Oksana Karoblienė ir Lina Plėtienė iš „Vyturio“ progimnazijos – sumanė bemaž nedidelį projektuką? Pirmiausia kartu su mokiniais skaitė Metų knygos rinkimuose dalyvaujančią Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą „Sibiro haiku“. Ši knyga susižavėjo, kaip jautriai ir tyliai plakanti Lietuvos tremties istorija. Tuomet mokiniai, knygos įkvėpti, patys kūrė haiku tremties tema.

BIC

Ir ką gi – spausdiname „vaikų kūrinėlius kaip skausmingai dundančius vagonėlius“… Artėja birželio 14-oji, Gedulo ir vilties diena…

„Vyturio“ progimnazijos moksleivių kūrybos spausdiname ir daugiau.

Bandančiuosius kurti jaunuosius pastebi projekto ambasadorės Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Liudmila Putauskienė ir Panevėžio rajono Velžio gimnazijos mokytoja Dalia Vizbarienė. Šiame atlanke spausdiname jų pastebėtų jaunųjų kūrėjų literatūrinius bandymus.

Jau ketverius metus mūsų projekte dalyvauja Klaudija Mackevičiūtė iš Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos. Tiems, kam įdomu pastebėti kūrybinio brendimo procesą, vertėtų paskaityti pirmąsias jaunosios kūrėjos miniatiūras. O šįkart siūlome pastarojo meto Klaudijos kūrybą.

Taigi – skaitykime „gegužiukus“!

„Vyturio“ progimnazijos mokinių haiku tremties tema

Matas Gavrilčikas (5 kl.)

Pilni vagonai.

Kąsnelis duonelės šventos.

Dunda traukinys.

Armandas Čepurna (5 kl.)

Mėnulis šviečia.

Kariai naikina sapnus.

Traukiniai keliaus.

Danielius Gaurys (5 kl.)

Baisią dienelę

Dvaselė pasitraukė

Iš šios kelionės.

Emilija Kavoliūnaitė (5 kl.)

Keliauju žiemą.

Tamsa ir šaltis. Mane

Apgaubė baimė.

Julius Paltanavičius (5 kl.)

Lietuva, kur tu?

Man darosi baisu. Aš

tremtyje kenčiu.

***

Piktas mėnulis.

Bėgiai krauju sulieti.

Tremties kelionė.

Evelina Kozmianaitė (5 kl.)

Kąsnis duonelės.

Užpildyti vagonai.

Verkiančios sielos.

Aimeda Vasiliauskaitė (5 kl.)

Kalba mėnulis.

Veža traukinys žmones.

Skaudus elgesys.

Kornelija Bukelytė (5 kl.)

Mėnulis migo.

Traukiniais keliaujame.

Baimė, išgąstis.

Ema Gedvilė (5 kl.)

Auštant dienelei

dundančiame traukiny

Himną šnabždėjo.

***

Sibiras toli.

Bėgiai tamsoj pasmerkti

dundėjo mišku.

Domas Kavaliauskas (5 kl.)

Meilė Lietuvai.

Šunys sudrasko miegą.

Mėnulis šviečia.

Skaistė Ruzaitė (5 kl.)

Baugi naktis.

Užsimiegoję šunys

Loja tyloje.

***

Mėnulio tamsoj

dvaselės čia liūdėjo.

Draugas tremtyje.

Jokūbas Liberis (5 kl.)

Mėnulis aukštai.

Durų beldimas grubus.

Kelionė baugi.

Airidas Galčinskij (5 kl.)

Sibiro baimė,

išgąstis, netektis ir

traukinio tamsa.

Roneta Vinciūnaitė (5 kl.)

Lietuva, kur tu?

Naktis, šalta, bijau.

Dunda traukinys.

Mėja Morkūnaitė (5 kl.)

Naktį vežimas,

Dieną traukinys. Šalta…

Obuolį valgau…

Lugnė Samsonaitė (5 kl.)

Mano Lietuva,

Tamsoj pasiglemžiamas

Skausmas degina.

Elijus Galiauskas (5 kl.)

Vaikai tremiami

Toli nuo mylimųjų,

Toli nuo drąsos.

Arminas Perevičius (5 kl.)

Birželio naktį

Traukinys trėmė žmones.

Badas ir mirtis.

Ervinas Tamulionis (5 kl.)

Jau tremtis kaime

Prasidėjo tamsumoj.

Lietuva toli.

Augustė Gasiliūnaitė (7 kl.)

Karštą vasarą

Gyvulinis vagonas

Išvežė mane.

Ąžuolas Minkevičius (7 kl.)

Saulė pakyla,

Vagonų durys verias.

Sudiev, Lietuva.

Gabrielė Adomonytė (7 kl.)

Lekia vagonai.

Kelionė ilga laukia.

Ašaros rieda.

Miglė Rimkutė (7 kl.)

Obuoliai krito.

Skausmas prisiminimų.

Kruvinas delnas.

Dominykas Gūra (7 kl.)

Baimė akyse.

Obuoliai – tai Lietuva.

Žudantis skausmas.

Rimantė Augulytė (7 kl.)

Auštantis rytas.

Žmonės apimti baimės.

Kurgi jų namai?

Dija Marcinkevičiūtė (7 kl.)

Rieda vagonai.

Verkia dangus iš dangaus.

Žmonės saugosi.

Aurėja Kavoliūnaitė ( 7 kl.)

Nenusipelnęs.

Ištremtas iš gimtinės.

Mirė negrįžęs.

 

 

Kotryna Jackevičiūtė (7 kl.)

„Eilėraščius pradėjo rašyti tik šiais mokslo metais, besimokydama septintoje klasėje. „Norėjau lavinti savo vaizduotę ir sužinoti, kaip kuriami eilėraščiai, kokios yra eilėraščių rūšys,“ – sako Kotryna, nuolat lankanti kūrybinio rašymo užsiėmimus, vykstančius mokyklos bibliotekoje“.

* * *

Vėjas lapus sukrovė.

Sukluso žibintai.

 

Kaskart vakare

sušnibžda diena:

užkaboriai išlandžioti.

* * *

Raudonas, žalias ir baltas

Kalėdoms megztinis nunertas.

Balta, pilka ir melsva

Už lango siaučia pūga.

* * *

Los Andželo saulė kaitina mane

Ošia gaivus vandenynas.

Aukšti pastatai paklydo danguje.

Los Andželo saulė kaitina mane.

Plačios šypsenos žmonių veiduose.

Svajonės ateitį pina.

Los Andželo saulė kaitina mane

Ošia gaivus vandenynas.

 

Snieguolė

Gležna pavasario gėlelė

Šerkšno paliesta

Stiebiasi link saulės,

Tikėdama – pasibaigs žiema.

Kalbina saulę žiedelis,

Prašo: „Apkabink mane…“

Išgirdęs spindulėlis

Prisėda šalia.

 

* * *

Bebalsis vėžliukas

plaukia naktį

nuoširdumo valtele

plukių baltumo sapnais.

* * *

Žvarbus vėjas pučia lapus. Linguoja medžių viršūnes. Darko šakeles. Ar tau liūdna, baisu? Vėjo pirštai drasko šiltus saulės spindulėlius. Greičiausiai prakiurs dangus.

* * *

Medyje genys kamieną įsikabinęs. Svajoklė varlė krepšyje pūkščia. Braido savo mintyse. Kad tik nesusprogtų. O genys kalena. Apie šaltą artėjančią žiemą.

Ema Gedvilė (5 kl.)

„Kūryba – eilėraščiai, miniatiūros, pasakojimai, piešiniai – padeda nusiraminti, patekti į tą pasaulį, kuriame gyvena mano išgalvoti veikėjai,“ – sako pirmuosius kūrybinius žingsnelius žengianti penktokė.

Žvaigždžių takais

Žvaigždžių takais į naktį žengiu

Ir vieną sapną vis regiu:

Aš pradariau duris

Ir pamaniau, kad smarkiai lis.

Bet įsižiūrėjusi pamačiau,

Kad žvaigždės leidžias iš dangaus.

Pagaunu vieną…

Ir plaukuose nešiosiuos ją kasdieną.

Dar vieną mamai…

Kad švytėtų visą dieną.

Kitas  palieku danguje,

Kad mirgėtų ir šviestų visada.

 

Vėjas

Smilgos išgirdo vėjo muziką. Šoka. Vėjas pašiauštoje pievoje skaičiuoja avis. Išbarsto šilumą tarsi džiaugsmo laiškelius. Vėjo laimė įsivelia į mano plaukus, nušluoja mano takus. Išgirstu varpelio skambesį. Jau atbėga ėriukas.

Paukštis

Gulbės skrenda link besileidžiančios saulės. Ilgakaklėms baltuolėms laikas į šiltesnius kraštus. Visi gyvūnai jas išlydi, bet labiausiai sunerimęs ežiukas. Tylaus naktinėtojo širdis sudužo lyg stiklas. Rytas bando išnarplioti susipynusius sapnus. Ežiuko sapnai besparniai.

Šarūnė Širmenytė (7 kl.)

„Kuriu, nes man tai daryti patinka. Manau, kad man pavyksta rimuoti, smagu ieškoti žodžių, kurie užrašyti suskamba tarsi melodija. Man patinka pagauti praskrendančią idėją, nešiotis ją mintyse, kol idėja tampa eilėraščiu ir pasiprašo užrašoma“. Šarūnė kuria jau ne pirmus metus. Jos surastos idėjos suskamba haiku, trioletais, miniatiūromis ar nuvilnija išgalvotomis istorijomis, – priduria Raimonda Budnikienė.

* * *

Žiūri katinas į spintą

Ir nutaiso miną rimtą.

Ką gi šiandien apsirengti?

Kobros raštų reikia vengti.

Gal geltoną apsiaustėlį?

Ryškų margą šalikėlį?

Batai spaudžia. Negerai.

Pėdint teks basam lėtai.

Saulė nušvietė namus.

Katinėlis jau žvalus.

Pranašauja gerą dieną,

Aplankysiu aš varnėną.

* * *

Puodelis arbatos,

Posmelis dainos,

Laiškelis mamos

Suteikia šilumos.

* * *

Keliauti gali visur,

Pilys slepiasi kažkur.

O ten už daugybės kilometrų

Taipėjaus dangoraižiai raižo dangų.

Jei į dangoraižį pakilai,

Tikriausiai Lietuvą matai.

Graži maža Lietuvėlė.

Pasirūpink, kad rytoj turėtum vėliavėlę.

Kovo 11-oji rytoj.

Ne apie Taipėjų mintys turėtų suktis galvoj.

* * *

Sūpuojas ant beržo šakų,

Skardena giesmelė pilka.

Aplink daug vaikelių linksmų

Sūpuojas ant beržo šakų.

Skris link debesėlių lengvų,

Su saule pabunda gamta.

Sūpuojas ant beržo šakų,

Skardena giesmelė pilka.

* * *

Suvirpa vanduo.

Mokos plaukti ančiukai.

Lieptelis stebi.

* * *

Palikti lizdai.

Nusirengusio medžio

Lapus darko šuo.

* * *

Garsus šniokštimas.

Vandens kasos išpintos.

Skundžiasi krioklys.

* * *

Pievelėj margoj

Žaltį šildo akmuo.

Pavasarėja.

Aistė Družaitė (6 kl.)

Teatro scena ir eilėraščiai – veiklos, kuriose šeštokė Aistė Družaitė ieško savęs. „Kartais atrodo, kad mintys pačios liejasi, ir taip norėčiau jas visas patikėti eilėraščiams. Bet būna dienų, kai kūryba kažkur iškeliauja. Lieku su keliais tarpusavyje visai nederančiais žodžiais, pabirusiais ant balto popieriaus lapo,“ – taip apie pomėgį kurti rašo Aistė.

* * *

Pasiilgo sniego rogutės.

Dar nepabaigėm puošti eglutės.

Pabalo žiemos nosis.

Sniegu užsiklojo uosis.

* * *

Ankstus žiemos rytas

Stirnai nematytas.

Ką ten paukščiai gieda?

Tyliau! Meškiukai miega!

Ką šnabžda pusnys?

Kodėl židiniuose ugnys?

Daug klausimų išraityta

Ant langų žiemos rytą.

* * *

Saulės spindulėlis

puodelyje arbatos.

Ištirpsta nesutarimai.

Ant medžių

Supasi pavasaris.

* * *

Medžiai sukluso:

Ką ten pukši ežiukas

Nurimus vėjui?

* * *

Mirksi kaštonai.

Sušilusioj balutėj

Saulės šypsena.

* * *

Siūlais susipynus baimė.

Debesų balkšvumo dangus.

Saulės spindulėlis pasiklydęs

Staiga suranda namus.

Gabrielė Prismakova (5 kl.)

„Jautriai stebinti pasaulį ir kūrinėliuose ieškanti savito braižo bei spalvų“.

* * *

Tai metų laikas,

Kai lapai raitos,

Kai dienos trumpėja,

O naktys ilgėja.

Tai metų laikas,

Kai lapai raitos.

Kai medžių viršūnės

Šoka linksmai.

Tik reikia šypsotis

Ir būti laimingai.

Kai būni laiminga,

Tau viskas patinka.

Net lapai laimingi,

Kai juos tu renki.

* * *

Dienos vis trumpyn,

Naktys – ilgyn.

Už lango tamsu,

Nejauku ir žvarbu.

Krosnį užkurk.

Vakarą užburk.

Ugnis plevena,

Šešėlius gena.

Vakaras

Viską iškalbėjo.

* * *

Žydras skėtis sumurmėjo,

Kad nelyja kiaurą parą,

Ir nusprendė jis išskristi

Vėjo pasiųstu keliu.

Virš linguojančių šakų,

Virš nustebusių stogų,

 

Pro angelus, svajojančius

Ant debesų purių.

Į žydrą skėtį įsikibus

Ir aš skrendu kartu.

* * *

Draugas – tai žmogus,

Kuris tau ranką duoda.

Tas, kuris tavęs neišduoda.

Tau jis visada padės

Ir sėkmės linkės.

Gera būti su draugu,

Žaisti, mokytis kartu.

Jei tu būsi geras jam,

Pievoje svajosit.

* * *

Ieškok neieškojęs paukščio vardo,

Nei per metrą nuo žemės nepakyli.

Karalienė kvatoja.

Kiekvieną besislapstantį

Vėjas pagainioja

Po ošiančius medžius.

Audrius Šiaučiūnas (5 kl.)

„Emocingas, nuoširdžiai mylintis knygų pasaulį. Jis džiaugsmingai išgyvena kiekvieną akimirką, gyvenimo padovanotą įvykį. Tai pastebime ir Audriaus pirmuosiuose kūrinėliuose“, –  rašo Raimonda Budnikienė apie pastebėtą kūrėją.

* * *

Už lango sniegas krinta.

Akys šokinėja džiaugsmingai, nekantriai.

Tuoj išvyniosime Kalėdų dovanas.

* * *

Šaligatvius užklojo žiema.

Kastuvai mėgaujasi:

Pagaliau sniegas!

Eglės gėrisi savimi.

Ieškau kalėdinės žvaigždės.

* * *

Ratai išsigandę stebi pusnynus.

Nebylūs medžiai laukia.

Prabyla geniai:

Važiuokite, šventė laukia.

* * *

Slysta rogės dangaus keliu.

Naktis balsus slepia.

Prabyla geniai:

Kalėdų elniai veža viltį!

* * *

Medžių lapai nukrito.

Mus vasara paliko.

Į lapų jūrą įbridau.

Joje paskęsti nebijau.

* * *

Praėjo vasara džiugi,

Jau į mokyklą tu skubi.

Draugai tave pasitiko.

Prisiminimai širdyje pasiliko.

* * *

Mirga lapeliai,

Ranka jau pilna spalvų.

Džiaugsmas mus lydi.

Julius Paltanavičius (5 kl.)

„Žingeidus, degantis noru pažinti save ir pasaulį, mėgstantis keliauti ir išbandyti naujus dalykus. Poezija – nauja, tik prasidėjusi, Juliaus kelionė“.

* * *

Kelionė džiugina mane.

Kur pirmiausia nukeliauti?

Išvykoje smagu drauge.

Kelionė džiugina mane.

Pasikviesiu ir tave,

Tau manimi teks pasikliauti.

Kelionė džiugina mane.

Kur pirmiausia nukeliauti?

* * *

Kai atsikėliau ryte,

Supratau – draugų nebėra.

Negaruoja aviečių arbata,

Nekramsnojam sausainių drauge.

Kur pradingo mano draugai?

Juos užvaldė žaidimų kerai.

Ištrūkti iš jų nelengva tikrai.

Kompiuteryje gyventi – negerai.

* * *

Vėjas drumsčia ramų snaigių šokį. Šalta. Niekur nesinori eiti. Vėjas man ne draugas. Rašau eilėraštį saulei.

Viltė Želnytė (9 kl.)

„Viltė kaprizinga menininkė, svajotoja, mėgsta piešti. Kai pieštukas nepajėgia išreikšti jausmų, griebiasi rašymo,“ –  mokytoja Dalia Vizbarienė.

***

Stiklinėmis akimis pažiūri į mane,

Lyg kas nors būtų ištraukęs visą gyvastį.

Tu supuvęs iš vidaus, tavo akys tai puikiai parodo,

Bet aš neketinu tavęs palikti, juk širdžiai neįsakysi.

Tu buvai mano pienas sausainiams,

Gaila, kad aš netoleruoju laktozės.

Tu privertei mane sužydėti

Tam, kad galėtum nuskinti.

***

Paneriu po vandeniu.

Įkvepiu…

Vanduo užpildo plaučius.

Dūstu…

Smegenims trūksta deguonies.

Alpstu…

Praeina 6 minutės.

Mirštu…

***

Skęstu. Noriu įkvėpti, bet troškimas nekvėpuoti po vandeniu yra stipresnis, nei noras plaučiuose vėl pajusti deguonį. Stengiuosi neįkvėpti iki tol, kol esu ties sąmonės praradimo riba. Vidutiniškai žmogus sulaikęs kvėpavimą gali išbūti 30-60 sekundžių. Jau praėjo 50 sekundžių. Laiko, kaip ir galimybės išsigelbėti, nebėra, ir aš įkvėpiu pirmąjį vandens gurkšnį. Deja, esu sąmoninga, jaučiu, kaip vanduo užpildo plaučius ir išstumia paskutinius oro likučius. Vanduo degina lyg kunkuliuojanti lava. Tada suprantu: aš neišgyvensiu ir stengiuosi priimti tą faktą, kad atėjo galas. Noriu mirti ramiai, tad krentu į mirties glėbį ir prieš išeidama amžiams suprantu, kad kadaise taip mylėtos jūros kvapas primins paskutinį atodūsį…

***

Mėgstu bėgti, bėgti tolyn.

Nuo namų, miškan gilyn.

Kur triukšmo nebūna, nėra žmonių.

Praleidžiu ten dieną, toli nuo draugų.

Ateina naktelė, aš sustoju…

Bėgti aš mėgstu ir bėgu artyn.

Bėgu namo, nuo miško tolyn…

***

Vaikystėje buvom geriausi draugai,

Broli, nejaugi pamiršai?

Mane tu nuo diržo, keptuvės gynei,

Broli, nejaugi pamiršai?

Paauglystėje naktim išsliūkint padėjai,

Broli, nejaugi pamiršai?

Nors ir nutolom, bet  buvom draugai.

Broli, nejaugi pamiršai?

Gyvenimo kelio padėjai ieškoti,

Broli, nejaugi pamiršai?

Pavykus džiaugeisi kartu, susikirtus liūdėjai.

Broli, nejaugi pamiršai?

Pasenus man peilį į širdį įvarei,

Broli, nejaugi pamiršai?

Nors vaikystėje buvom geriausi draugai,

Broli, nejaugi pamiršai?

***

Atsikeliu, nusiprausiu, pavalgau, išeinu.

Ateinu, pasėdžiu, pavalgau, išpėdinu.

Pareinu, pailsiu, pavalgau, išbėgu.

Grįžtu, pasimokau, pavalgau, užmiegu.

Miegu, sapnuoju ir viską kartoju:

Gera man matyti, jausti,

Nors pirštu paliesti paukštį,

Nudažyti akmenėlį,

Pastatyti smėlio skėtį.

Noriu gauti pinigų,

Ir išleist juos ant ledų.

Noriu dar aš pasvajoti,

Vasarėlę susapnuoti,

Tad einu miegot anksti,

Ką žinai, gal kas nutiks.

Gina Vasiliauskaitė (9 kl.)

„Gina mėgsta šokti ir dainuoti, gamtą, augintinius. Anot mergaitės, kūryba jai padeda išlieti per dieną susikaupusį nerimą ir rūpesčius. Rašydama eilėraščius ji patenka į tokią šalį, kurioje nėra suvaržymų, kaip gyventi,“ – mokytoja Dalia Vizbarienė .

***

Vis klausiu, koks tas jausmas – meilė?

Kartais būna aštrus kaip durklo ašmenys,

Kartais saldus lyg medus.

Šis jausmas gali tave sulaužyti,

Išsiurbti visą esybę.

Gali tave sudaužyti.

Ir nepaklaus,

Ar tau skauda?

Išeik, meile!

Man baugu…

***

Be tavęs širdis suaižėjo,

Siela paspruko,

O skausmas išsikerojo many.

Toks šaltas ir aštrus.

Kodėl likimas toks žiaurus?..

Jeigu juo žaidi,

Smogia iš visų jėgų.

Jis tave paliks leisgyvį.

Jam nerūpės, ar tau skauda.

Numes ir paliks nukraujuoti.

Ir neatsigręš…

Tu mane numetei

Kaip sulūžusią lėlę.

Aš buvau užkasta savo jausmuose.

Springstu ir alkstu.

Aklas ir kurčias pavasaris,

Žaidžiantis mūsų jausmais…

Aurėja Venslavičiūtė (8 kl.)

„Su Aurėja bendraujame tik dvejus metus. Tai kukli, kiek užsidariusi mergina. Ji tik mokosi atrasti tinkamiausią žodį jausmui , minčiai išreikšti. Labai džiaugiuosi, kai jai pavyksta. Tada  Aurėja šypsosi…“ – pasakoja mokytoja Liudmila Putauskienė.

Verpimo ratelis

(močiutei)

Tu stovi, rateli, muziejaus kampe,

Neliečia tavęs verpėjėlės ranka.

O mano močiutės pirkelėj senoj

Dar dūzgia ratelis jaukioj ramumoj.

Nukirpo senelis avyčių pulkelį,

Iškaršęs jų vilnas sudėjo krepšelin.

O kai atkeliavo žiemužė balta,

Ratelis prabilo bitučių kalba.

Nuglostytas rankų senosios darbščių

Ištirpsta kuodelis, ir taip pamažu

Suverps verpimėlį žilagalvė darbšti,

Numegs pirštinaites – atsidžiaugt negali.

Sesytei Liepai

Mano sesyte, guvus sraunus upeliuk,

Tavęs nepavysiu…

Nepabėk, dar pabūk.

Pasislėpei, na gerai, žaisim slėpynių.

Kai surasiu tave, rankom mane apsivysi.

Kokia palaima – tau lakstyti, o man – glėbyje tave laikyti.

Liepa Liepuže – šį vardą tau nuskabiau

Kaip liepžiedį – geltoną, kvapnų, medingą…

Noriu, kad krykštautum ir būtum laiminga.

Mano sesyte, skaidri ašarėle,

Kaip tavęs nemylėti, mano rūpestėli…

Žadėjai nepalikti

(Tėčiui)

Pavasaris. Saulutė vėl į kiemą kviečia.

O man taip ilgu ilgu Tėčio…

Tėveli, taip trūksta mūsų pašnekesių ir artumo…

Kaip patikėt, kad be tavęs dar stebuklų būna.

Jaučiuos našlaite, perpučiama vėjo,

Girdžiu rūpestingą balsą ,,Dukra AURėėjaaa“.

Tu, mano tėti, žadėjai niekada manęs nepalikti,

Valandos, dienos, metai tiksi ir tiksi

Be tavęs…

Klaudija Mackevičiūtė (11 kl.)

Ne pasaulio pabaiga, o tik mano ir jos.

Šiandien jos siela daug juodesnė nei varna tupinti ant šakos.

Tik ji tyli.

O varna neriasi iš plunksnų, iš didelio noro, iš akių didumo, o ji rami.

Bet tokia juoda, kad tas juodumas pranoksta varną.

Keturiasdešimt penkis kartus beda iš plunksnos į koją ir šypsosi man.

Vis dar ne pasaulio pabaiga, bet tik ne man ir ne jai.

***

Ir kas čia gali būt geriau?

Rytas toks pat kaip visada,

Ir vanduo vis dar be skonio.

O kalnai už lango nei aukštesni nei žemesni.

Ir kas čia gali būt geriau?

Turėtų ir vakaras tuo pačiu laiku ateiti kaip vakar.

Lyg ir arbata neturi daugiau cukraus nei į ją idėjai.

Tik nesuprantu ko bijau labiau,

Ar, kad šiandien jūra nėra labai sūri ar, kad tu šiandien tylesnis už pačią žemės tylą.

O atrodo kas čia gali bū

***

Tylus tas tavo paskutinis žingsnis tarytum kovo paskutinės dienos – per tilta nušviesta tamsos.

Gražus tas tavo paskutinis aidas – lyg laikrodis sumušęs dvyliką tris kart.

Ir žvilgsnis tavo nepamirštamai šviesus lyg ne tu ten būtum buvęs – o vakarykštė pilnatis…

***

Ir laša

Lašėdamas

Lašas

Į juodą, gilia balą

Kur lašas ne vienas krenta ir guli.

Ir laša

Lašėdamas

Lašas

Į juodą, gilia balą

Kur lašas ne vienas krenta ir guli.

Siųskite ir toliau savo kūrybą adresu arnassimenas@gmail.com

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727. 

AIK

H2Auto plovykla

Mano namukas

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.