Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

JP / Organizatorių, asmeninio albumo nuotr.

Kūrėjų amžius – įvairus, kūryba – spalvinga, kūrinių apimtis – skirtinga… Žodžiu, šiandien NEVĖŽIO atlankas margas it Velykų margutis.

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos mokytojos  Jolantos Baltienės pastebėti kūrėjai nesuspėjo į kovo mėnesio NEVĖŽIO atlanką. Užtat šiandien karaliauja „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje“, keli iš jų – ne pirmą kartą, kažkas – paskutinį…

Austėja Glušokaitė, Metų iliustruotoja, „Sidabrinio Nevėžio 2018“ skulptūrėlės laimėtoja, dalyvauja kitame amplua – kaip literatė. Visi „miltinukai“ apie save parašė po kelis sakinius. Tiesa, mokytoja irgi neištvėrė, skaitysime ir jos minčių.

BIC

„Žemynos“ progimnazijos mokytojos Aušros Vaitkienės pastebėti jaunieji kūrėjai be visa ko pateikė smagių eiliuotų skaičiavimo uždavinukų… To dar mūsų projekte nebuvo. Pradinukų mokytojai galėtų jais pasinaudoti ir paspalvinti pamokas.

Jaunųjų literatų kūrybą, gautą iš „Vyturio“ progimnazijos  kūrėjų globėjos, bibliotekininkės Raimondos Budnikienės, pradedame spausdinti šiandien. Pasirinkome jauniausiąją projekto dalyvę Mingailę ir, mūsų manymu, brandžiausią šios progimnazijos debiutantę Agnę.

Atverskime ir skaitykime „atlanką-margutį“.

Lukas Varanauskas (12 kl.)

„Poezijoje „atsiradau“ 9-oje klasėje, bet labiau į ją gilintis pradėjau prieš metus. „Panevėžio literatūrinėje žiemoje 2018“ tapau vienu iš nugalėtojų. Mano kūryboje labiausiai išryškėja amžinosios gyvenimo, mirties, meilės temos“.

Apie Ją ir kitus

Jos apsamanojusių akių gelmėse slypi šešėliai,

Alpinistai lūpų kalnynuose ieško švelnumo,

Į ramius plaukų vandenynus leidžiasi snaigės,

Tamsą užtvindo ramybės vanduo ir teka per kūną.

Kūno skysčiais ieškomas dangiškasis svaigumas,

Tartum dykvietėse ligi šiolei ieškoma metastazė.

Užkulisiuose jaudulys, fotojuostoje slypi smalsumas.

„Žudausi už savąją šalį,“- džiaugiasi kamikadzė.

 

Kamikadzė vis grasė, kad taranuos priešus,

Kaip širdį be gailesčio taranuoja jausmai.

Gelti naktį nuo įtempto darbo pradeda riešus,

Duonos ryte kasdieninės atriekus, pribėga išalkę vaikai.

 

Tarp bėgių ir manęs

Greitaeigis traukinys rieda per sielos bėgius,

Byrėti pradedančius nuo tuštumos trinties.

Tamsią, grubią naktį savyje uždarančius,

Pervažiuotus, atšalusius, be atminties.

 

Be praeities. Aklas mankurtas,

Be dvasios prigulęs ant įkaitusio gulto

Nuo didėjančio kūno kulto ausys užgultos.

Klykauja tampomas neūžauga lovoj Prokrusto.

 

Chuliganų išniekintam biustui nieks nepaklūsta,

Paklus nebent pyktis arba mintys mangusto.

Harmonijai, šilumai kito žmogaus tariu aš: me gusta,

Žodžiai išbyra ant popieriaus lapo mieguisto.

 

Jausmas ir pinigas

 

Už pinigus stoties moteris parduoda savąjį kūną –

Nedaug užsiprašo, susimoku ir tuoj pat pro duris griūnam

Perkūno degtukais dėliojam ornamentus, jie nepūva,

Iš to pykčio dėl to menkniekio pradedam mėtytis runom…

 

Vienas ant kito bjauriais keiksmažodžiais srūvam,

Srūvam kaip upės. Tai vėl susitaikom.

Ne, nesugulam, apsikabinam vienas kitą šiltai ir apsiverkiam.

Verkiam ilgai ir kas čia tokio? Juk pasitaiko.

 

Verkiam į pagalvę naktį arba į save, kad nieks nematytų.

Rėkiame šiąnakt užkimšta burna arba ant savęs, kad kiti neišgirstų.

Visada nekenčiau savęs, bet norėjau, kad mane kas pamiltų,

Jei kas sužinotų tai, peiliais užmėtytų arba apkabintų.

***

Vingiuojantys kelių kilimai nukloti snaigių smėlynais,

Smėlio audra vandenyne keičia ugnikalnio išsiveržimą vidurnaktį,

Tą naktį, kai lapuose paskendę virstame minčių ledynais,

Ledynai tirpsta viso pasaulio pykčiui uždegus gyvybės dagtį.

***

Nudegę delnai vėsta sniego pelenuose,

Pelenų debesyse slepiasi tavo sapnai,

Plazdena jausmų ugnelės šaltose girliandose,

Plazdena lyg bebaimių paukščių sparnai…

***

Tarp sniego antklodžių,

Tarp dviejų kelio juostų guli padaras,

Debesies, nakties juodumo varnų lesamas,

Nešamas baltai juodų sustojusių laikrodžių.

 

Sustojusių, nutolusių dirbtinių laiko ratų,

Kažkur tarp trečios ir ketvirtos valandos,

Viduryje mūsų skausmo ir švelnumo raktų,

Rakinančių žvakės dagtį nuo aklinos tamsos.

 

Nuo kiaurą parą akis badančios lempos šviesos,

Lempos, pirktos šalčiausią metų naktį.

***

Karstų eisena siauriausiomis gatvėmis,

Nubarstytomis juoda prakeikta žeme,

Pragaro pelėsiais, degėsiais, durpėmis.

Žeme po mūsų basomis kojomis,

Jutusiomis padus geliantį sniegą,

Pradedantį tirpti pavasariop,

Tirpti ir pirštų galiukais.

***

Tada buvau išprotėjęs,

Daužiau visus namų veidrodžius,

Tik vieno neliečiau –

Nedaužiau savo akių,

Nes tada buvau aklas,

Nes namai tada verkė šukėmis.

***

Tos snaigės tavo plaukuose,

Tas lėktuvėlis ant žemės,

Tos ugnelės tavo akyse,

Tas mūsų pirmas bučinys…

 

Tavo glėbyje pamirštu skausmą,

Tavo lūpose žodžiai, gydantys širdį,

Tavo pirštuose mano delnai,

Tavo ausyse – mano mylintis balsas.

 

Jungiklis

 

Įjungei mane.

Tada nušvito akys.

Kūnas patvino virpesiais.

Širdis sušilo nuo mūsų elektros.

 

Iš laimės apšviečiau namus.

Nuo virpesių pasidarė ramiau.

Prašiau niekada neišjungti.

Prižadėjau tau niekada neužgest.

Liepa Velutytė (11 kl.)

„Liepa be galo kūrybinga mergina, gražiai reiškia savo mintis, turi nemažai ambicijų ir idėjų. Savo eiles skaitė ir „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“. Kuria ir miniatiūras – jos gimsta spontaniškai, čia ir dabar“, – su jaunąja kūrėja supažindina mokytoja  Jolanta Baltienė.

„Galbūt atrodys keista, bet mano eilėraščių pirmosios eilutės gimsta paprastoje erdvėje, dažniausiai – duše. Čia prisimenu per dieną patirtas emocijas, vėliau jas perkeliu į popieriaus lapą. Turbūt todėl mano mintys, žodžiai tokie švarūs…“

 

Peržiūrėjus „Tarp pilkų debesų“

Žingsniai tirpsta niūrasty

Kaip ir bėgiais dundantis likimas.

Skęsta ašaros vilty,

Jog prabils lietuviškai jaunimas.

Viskas paprasta, tikslu – tik šąšta

Lūpos nuo sovietmečio aidų.

Rodos, pabaiga… Vis mąžta

Patriotiškai drąsių veidų.

Mėnesienoj kulkos, riksmas…

Tūkstančiai, lyg jūra, siluetų nekaltų.

Oras terštas kruvinu verksmu.

Trylika ir nulis vienas ant širdžių, kapų žmonių.

 

Grąžinta meilė

Tai jausmas lyg šalnoms vidurnaktį naikinant rožę tyrą.

Tai jausmas, keliantis pavydą ten, kur niūrasty viršūnės raibos byra.

Tik klausi, žiū, savęs pro langą stebint kraštą – neramina

ar tai smėlis laikrody, o gal jauti tik žvyrą,

Kupiną tai meilės, tai vilties bangų atsimušimo.

Jauti du žvilgančius purslus tu šokoladinio sodrumo –

Širdį veriančius, pilnus pamiršto nuoširdumo.

Tada pirmu prilietimu sugausi atsiminimus

Ir, rodos, spalvos rausvos nudažys tuos pilvo drugelius.

 

Viso gero

Sunku palikti tai, kas teikia laimę,

Kas plešia visą turimą norą įkvėpti laisvę

Ir norą gyventi vanilinę kasdienybę-

Rausvą, mielą, bebaimę.

Palieku praeitį ten, kur miriau.

Kėdės, daužytos širdies Brodvėjuje, degs vis labiau.

Jos degs, palikdamos tykų, aitrų kvapą.

Bet man nebesvarbu. Neužuodžiu…

Metas apkarpyti žiedus ir paleisti.

Pakeisti naujais, nesupuvusiais.

Įkvėpti naujo oro, kur pajuodusios svajonės nesiruoš išeiti.

Kur lapai neplėšomi ir neskaldomi, kad ir kokie jie būtų.

O jie kitokie.

Juodi, apanglėję masės kvapu.

Kvapu lyg lavono.

Jausmu be šifono.

– Man gana! – rėkia siela,-

Patekau ne čia.

Pabusk, atsimerk, pabėk iš ten, kur gražu.

Iš ten, kur pelėsius dengia deimantinis fasadas.

 

Miniatiūros

Sezonų kaita

Gruodis. Šalnos apkandžiojo paskutinę gyvastį mamos darže. Seniai pamirštą Helovyną pakeitė kalėdiniai rūpesčiai. Už kaimynų tvoros rūgsta komposto krūva, o lyg vyšnaitė ant torto ją puošia jau niekam nereikalingas moliūgas…

Kalėdų norai

Gimnazistai vėlyvą popietę klasės langą dabina popierinėmis snaigėmis. Vienintelis dalykas kabinete, girdimas labiau nei jaukiai nuteikianti kalėdinė melodija, – tai bendraamžių idėjos dovanoms po eglute.

– Šiemet tėvus įtikinau man dovanoti naujausią telefoną! Tūkstantis eurų, bet juk kokia investicija! Kokios kokybės asmenukes galėsiu darytis!

– O aš visai norėčiau tos internete reklamuojamos akių šešėlių paletės, – dalinasi norais draugė.

– Hmm, nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau tave pasidažiusią, kam tau ji? – nustemba pirmoji.

Kitapus gatvės stūksančio daugiabučio ketvirtajame aukšte žiba blanki šviesa. Tai vieniša močiutė stebi jaunuolių šypsenas ir svajoja, kaip būtų gera, jei nors viena būtų skirta jai…

Trumpas džiugesys

Kalėdų laikotarpis – mano mėgstamiausias. Visi aplink nuoširdūs, kad ir kur bebūtum skamba taiki muzika, miestai ir miesteliai išmarginti gražiausių spalvų lemputėmis… Bet kas po to? Gatvės vėl prisipildys nykios tamsos, kaip ir žmonių veidai. Visi vėl pamirš tikėjimo džiaugsmą ir taikią muziką. Kodėl mokame džiaugtis tik šiuo metu? Kodėl viskas ištirpsta taip pat greitai kaip druska, paberta ant snieguoto šaligatvio? Kodėl lemputės simbolizuoja tik Kalėdas, o ne amžiną gyvenimo džiugesio ugnelę ir šypsenas, kurių trokštame kasdien?

Austėja Glušokaitė (9 kl.)

Mokytoja Jolanta Baltienė: „Meniškos sielos mergaitė, turinti plačią vaizduotę, neįprastai reiškianti savo mintis. Labai gražiai piešia, tapo leidinio „Nevėžis – 2018“ Metų iliustruotoja.

Kūrybinės idėjos, kaip sako pati Austėja, jai gimsta spontaniškai, išgirdus ar pamačius neįprastus garsus ir vaizdus. Domisi fantastika. Rašo knygą“.

 

Laisvės aušra

 

Ar kad atrodo,

Lyg sapnuoji,

Neužtenka oro,

Kuriuo kvėpuoji.

 

Keli rankas,

Bandai įkvėpti,

Bet praeina viskas,

Kaip per rėtį.

 

Žiopčioji,

Kaip šuo pridusęs.

Čia ir sustoji,

Staiga suklusęs.

 

Ir mintis ta,

Peršasi galvoj viena:

Laisvės oras

Nepajuntamas.

 

Suprato Daukantas,

Donelaitis ir kiti

Reikia laisvės

Savoje šaly.

 

Propagandos rūkas tirštas,

Sukūrė jį pats priešas,

Bet ryškėja jau tiesa –

Mes esam Lietuva.

 

Uždraustos „Aušros“ pakelti,

„Varpo“ gausmo sukviesti,

Su plakančia viltim,

Dievą laisvės meldėm.

 

Dabar išlakstom,

Emigruojam,

Bet Lietuva

Tėvyne liks tava.

 

Šiandien aš kiekvieno,

Norėčiau paklausti tik vieno:

Ar užtenka oro,

Laisve vadinamo?

Evelina Rudzinskaitė (11 kl.)

„Evelina bando eiliuoti neseniai. Savo eilėse „suguldo“ tai, ką pati patyrė. Dominuoja gražios nerūpestingos vaikystės, greitai bėgančio laiko, netekties temos,“  –  rašo mokytoja Jolanta  Baltienė.

Nelauk…

Gyvenu šioj žemėj, atrodo, taip trumpai, bet supratau,

Kad daug ką jau prarast suspėjau –

Nesugebėjau pasimėgauti praėjusia diena,

O ji juk man taip greit prabėgo…

Norėčiau grįžt į tuos laikus,

Kai rūpesčių tiek daug nebuvo,

Kai naktį apkamšydavo mama,

Kai verkdavau, kieme pargriuvus…

Na, bet dabar jau nieko nepakeisi,

Telieka džiaugtis tuo, kas šiandien supa…

Dažnai mes kaltinam kitus,

Ir skaudinam nepagalvoję,

O kas, jei greit jų nebebus?

O paskutiniai žodžiai liks be galo skaudūs…

Sustok, įsiklausyk aplinkui, išgirsk tą tylą tuštumoj,

Suprask, kad viskas, ką tu myli,

Išnyks anksčiau arba vėliau…

Gyvenimas man nieko negailėjo:

Nei ašarų, nei džiaugsmo, nei sunkių dienų.

Bet visa tai mane išmokė vertint tai, ką aš dabar turiu.

Išmokė drįst pajausti ir nebijot parodyt.

Skaiva Blauzdytė (7 kl.)

„Laisvalaikiu mėgstu  sportuoti, žaisti įvairius stalo žaidimus, skaityti knygas, laiką leisti gamtoje. Domiuosi Vytautu Kernagiu ir  dainuojamąja poezija. Kai klausau  jo atliekamų dainų,  atrodo lyg skrisčiau padebesiais. Man patinka svajoti“.

Žodžio galia

 

Kai buvau dar mažutė,

mama nupirko knygutę

apie gražią mūs šalelę,

kuri šviečia kaip saulelė,

žydi ji tartum gėlė,

trijų spalvų yr jos žymė.

 

Knygelė skelbė, kad Tėvynė lyg mama-

vienintelė, brangi, sava.

 

Užaugau, bet knygutės tos neužmiršau,

jos žodžių prasmę supratau.

Unė Prakapaitė (7 kl.)

„Ji labai uždaro būdo, tyli, švelni, nuolat susimąsčiusi,“ – atsargiai kalba mokytoja Aušra Vaitkienė.

„Man labai patinka piešti, todėl lankau Dailės mokyklą. Dažniausiai piešiu žmones- jie visi tokie skirtingi. Dar patinka klausytis muzikos. Laisvalaikį dažniausiai leidžiu gamtoje – ji nuramina, įkvepia kūrybai. Patinka kurti apie žmonių išgyvenimus“.

Būsiu Tavo

O, Tėvyne, Lietuva,

Tu , šalele mano,

esi lyg mama gera

ir brangi be galo.

 

Gražūs Tavo toliai

ir miškai žali.

Šauki Tu mus namolio,

kai būname toli.

 

Jei kuris paklysta,

glostai guosdama.

Tyliai sielvartauji,

kai numoj ranka.

 

O, Tėvyne, Lietuva,

Tu , šalele mano,

prižadu, kad visada

būsiu vien tik Tavo.

Aelita Entkutė (7 kl.)

„Mėgstu keliones, laisvalaikiu domiuosi protmūšiais, o jei leidžia galimybės, tai juose dalyvauju.

Patinka rankdarbiai , spręsti kryżiažodžius. Dažniausiai kuriu vakarais, nes tuo metu užplūsta įkvėpimas“.

Kojos, kojelės, kojytės

 

Mūsų name, rugsėjį įrengtame,

Gyvena šauni, miela  šeima:

aš, tėtis ir mama,

šuo, žuvis ir pilkas vėžlys,

trys viščiukai su višta,

du kačiukai ir papūga.

 

Kiek kojų kiekvienas namo gyventojas turi,

pasakyti nesunku,

bet pabandyki suskaičiuoti tu,

kiek jų  turi jie visi kartu.

Greta Stakionytė (7 kl.)

„Mano didžiausias pomėgis yra skaityti knygas, ypatingai romanus.  Patinka  būti kartu su šeima. Kartais gera būna būti  vienai, kad galėčiau apmąstyti, ką patyriau  naujo, ką  sužinojau.

Kūryba nėra pastovus dalykas mano gyvenime – ji ateina ir išeina. Tačiau, atėjus įkvėpimui, kad nepamirščiau, ką turiu galvoje, užrašau savo mintis į užrašų knygelę. Taip pavyksta ką nors sukurti“.

Pintinė grybų

Rugsėjo vidury

grybaut išsiruošė mergaitė

ir surado voveraitę.

Paskui dar baravyką,

lepšę, ūmėdę, baltiką,

net šešiolika kelmučių,

tiek pat kazlėkų mažučių,

o žaliuokių tiktai tris.

Pasakyki, jei gali,

kiek grybų yra krepšy.

 

Pradingę žaislai

Vieną liepos dieną

nustėrau iš tiesų:

parėjau į savo namą

ir neberadau žaislų.

 

Mano dvi gauruotos meškos

nebesėdi ant kėdės,

ant  paminkštintos sofutės

nebepamatau  katės.

 

Trys drambliai nebežygiuoja

ant lentynos prikaltos.

Negi dvylika varlių akyčių

Į mane nebespoksos?

 

Kiškių keturių šeimyna

nebedžiugina manęs.

Kiek žaisliukų dingo,

kas išspręs?

Deimantas Jakniūnas (7 kl.)

„Savyje nešioju daug idėjų, minčių, tad visuomet stengiuosi jas  išnaudoti, dalyvaudamas įvairiuose renginiuose. Domiuosi kompiuterinėmis technologijomis, naujais išradimais, katėmis. Visa tai mane paskatina kurti. Minčių įvairovę bandau išlieti ir eilėmis“.

Sėkminga žūklė

 

Rugpjūtį tėtis gaudė žuveles,

aš nukabinėjau jas.

Trys karosai jam užkibo,

penkios raudės krantan lipo.

 

Kuojos šešios, du gružliai,

Net septyni ešeriai.

Pasakyki, brolytėli,

Kiek žuvyčių kibirėly?

 

Varlių kelmas

Birželio vidury

ant kelmo po medžiu

tupėjo varlės.

Keturios nušoko į vandenį paplaukioti,

dvi nustryksėjo į mišką uodų paieškoti,

trims pasislėpti pievoje parūpo,

o vieną nelaimingą gandras pačiupo.

Paskaičiuoki, kiek varlių

tupėjo ant kelmo po medžiu.

Mingailė Bartašiūtė (2 kl. )

„Ji dar tik antrokė. Mergaitė ne tik puiki skaitytoja, stebinanti perskaitytų knygų gausa bei gebėjimu pasirinkti sau įdomią ir prasmingą literatūrą, bet ir pati drąsiai kuria istorijas. Puikus žodynas, sklandūs sakiniai, mezgamas įdomus veiksmas – tai jau būdinga aštuonmetės kūrėjos sugalvotoms pasakoms“, – rašo Raimonda Budnikienė, bibliotekininkė, jaunųjų kūrėjų globėja.

 

Ežiuko Izidoriaus nuotykiai

Susipažinimas su ežiuku Izidoriumi

Palaukit, palaukit, o kas jis toks?  Ko jam čia reikia?  Kodėl jis atkeliavo į Lietuvą?  Tuojau aš jums viską papasakosiu. Izidorius yra nepaprastas ežiukas. Mat jis turi barškaliuką savo… kaip jūs manote, kur? Ogi – galvoje. Taip taip galvoje. Ežiukas yra nedidelis, bet labai protingas. Tai tiek. O dabar bėgu pažiurėti, kaip kitame skyriuje jis ieško draugų. Ir jūs norit? Na, tai lekiam!

Ežiukas Izidorius ieško draugų

Vieną rytą ežiukas atsikėlė ir pagalvojo: „O kaip aš gyvensiu be draugų?“ Tada jis nusprendė eiti jų ieškoti. Eina eina ir galvoja: „O kas, jeigu aš tų draugų nesurasiu? Arba jie išvis nenorės su manimi draugauti?“ Tokių minčių kamuojamas, jis toliau žygiavo. Miške ežiukas sutiko seną apuoką, kuris buvo protingas ir mėgo bendrauti. Apuokas, žinoma, turėjo draugų. Jo draugai buvo šarka, kuri visas miško naujienas paskelbdavo, kiškis, kuris į kaimą lėkdavo iš ūkininko morkų pasiimti, lapė, kuriai tas pats ūkininkas miltų duodavo, voveraitė, kuri riešutus nuo lazdynų rankiodavo, žodžiu, apuokas turėjo begalę draugų. Ėmė jis ir paklausė Izidoriaus:

– Kur trauki mažyli? Koks tavo vardas?

Ežiukas atsakė:

– Mano vardas Izidorius, o keliauju aš draugų ieškoti.

Apuokas sako jam:

– O gal nori draugauti su manimi?

– Gerai, – atsakė ežiukas ir pagalvojęs pridūrė: – Tačiau, jeigu aš turėsiu tik vieną draugą, tai bus nei šis, nei tas.

Tada apuokas tarė:

– O aš tave supažindinsiu su savo draugais, nes aš jų turiu begalę, ir bus šaunu!

Taigi ežiukas susipažino su jau minėtaisiais apuoko draugais. Eina Izidorius patenkintas namo ir užsuka į kaimą. Ten ežiukas susitinka ūkininką. Ūkininkas ir sako:

– Gal norėtum obuolių, mažasis ežiuk?

Ežiukas norėtų, o tuo tarpu, kol ūkininkas skina obuolius, susidraugauja su ūkininko avyte Rožyte. Pakeliui namo Izidorius dar susipažįsta su nykštuku Tuku. Pagaliau parėjęs, atsigula į lovytę ir galvoja: „Ak, kiek daug nuostabių draugų šiandien susiradau!“

Taip begalvodamas jis užmigo.

Agnė Ulbikaitė (7 kl.)

Literatų vadovė, bibliotekininkė Raimonda Budnikienė: „Vieną dieną septintokė Agnė padavė užrašų knygelę ir prisipažino: „Rašau eilėraščius“. Taip paprastai ir netikėtai mergaitė atvėrė  mums savo paslaptingą, kupiną simbolių ir apmąstymų pasaulį“.

„Esu laisva tarsi paukštis. Nuo mažens mane užliūliavo spalvos. Niekada nežiūriu atgal ir į priekį. Moku „skraidyti“ ir džiaugiuosi dabartimi“,  – taip save pristato mėgstanti piešti, groti pianinu,  užsiimti aerobika, sportuoti ir kurti eilėraščius Agnė.

* * *

 

Žvaigždės –

mamos akys.

Mėnuo –

tėvo veidas.

Prižiūri.

Vėjas –

švelnusis brolis.

Lietaus lašelis

nupraus.

* * *

Maža mergytė

po žemėmis.

Be savo raudonų batukų.

 

Laikas

Ne jis tave,

bet tu jį vejiesi.

Tie, kurie žvaigždės

mėnesienoje,

jau pasivijo.

* * *

Jei būčiau žvaigždė

nerami, pasiklydusi,

mėnuo mane prižiūrėtų.

Neramią sielą,

norinčią pasiaukoti.

*  * *

Juoda varna

žiūri į mane.

Tartum prašytų.

Mirties demonai

pasiims ją

kaip sakalą.

*  * *

Sustoti.

Užsimerkti.

Išgirsti tylą.

Kaip ji skamba?

Nedrumskite

mano sielos.

*  * *

Nebenoriu aš klajoti.

Nebenoriu savęs ieškoti.

Gurkštelėjau svajonių.

Atsikvėpsiu

sugrįžusi.

*  * *

Ne

gy

va

ant žemės liejasi kava.

Šalta

juoda

sugrubus siela.

Ir niekas visiškai nemiela.

Sumauta viskas

nuo pradžios.

Žiūriu į vystančias gėles

ir uogeles, kurias nules

atskridę vienakojai paukščiai.

Jų nevilioja svaigūs aukščiai,

jų akyse seniai ruduo.

*  * *

Fenikso sparnai

susprogo

į tūkstančius dulkių.

Narvas –

vienintelės likimo supynės

nusėtos pelenais.

Vėjas gainioja pelenus

lyg švilpaudamas piemuo

debesis.

Kol užpusto

slieko akis.

Niekada neturėtas.

Pastabioji mirtis

vėl laimėjo.

 Siųskite ir toliau savo kūrybą adresu arnassimenas@gmail.com

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727.

AIK

H2Auto plovykla

EXPO

Labirintų parkas

Mano namukas

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.