22.5 C
Panevėžys
Šeštadienis, 12 birželio, 2021

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

Už lango – nuobodi sausra. O štai Jaunųjų kūrėjų tribūnoje NEVĖŽIS – šiltas, vasariškas, gaivus kūrybos lietutis iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko, Juozo Miltinio, „Minties“ gimnazijų, Jaunimo mokyklos.

Kai kurie autoriai jau pažįstami, tik metais vyresni, tad ir brandesnė jų kūryba.

Klaudija atsiuntė ir iliustracijų savo eilėraščiams. Tiesa, šią jaunąją kūrėją pažinome, kai skaitėme jos miniatiūras.

Labai smagios „kraštotyrinės fantazijos“ apie Kniaudiškių kaimo atsiradimą gimė „Minties“ gimnazijos jauniesiems kūrėjams.

Na, žinoma, neapsieiname ir be meilės lyrikos…

Prisimenate? Praeitais metais mūsų projektą praturtino linksmos knygelės vertimas iš vokiečių kalbos apie narsų ir išmintingą paršelį Knysliuką. Šįmet jis pavadintas Rudžiu, bet taip, matyt, jaunajai vertėjai Rusnei pasirodė originaliau. Skaitytojai patirs malonumą poilsiui paskaityti lengvu stiliumi parašytas ir talentingai išverstas ištraukas iš knygelės.

Liepos mėnesio tribūnos jaunuosius kūrėjus „liepiukus“ globoja lietuvių kalbos mokytojos Roma Matusevičiūtė, Emilija Gedraitienė, Irena Savickienė ir vokiečių kalbos mokytoja Audronė Survilienė.

Gero skaitymo, gerų atostogų!

Klaudija Mackevičiūtė

„Man – 16. Mėgstu gyventi keistai. Tai atspindi mano piešiniai ir rašyti darbai. Jie man keisti kaip ir aš pati…“

* * *

Tylus išsprūdimas,

Nieko nekeičia.

Tylus nusikaltimas,

Braižą pakeičia.

Nors metai vėluoja,

O seneliai namuos tyliai linksniuoja.

Gergždžia kampuos šviesos vyturiai,

Gelbsti namuos šilti židiniai.

***

Tyliai gąsdinantis žvilgsnis.

Tyliai tylus lyg vandenynas.

Tylus lyg aš,

Lyg prakeiktas oras pilies vidury.

Ir vienas žingsnis,

Ir du…

Ir kelio vidury esu.

Vėjas šaltas,

Kojos tirpsta,

Galva neša akmenį prikaltą,

O nusiimti negaliu,

Nes dievai – tai tikrai

Ne aš ir ne tu –

Priedų sritis.

***

Keistas aš

Keistam pasauly

Keistom mintim

Keistom svajonėm

Aplink spalvotos gėlės –

Spalvoti žmonės

Lietus ir jo delionės.

***

O kartais aš taip norėčiau išmokt skraidyt…

Baltais sparnais paliest padangę, visą pasaulį paversti savu

Visus spyglius pakeisti gėlėm

O liūdesį – džiaugsmu

Ir nesvarbu ką sako kiti

Svarbiausia tu tuo tiki

O kartais aš taip norėčiau,

Tačiau negaliu

Nes pakilti yra sunku

O visa kita yra nesvarbu

Nes aš tuo tikiu.

***

Kai lėtai pažvelgt bandau į tiesą

Tiesą, tą, kuri skamba tyloj…

Kai tu mane išgirsi

Išgirsi, padangėj baltoj…

Kai lėtai prisiminsi mane –

Mane, kuris virpa baloj…

Kai tu pamirši saulę –

Saulę, kuri teka aušroj…

Autorės iliustracijos

Gerda Gedvilaitė (9 kl.)

Kniaudiškių kaimas

Seniai seniai viename mieste gyveno toks Jonas. Jis buvo paprastas žmogus, kuriam nepatiko miesto šurmulys, jam reikėjo tik ramios vietos gyvenimui. Ilgai gyvenęs mieste ir niekaip jame nepripratęs, suprato, kad jam reikia iš jo išsikraustyti. Galvojo Jonas, kur jam rasti ramų kaimelį, bet nė vienas jam neįtiko.

Galiausiai vieną dieną eidamas pro šalį pamatė labai didelius tuščius laukus. Tą akimirką jis suprato, kad ši vieta jam idealiai tiks gyventi. Iš begalinės laimės puolė statytis sau namą. Po kurio laiko jis jau galėjo čia gyventi. Pagaliau Jonas gyveno taip, kaip norėjo, be jokio miesto triukšmo.

Praeidami žmonės matė, koks jis laimingas, gyvendamas šioje gyvenvietėje, ir norėjo prisijungti prie Jono, kartu patirti gamtos ramybę. Taip susidomėjusių žmonių šia vietove atsirasdavo vis daugiau, jie statėsi namus šalia. Laikui bėgant iš tuščio lauko tai tapo mažas, jaukus kaimelis.

Tai buvo nuostabi vieta gyventi šeimai. Nežinia iš kur, bet kaimelyje atsirado labai daug kačių, jų buvo už kiekvieno kampo. Jos nesiliaudamos vis kniaukė net ir naktimis, trukdydamos žmonėms miegoti. Vėliau tai jau tapo įprasta. Vien pas Joną kiekvieną dieną apsilankydavo vis kita katė.

Stovėjo Jonas lauke ir stebėjosi, koks nuostabus kaimelis išaugo. Bet neramu: kaimelis yra, bet jis neturi pavadinimo. Ne vieną dieną Jonas galvojo, koks galėtų būti pavadinimas, apibūdinantis šį kaimą. Žiūrėdamas į kniaukiančias kates suprato, jog būtent jos ir yra kaimo simbolis.

Taip Jonas nusprendė šį kaimą pavadinti Kniaudiškių kaimu. Nuo to laiko žmonės žinojo, kad Kniaudiškių kaimas ten, kur kniaukiančios katės.

Mantas Kalenda (9 kl.)

Kniaudis ir Diškis

Pasakoja seni žmonės, kad seniau čia stovėjo du dvarai. Gal panašiau į dideles sodybas. Jas skyrė tik siaura gatvelė. Joje gyveno labai išdidūs ponai. Vieno vardas buvo Kniaudis, o kito Diškis. Vieną dieną jie išriedėjo su savo karietomis į gatvę vienu metu.

O prasilenkti neįmanoma. Gatvelė siaura, o ir nei vienas, nei kitas tikrai nesitraukia. Stumdėsi, stumdėsi, bet prasilenkti neišeina. Tada nutarė, kad gatvę reikia praplatinti. Kaip tarė, taip ir padarė. Įdėjo tai gatvei Kniaudiškių pavadinimą, kad nei vienas, nei kitas nuskriaustas nebūtų.

Gatvelei išdidėjus ir atsiradus kitiems gyventojams ta vieta buvo pavadinta Kniaudiškių kaimu.

Augustė Rakauskaitė (9 kl.) 

„Rašyti pamėginau, kai buvau aštuntokė. Visada galvoje sukasi daug keistų minčių, tad norisi jas paversti literatūra. Dažniausiai mane įkvepia muzika ir netikėtai išgirstos istorijos. Čia mano pirmasis bandymas pasidalyti savo kūryba su kitais“.

Akys

Žiūriu į tavo nuostabias akis –

Nuostabias, įstabias, nustebusias.

Svajoju, kad galėčiau išgelbėti tave

Nuo išdidumo ir bet kokio melo…

Bet tavo iškalba vėl pribloškia mane –

Žodžiai iš tavo lūpų, rodos, tikras auksas.

Kalba, deja, veidmainiška ponia,

Jos apdaras netikras, veidas- kaukė.

Gal pasakysiu vieną dieną į akis:

Ne žodžiai auksas, o galbūt tyla,

Kuri paryškina tikrus širdies dūžius.

Jei juos be melo pakartotų tavo akys –

Nuostabios, įstabios, nustebusios –

Tada tavim tikėčiau.

Žiemos spalvos

Vaikštinėju parke, apklotame žiemos skara.

Snaigės glosto man veidą,

O tavęs šalia nėra nėra.

Nors  pasaulis nudažytas baltai –

Mano gyvenimas įvairiaspalvis.

Gal dėl to, kad į mūsų abiejų sielas

Žiema neįpylė juodos spalvos.

Martyna Nevieraitė (9 kl.) 

„Patinka rašyti, o labiausiai eilėraščius. Mane įkvepia paprasti dalykai: sniegas, saulė vėjas, nukritęs lapas, pražydusi gėlė,  todėl trumpus eilėraštukus rašinėju nuo vaikystės. Gal iš jų kada nors išaugs rimti kūriniai? Labai norėčiau“.

Gyvenimas

Rodos, ryte visi turi tikslą –

Lengvos kojos, spartūs žingsniai,

Užtinusios akys.

 

Vakare be tikslo grįžta namo –

Sunkios kojos, pavargę žingsniai

Ir vis dar užtinusios akys.

Tik menkos akimirkos papuošia dienas,

Bet ar jų mums pakaks?

Ar pavyks plačiai atmerkti akis?

Išeisim mes, naivūs svajonių kūrėjai,

Palikę kasdienius tikslus.

***

Ruduo

Ruduo – gamtos Skaistykla žemėje.

Jis man parodė savo paslaptis suktas: nuodais nudažė medžių delnus ir atėmė iš jų vaikus.

Girdėjau, kaip jie skundės vėjui, dejavo nepailsdami.

Tačiau žmonės medžių nepaguodė, neapkabino, nemylėjo.

Matyt, ruduo ir juos apkrovė sunkiomis mintimis, taigi žmonės nebematė ar matyti nenorėjo medžių sielvarto. Juk tas vėjas išdavikas tol kutena akis, kol vaizdas susilieja.

Ruduo. Po kojom traška lūžtantys medžių lapų kaulai…

Nutilo medžiai, nes pajuto, kad tik nuogi kaip sielos jie pateks į žemės Rojų.

Uvė Timas (Uwe Timm)

Rudis Riestanosis – paršelis lenktynininkas

(ištraukos)

Iš vokiečių kalbos vertė

Rusnė Šipelytė (10 kl.)

(…)

Tėtis vis dar drožinėjo žirgų galvas mažajam Rudžio tvarteliui, o aš plušau prie fachverkinių konstrukcijų. Mama džiūgavo:

– Tai bus gražiausia kiaulidė Vokietijoje!

Mes save raminome, kad, kol tėtis darbuosis prie tvartelio, tol niekam neatiduos Rudžio. O kai tvartelis galop bus baigtas, jis, be abejo, dar kartą apmąstys, ar atiduoti paršelį, nes juk įdėta tiek daug darbo.

Ir tuomet atėjo penktadienis, kai Rudis per naktį tapo didvyriu.

Mūsų tėvai buvo išvykę į egiptologų kongresą Berlyne. Ten tėtis norėjo skaityti pranešimą apie hieroglifų tekstą, išmargintą Rudžio kanopomis.

– Galbūt kiaulė atneš sėkmę, – tarė jis, tikėdamasis kongrese išgirsti apie laisvą darbo vietą kokiame nors muziejuje ar universitete.

– Prisimink: „Tėčio visiškai nejaudina tai, ko jis negali pakeisti,“ – palaikė jį mama.

Tėtis nusijuokė.

– Žiūrėkite, kad šaldytuvo durys būtų visąlaik uždarytos ir užsirakinkite, – perspėjo mus mama.

Nebijojome likti vieni, nors gyvenome pirmame aukšte, į kurį, žinoma, patekti lengviausia. Juk name gyveno daugiau šeimų. O, be to, ir Rudis buvo su mumis. Tėtis net leido naktimis paršeliui laisvai lakstyti po butą. Savo darbo kambarį jis, aišku, užrakino.

Jau gulėjome vaikų kambaryje lovose. Beti skaitė „Karlsoną ant stogo“, Cupi vartė paveikslėlių knygą apie kiaules – „Kiaulaitė Bobo“, na, o aš trečiąkart ryte rijau „Lobių salą“ – savo mėgstamiausią knygą. Staiga į kambarį įskuodė Rudis. Jis susijaudinęs žvygavo, lakstė tai šen, tai ten, tada vėl išbėgo lyg norėdamas atkreipti į kažką mūsų dėmesį. Paršelis žviegė it švilpukas.

– Atrodo, mano kiaulė švilpauja, – nusistebėjo Cupi.

Galiausiai pakilome iš lovų ir koridoriumi nusekėme paskui Rudį durų link. Rudis sustojo priešais duris.

– Kas jam? – paklausė Beti.

– Nesuprantu.

Staiga prie durų išgirdome krebždesį. Tarsi kažkas gręžtų ar suktų varžtą į spyną. Po akimirkos kažkas pastūmė duris, šios šoktelėjo iš vietos ir vos vos prasivėrė, nes jas prilaikė grandinė. Iš lauko pusės kažkas jas užgulė. Grandinė nepasidavė. Pasirodė ranka ir ėmė grabalioti grandinės. Mes stovėjome iš baimės netekę žado, o aš pajutau, kaip oda pašiurpo, ir šaltis perbėgo nugara aukštyn. Rudis irgi nuščiuvo ir įsistebeilijo į plaštaką, lėtai slenkančią grandine iki jos prisitvirtinimo vietos. Ranka dingo. Netrukus vėl pasirodė su trumpu atsuktuvu ir pradėjo sukti varžtą, pritvirtinantį grandinę prie durų. Tą akimirką Rudis žaibiškai pasistiebė ant užpakalinių kojų ir suleido dantis į plaštaką. Name nuaidėjo įsilaužėlio riksmas. Juk visi žino, kad kiaulių dantys labai aštrūs! Rudis plaštakos nepaleido, stovėjo įsirėmęs priekinėmis kojomis į duris. Įsilaužėlis sustūgo dar kartą ir išlaisvino ranką tik todėl, kad paršelis stovėjo labai nepatogiai, beveik ant užpakalinių kanopų nagelių.

Laiptinėje užsidegė šviesa, viršutinių aukštų gyventojai leidosi laiptais žemyn šūkaudami, kas gi atsitiko ir kas čia taip siaubingai rėkia. Kažkas paskambino policijai. Netrukus išgirdome operatyvininkų automobilio sireną. Nukabinome durų grandinę tik tada, kai atvyko policininkai. Į vidų įėjo du pareigūnai ir, pamatę Rudį, išsitraukė pistoletus.

– Saugokitės, pasiutusi kiaulė! Pasitraukit! – sušuko mums vienas policininkas.

Ir ketino šauti į Rudį.

Bet Cupi atsistojo prieš paršelį šaukdama:

– Nešaukite, tai mūsų naminė kiaulė! Tai ji išgąsdino nusikaltėlį!

Tik tada žmonės suprato, kad rėkėme ne mes. Policininkai nedelsdami puolė ieškoti įsilaužėlio. Sode priešais namą, už rododendrų krūmo, jie aptiko vyriškį ir atvedė jį į laiptinę. Vyras tvirtino, kad tikrai nebuvo name, o tylutėliai lindėjo už rododendrų krūmo, juk tai nėra draudžiama.

– O ką veikėte už krūmo? – paklausė vienas policininkų.

– Turėjau atlikti neatidėliotiną reikalą.

– Ar tai šis vyras laužėsi pas jus? – pasiteiravo policininkas.

– Mes matėme tik plaštaką. Bet ji turėtų kraujuoti – juk Rudis jam įkando!

Vyriškis stovėjo, per ranką persimetęs  striukę taip, kad plaštakos nebuvo matyti. Policininkas liepė jam parodyti ranką, bet kai šis nepakluso, nutraukė striukę. Ir iš tiesų plaštakoje matėsi žaizda.

Staiga į laiptinę atlėkė Rudis. Vyriškis suakmenėjo iš siaubo, iškėlė rankas virš galvos ir išsigandęs pralemeno paršeliui:

– Gerutis, gerutis šunelis!

Įsilaužėliui, matyt, pasimaišė protas, mat jis palaikė Rudį trumpaplaukių veislės šunimi.

Kitą rytą atvyko žurnalistas ir laikraščio fotografas, kuris prispragsėjo daug nuotraukų, pirmiausia, aišku, Rudžio Riestanosio.

Tai buvo pirmoji Rudžio nuotrauka laikraštyje: mes, trys vaikai, stovime priešais buto duris, prieš mus – prisėdęs dešinę kulšį ir pakreipęs galvą Rudis, pastatęs ausis, tarsi atidžiai stebėtų įsilaužėlį. Pirmadienio laikraštyje pasirodė straipsnis „Kiaulė įkanda įsilaužėliui“.

6 skyrius

Nuo tos dienos  nebuvo nė kalbos, kad Rudis turėtų palikti namus. Juk tai jis užkirto kelią tėčio ilgo darbo metų vaisių vagystei.

Tėtis labai džiaugėsi, nors iš kongreso grįžo išties prislėgtas, nes nieko nesužinojo apie laisvą darbo vietą, o tik sutiko kolegas, taip pat ieškančius darbo.

Dabar jis galutinai įsitikino, kokia naudinga naminė kiaulė: ji suėda maisto likučius, yra mūsų sarginis šuo, kuris vakarais tėvams išėjus miega koridoriuje ir išvaiko kaimynų šunis, atbėgančius į mūsų sodą ir keliančius koją  ant vienintelio medžio, kriaušės. Žinoma, mūsų mokytojai ir klasės draugai, perskaitę apie įsilaužimą, įgriso klausimais. Mums teko daugybę kartų pasakoti vakaro nuotykį.

Laimei, ponas Buzelmajeris nieko nežinojo apie šį atsitikimą, nes kaip tik tuo metu, kaip ir kasmet, atostogavo savo name Maljorkoje.

Po įsilaužimo mūsų šeimoje atsirado dar vienas posakis. Būtent tas, kurį Cupi ištarė, kai Rudis susijaudinęs žviegė:

– Atrodo, mano kiaulė švilpauja.

Tai žodžiai, kuriais išreiškiama didelė nuostaba ir apstulbimas. Šis posakis pirmiausia prigijo mūsų šeimoje, tada – tarp mūsų mokyklos draugų, pagaliau- tarp mūsų tolimų pažįstamų. Po gerų trijų mėnesių jį išgirdau net iš matematikos mokytojo, kuris, užuot iš portfelio išėmęs matematikos vadovėlį, išsitraukė kriminalinį romaną ir nustebęs tarė:

– Man atrodo, mano kiaulė švilpauja.

(…)

Beti, užsivožusi mamos skrybėlę, vaidino dailidę ir išrėžė kalbą, linkėdama nameliui ir Rudžiui laimės. Mes dainavome dainą „Pirmyn į smagią medžioklę“, kai staiga prie tvoros pradėjo ambryti pono Buzelmajerio bulterjeras. Rudis, piktai žviegdamas ir šiepdamas dantis, nukūrė prie tvoros. O dieve, koks pavojingas staiga tapo taikusis paršelis! Šunėkas garsiai kaukdamas nuskuodė į  šeimininko butą. Netrukus ponas Buzelmajeris atskubėjo prie mūsų.

– Kas atsitiko? Ar tai kiaulė? Ko gi reikia kiaulei sode?

– Tai Rudis Riestanosis, – paaiškino tėtis. –Mes kaip tik dabar švenčiame jo tvarto pabaigtuves.

– Tai stebėtinai švari kiaulė, – skubiai pridūrė mama.

– Na taip, bet paklausykite, – paprieštaravo ponas Buzelmajeris. – Negalima kiaulės laikyti bute vidury miesto. Kur tai matyta? Kas būtų, jei kiekvienas taip darytų?

– Žinoma, ne kiekvienas taip daro, – atsiduso mama.

– Šiaip ar taip kiaulei čia ne vieta!

– Kaip tai, juk buto nuomos sutartyje parašyta, kad galima laikyti naminius gyvūnus.

– Norite pasakyti, kad kiaulė – naminis gyvūnas?

– Mūsų kiaulė švaresnė už bet kokį šunį! Kiekvieną dieną Rudį prausiame šiltame duše ir, priešingai negu šuo, jis mėgaujasi tuo.

– Maudote kiaulę vonioje? Tik paklausykit, aš nuomoju butus, o ne kiaulides! Kiaulei ne vieta nei name, nei sode, nei vonioje. Pasirūpinkite, kad gyvūno čia neliktų, kitaip aš turėsiu nutraukti nuomos sutartį.

Ponas Buzelmajeris nuėjo link savo buto durų, už jo pėdino bulterjeras, kuris dar kartą trumpam atsigręžė ir amtelėjo.

Žinoma, gera nuotaika buvo sugadinta.

Sušaukėme šeimos tarybą. Ką daryti? Tėčiui, kuriam apskritai viskas būna nemalonu, pokalbis su ponu Buzelmajeriu buvo ypač nemalonus. Bet nemaloniausia buvo tai, kad Beti prasitarė, jog Rudis prausiamas mūsų duše.

– Betgi tai tiesa!

– Na taip, bet ne visada reikia sakyti visą tiesą. Tiesiog nereikia meluoti. Susidarė įspūdis, kad Rudžiui net dantis valome savo dantų šepetukais, – pyko tėtis. – Ko gero žmonės dar pagalvos, kad ir valgome kartu su kiaule.

– Taip ir darome! – patvirtino Beti.

– Tegu žmonės galvoja, ką tik nori, – užstojo mama, kuri nebuvo tokia jautri kaip tėtis. – Iš apygardos valdybos reikia gauti pažymą, kad Rudis – naminis gyvūnas, tuomet ponas Buzelmajeris tikrai leis laikyti jį kaip ir savo bulterjerą.

(…)

Jau norėjome lipti į autobusą, bet vairuotojas paprieštaravo:

– Kiaulėms negalima į vidų.

– O kodėl ne?

– To dar betrūko! Kiaulės dvokia!

– Mūsų kiaulė ne!

– Kiaulės purvinos!

– O jūs šiandien ar jau prausėtės duše? – įgėlė vairuotojui Beti.

– Ką tu pasakei? – pasipiktino vairuotojas ir išpuolė iš autobuso. Jis pakėlė ranką ir artinosi link  Beti. Tada Rudis liuoktelėjo artyn, atsistojo priešais vyrą ir iššiepė dantis. Nors mažas, tačiau labai grėsmingas padaras! Vairuotojas sustojo, apsisuko, įlipo į autobusą ir nuvažiavo.

Į apygardos valdybą nukulniavome pėsčiomis. Kai pagaliau atėjome, durininkas taip pat nenorėjo  įleisti į vidų. Tuomet leidome jam pauostyti Rudį – kiaulę, kvepiančią rožėmis. Durininkas nustebo ir pasakė kabineto numerį. Ten turėjome gauti leidimą kiaulėms laikyti.

Kabinete sėdėjo jauna moteris, kuri, aišku, apstulbo, kai įėjome kartu su Rudžiu. Paaiškinome, kad mums reikia leidimo laikyti kiaulę namuose kaip naminį gyvūną. Ji paklausė, ar  gyvename nuosavame name.

– Ne, nuomojamame.

– Ar turite sodą?

– Taip.

– Kokio dydžio?

-Maždaug 8×5 metrų.

– Bet jūsų sodas mažučiukas! O ar namo šeimininkas sutinka, kad laikytumėte sode kiaulę?

– Būtent tam ir nepritaria. Maža to, jis ir namuose uždraudė laikyti kiaulę.

– Ką gi, deja, niekuo negaliu padėti.

– Gal būtų galima padaryti išimtį? Rudis labai švari kiaulė!

– Ne, deja, ne. Potvarkyje nurodyta, kad nuomininkai negali laikyti kiaulių. Turėtumėte išvežti kiaulę iš namų patys, nes teks pašalinti priverstinai.

Priverstinai pašalinti. Kokie baisūs žodžiai! Ir kas per potvarkiai! Laimei, ne visus juos žinome, nes nieko nebūtų galima daryti – viskam reikėtų gauti leidimą.

Namo sugrįžome pėsčiomis nukabinę nosis. Rudžio klapsinčios ausys kabojo nusvirusios…

Siųskite ir toliau savo kūrybą adresu [email protected] ir kopkite į savo tribūną!


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Jaunųjų kūryba padės džiaugtis

confident-noyce

Projekte – ir kūrybinės naujovės, ir neįprastos sutiktuvės

confident-noyce

Panevėžietis stiklo menininkas R. Kriukas kuria Čekijoje

erikas

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau