14.8 C
Panevėžys
Ketvirtadienis, 30 gegužės, 2024

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

AutoriusjpFotoasmeninis albumas

Ir neramu, ir šiek tiek liūdna. Šiandien – paskutinysis šiųmečio rudens NEVĖŽIO atlankas. Dar vienas gruodį – ir pasitiksime „Jaunųjų kūrėjų almanachą – 2023“.

O šiandien į jaunųjų kūrėjų tribūną kopia Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos autoriai. Juos pristato mokytoja Rita Miknevičienė:

„Džiugu, kad Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje mokosi gimnazistų, bandančių savo pasaulį atverti per žodį. Keičiasi jau ne vienerius metus kuriančios Austėjos Dūdaitės eilėraščiai – gilėja mintys, sudėtingėja metaforos. Vis labiau į kūrybą neria Gabija Kairytė, šiemet tapusi slemo nugalėtoja mieste. Jauno žmogaus jausmai, požiūris į pasaulį, žmonių santykius, net į rutiną atsiveria Miglės Onaitytės, Marijos Briedytės eilėraščiuose. Stebina Jovilės Vizbaraitės  fantazija, jos prozos pasaulis kupinas mistikos. Šiandien dienoraštis atrodo  miręs žanras, bereikalinga laiko gaišatis, dienos įvykius skubama užfiksuoti feisbuke, instagrame, kur svarbu valandos ar net sekundžių vaizdas, emocija, tačiau Gustė Dulevičiūtė, Erika Čerauskaitė ir Paulina Masiokaitė savo ištylėtas mintis išsakė, išbandydamos šį primirštą žanrą. Kūrėjų mokytojai – Egidijus Miknevičius, Melda Jačauskienė, Daina Rasalskienė,  Asta Paliokienė ir Rita Stonienė.“

Taigi, skaitykime. Laukia finalinis etapas prieš metų šventę – Almanacho sutiktuves.

A. Dūdaitė.

Austėja Dūdaitė (11 kl.)

***

Žmonių kalba jau seniai

nustojo galioti –

per daug ertmių raidėse –

pro jas išbėga prasmė.

Visai kas kita – ežero kalba

(skaitau tik mėnuliu užantspauduotus,

bangų rašmenimis rašytus laiškus).

Galima pateisinti ir vėjo signalus

bei beprasikalančio daigo virpesius.

O geriausia – tulpių kalba.

Paklausyk, kaip jos žydi tylą –

tada nebereikia jokios poezijos.

 

Vasara kuria sau

Vėjas vėsiais šilkiniais pirštais

Užgavo pievos smuiko stygas –

Laibas pasitempusias smilgas.

 

Spinduliai švelniai groja

Vien tik baltais klavišais

Ramunių pianinu.

 

Vasara kuria sau lyrišką

Gamtos muziką ir nebando

Prilygti šviesiajam Apolonui.

 

Saulėtekis

Tai ne žiogų čirškimas.

Tai garsas atsegamo

Horizonto užtrauktuko.

 

Ištrūksta priverta saulė.

Stabdau dviratį, kad spinduliai

Tarp stipinų neįsisuktų.

 

Saulės apšviesta teka upė –

Ar tai vadinama saulėtekiu?

Pušys šnara, lyg bandytų atsakyti.

 

Visos spalvos debesies paletėje.

Ką mums, senas dvirati, daryti,

Kad šio grožio nepamirštume?

 

(Ne)vientisas pasaulis

Mėnuo, už laivo užlindęs, vaidina suplėšytą burę,

O vėjas iš smėlio stato Babelio bokštą.

Bangos, kranto nugarą atvėsinusios, vėlei sugūra

Ir lieka trys – vandens, dangaus bei žemės – plotmės.

 

Bet žuvėdros ant jūros ima Vienos valsą šokti,

Debesims ir smėliui pažeria šaltus purslus,

Grožis sujungia į visumą ilgį, aukštį, plotį –

Neatskirsi, kur žemė, vanduo, o kur dangus.

 

Paieškos

Plaštakės blaškosi kaip prašalaitės.

Tolumoje suūkia švyturys,

Lyg būtų debesų rašte išskaitęs,

Koks geriausias amžius ir dešimtmetis.

 

Saulės laikrodis nerodo valandų.

Žuvėdros klykia išgalvotą datą.

Epochos, kurioje turėčiau būti, nerandu.

Mirusiose kopose vis vaikštau ratais.

 

O jei tokios iš viso net nėra?

Man pėdą lyžteli žalsva banga.

Debesys ant horizonto iešmo.

 

Turbūt aš niekur netinku.

Koks skirtumas, vis tiek esu –

Galiu tave ant smėlio piešti…

 

***

 

Nulinkę žvakių kaklai,

kalendorius išplėšytais lapais,

taurėje vietoj raudono Bordeaux

saulėlydžio krešulys.

 

Kodėl tamsėjančio dangaus juodraštyje

sakoma, kad niekas nepasikeitė?

Tiesa, nepaminėjau lentynų,

apvirtusių kėdžių ir puodelio

su mėlynais žirniukais.

Jame prieš penkiolika metų

tau išviriau mėtų arbatos.

Dar neatvėso.

 

Kačių konferencija

vienuoliktasis dešimtmetis

tryliktasis mėnuo

aštuntadienis

dvidešimt penktoji valanda

 

katės vėl konferencijoje

svarsto ar joms verta

ir devintąjį gyvenimą

pramiegoti

 

gal reikia pasirašyti

Katinopo – Šunotovo

paktą bei susivienyti

su šunimis prieš žmones

 

Nedovanokite man gėlių

Palaisčiau tulpę, o ji nakčia

Tuo pačiu vėsiu vandeniu

Palaistė mano sapnus.

 

Iš vazono padirbo vežimą

Ir išvyko gyventi į pievą,

O gal į Olandiją.

 

Prieš tai dar parašė raštelį

Žaliomis sultimis: „Mielas žmogau,

Man nieko daugiau iš tavęs nereikia.“

 

Klausiau kitų tulpių, kas darosi.

Jos tik ėmė grūmoti raudonais

Žiedų kumštukais.

 

Atradau naują gėlių rūšį

 Dovanoju tau

Šią milžinišką

Mėlyną gėlę

Pražys kai panorėsi

O vėjo sulaužyta

Elegantiškai išlenks

Savo amžiną žiedą

Dovanoju tau

Tobulą gėlę –

Skėtį

 

Kaltinimai čiobreliui

Čiobrelis neturi teisės žydėti.

Juk nerezervavo vietos,

dokumentų nepasirašė.

Be to, nemoka mokesčių

už vandenį, saulės šildymą.

Ir išvis, ką jis dirba?

Negi žydėjimas – darbas?

Galėtų šluoti žemę

ar rišti virves iš savęs.

Dar pats nusiskinti žiedus

bei parduoti arbatai.

Bet, ir sugalvok tu man taip,

jis tik šiaip sau pražydo.

 

Katino poezija

Katinas ant patisono.

Ore ūsais rašo

Baltas eiles.

Jei ko nesuprasi,

Užrašys ant rankos

Dantiraščiu.

 

G. Kairytė.

Gabija Kairytė (10 kl.)

Klaustukas, šauktukas, kablelis ir taškas

Klaustukas sakinio gale,

Tesėsi pažadą, ar ne?
ir daugtaškį ruošiausi dėti,

Bet vėl kablelis atskubėjo.

 

Šauktuku pasivyti aš bandžiau

Šešėlį tavąjį lyg lobį,

Bet vis prie to klaustuko sugrįžau,

Ar paslaptį išsaugosi, brangioji?

 

Kurį laiką buvau nustojus rašyt

Kurį laiką buvau nustojus rašyt,

Juk sako, meilė įkvepia,

Tai kodėl paskendau jos liūdesy?

 

Kurį laiką buvau nustojus rašyt

Melavau, jog mano širdis  raidžių nešaukia,

Jog noriu, kad ji šauktų tavo vardą.

 

Kurį laiką buvau nustojus rašyt.

Sako, meilė suteikia sparnus,

Bet pabaigoje lieka tik atsiprašyt.

 

Poetė

Norėjau būt saulė,

Bet užtemdžiau pasaulį.

Norėjau dainuot,

Bet ugnim rėkiu.

Norėjau kvėpuot,

Bet pamiršau skėtį.

Norėjau būt viena,

Bet pažadą pati sulaužiau.

Norėjau būt poete,

Tapau tuščia palange.

 

Kažkur, kažkas

Cigarečių kvapas

Ir suplyšęs megztinis.

Purvinos rankos

Ir miegas begalinis.

 

Nepasakyti žodžiai,

Bet lūpos, kalbančios tyla…

Prisilietimas vienas

Ir vėl rami jūra.

 

Išėję žmonės

Ir debesys praplaukę.

Kažkur, kažkas

Tavęs ten gruodį laukia…

 

Tu ir aš

Tu uraganas,

Aš tušinukas.

Tu mane įtrauki,

Aš įsilieju.

 

Tu puodelis,

Aš kava.

Tu jos negeri,

Man šalta.

 

Tu vasara,

Aš žiema.

Tu plauki,

Aš skęstu.

 

Tu šviesa,

Aš tamsa,

Kurioj pati

Pasiklystu.

 

J. Vizbaraitė.

Jovilė Vizbaraitė (12 kl.)

Tiesa ar tamsa?

Pirmas skyrius

Ankstus rytas nesiskyrė nuo kasdienybės. Tik išsiritusi iš šiltos lovos užsimiegojusi Nika nuslenka į vonios kambarį nusiprausti po šaltu, gaivinančiu dušu. Namuose viskas kaip visada, tėvai miega, o mergina pasigamina lengvus pusryčius ir išlekia į mokyklą. Einant šaligatviu Nikos pasąmonę slėgė nerimas:

– Kažkas čia ne taip, – galvoja sau.

Fenomenas. Nika suprato dalį nerimo priežasties, tai buvo užšalęs laike pasaulis, ji vienintelė gebėjo judėti. Žvalgėsi aplink. Pro namų langus buvo matomi sustingę žmonės, vieni  pylėsi į puodelį kavą, kiti plovė indus ar žiūrėjo televizorių, nejudėjo ir užuolaidos. Gatvėse vaizdas niekuo nesiskyrė, automobiliai sustoję, kas, kur suko, stovėjo prie šviesoforų, jų vairuotojai tik žiūrėjo į įprastą, nuobodų kelią. Nika negalėjo patikėti savo akimis, mylimas miestas tapo mirusiu per naktį. Priėjusi prie mokyklos atsitrenkė lyg į nematomą sieną. Visa tai tik paleido šiurpulius per odą, Niką ėmė gaubti baimė. Ką toliau daryti? Kaip grąžinti viską į savas vėžes? Ar tai išvis įmanoma? Kaip tai atsitiko? Susigūžusi į kamuoliuką mergina drebėjo, baimės kupinos akys nematė nieko, ausys – negirdėjo, nosis – neužuodė, aplinkui liko tik absoliuti tamsa.

Po visiškai neaiškaus laikotarpio Nika aprimo. Supratusi, kad nieko negebėsianti pakeisti, mergina išsitiesė lyg norėdama stebėti žvaigždes. Tas baimės, tamsos gaubtas stebėtinai nebeatrodė baisus, o kaip tik – draugiškas? Kupolas tarsi jautė merginos jausmus ir pakeitė savo išvaizdą. Pavirto… žmogumi?!

– Kas tu? – paklausė Nika. Šis tik palinksėjo.

– Negebi kalbėti?

Papurtė galvą.

– Hmm… Na, ką jau padarysi, bet vis tiek noriu susipažinti su tavimi, keistuoli. Aš Nika, – bandė užmegzti kažkokį pokalbį mergina. – Duokš savo ranką, paspausim kaip suaugusieji daro, bent jau darydavo.

Nekalbanti persona nusišypsojo ir prakalbo:

– Ačiū tau, Nika.

– Kąąąą! – išsprogdinusi akis Nika neteko žado.

– Suprantu, mane pirmą sykį matai, – tęsė žmogelis. – Tačiau aš stebiu tave nuo pat gimimo.

– Aaaa… Mmmm… O tai kas per velniava tu esi ir kas čia po perkūnais vyksta? – Atsipeikėjusi pasiteiravo Nika.

– Aš, ak aš… Nika, aš esu… Tu, – liūdna šypsena atsirado ant žmogaus, kurio bruožai ryškėjo ir panašėjo į suaugusios Nikos. – Viskam išaiškinti neturiu tiek laiko, bet paprašysiu tavęs tik vieno. Prašau, būk atsargi.

– Palauk, nepalik manęs vienos! – ašaros ritosi rausvais Nikos skruostais.

– Atleisk, bet mano laikas baigėsi, viską pamačiusi, suprasi. Pažadu, viskas bus gerai, – ateities Nikos atvaizdas išsiliejo ir palietęs delną sulindo vidun. Apstulbusi mergina priešais savo akis matė visą savo gyvenimą lekiantį į vieną juodą tašką – mirtį. Galia lakstė po visą kūną, kraujagysles, net nervus, stulbinanti, nenugalima galia užliejo Niką.

*Trakšt*

Mergina nusipurto nuo trakštelėjimo, kuris atsklido iš nežinia kur. Ratais ir kvadratais sukiodama galvą Nika visaip kaip bandė išsiaiškinti garso šaltinį. Ir ką gi ji užmatė danguje tiesiai virš savęs… ogi įskilimą danguje. Mergina sekundėlę galvojo, kaip čia iš oro galėjo atsirasti įskilimas danguje. DANGUJE!

Viena mintis tik kilo mintyse, tai ta keistoji Nika iš ateities. Ką reiškė tie žodžiai ,,būk atsargi.”? Ar tai susiję su galios antplūdžiu? Nika tai galėjo išsiaiškinti tik pabandžiusi panaudoti giliai savyje slypinčias galias. Reikėjo susikaupti ir galvoti tik apie vieną – grąžinti laiką ten, kur jis priklauso.

Aplinkui ją ėmė tarsi šokti tamsi aura atspindinti Nikos galią. Įskilimas pradėjo intensyviai raizgytis ir trupėti, liekanos nepasiekusios žemės pavirto dulkėmis. Laiką stabdantis barjeras išnyko, gamta vėl atgijo, žmonės tarsi nepajutę sustojusio laiko toliau judėjo kaip kasdien. Nikos išsekęs kūnas nebeatlaikė svorio ir suklupo ant minkštos pievos be sąmonės.

M. Briedytė.

Marija Briedytė (10 kl.)

Likimas

Berniukas, cigaretė ir langas.

Lyg Mėnesienos sonata,

O gal tik rytinis žadintuvas?

Vis vien, tai tik natos:

Lengvos, bergždžios.

 

Saulėtekio metu

Miršta ramuma

Ir kelias pilnuma.

 

Švarūs, nežemiški prisilietimai.

Prisiminsiu juos,

Ir priminsiu Tau,

Kai su mirties ginklu rankoje

Žiūrėsi į likimo kelią.

 

Stebuklingi žodžiai

Naktis, diena –

Vėl ta pati daina.

 

Tai ta daina,

Kurią lakštingala čiulbėjo,

O žvirblis bandė atkartoti ją.

 

Ji apie dangų, saulę ir žvaigždes.

Ji apie gėlę, pievą, liepą

Apie neištartas raides.

 

O iš tų raidžių sudaryti žodžiai.

Tai žodžiai,

Kurie privertė pamilt tave.

 

Optika

Kai aš būsiu geresnė sau,

Ir kai tu būsi geresnis man.

Aš tave pamatysiu.

 

Kai žvaigždės parves mus

Po ilgos kelionės namo.

Aš tave pamatysiu.

 

Kai sugrįšim, kur viską palikom,

Kai bučiuosimės, kol laikas sustos,

Kai žemė aplink Saulę nebesisuks,

Kai bibliotekoj knygų puslapių nebeliks.

Aš tave pamatysiu.

 

Kai užduosim vienas kitam klausimą –

Kodėl mes pasiklydom?

Bet iki tol pasimatysim,

Kai aš tave pamatysiu.

Kaukės. Vaidmuo. Scena.

Tragedija. Komedija. Drama.

 

Tai teatras.

 

Pasaulis, kuriame tu gyvenai.

Pasaulis, dėl kurio tu išėjai.

 

Labiausiai mėgai

Zygfrydą, Alfredą ir Otelą.

 

Tu ne mane mylėjai,

O Žizel, Karmen ir Violetą.

 

Tos kaukės, grimai  ir kostiumai

Tik uždengė tau akis.

Ir nesupratau,  kam aš patikau?

Kazanovai ar… Persevaliui?

 

M. Onaitytė.

Miglė Onaitytė (12 kl.)

Šviesa pasislepia už horizonto,

Su goduliu ją traukia kita pusė,

Mes stovim po vienu dangum,

Tau saulė, man mėnuo vėl švyti.

 

Viena žvaigždė danguj simbolizuoja gėrį,

Kita tai rūpestis švelnus,

Trečia – tyriausi žodžiai, eilės,

O likusios tai viskas, kas gražu.

 

Pilnas dangus akių-

Tik niekada už Tavo ryškesnių.

Nors jausmų išreikšt taip negaliu,

Bet Tu nusipelnei visų žvaigždžių.

 

————————————————

Žvaigždė, ar tu matai ją,

Negavusią šviesaus dangaus,

Tamsybių glūdumoj paliktą,

Kaip tąnakt, kai tu ieškojai šilumos?

 

Nakties labirinte tupiu

Ir laukiu, kol ateisi,

Surasi kelią pas mane

Ir dieną vėl atneši.

 

Dienoraščių kūrėjos.

Gustė Dulevičiūtė RUGPJŪTIS (10 kl.)

***

Atėjusi į gimnaziją, supratau, kad aplink mane pilna netikrų žmonių ir man jų nereikia, todėl geriau liksiu viena, kad ir kaip tai mane skaudintų, tačiau vis tiek svajosiu, koks gyvenimas būtų, jei būčiau žmonių mėgstama ekstravertė.

Seniau dažnai verkdavau, ypač per atostogas, kad neturiu draugų ir kaip sunku būti vienišai. Tada visata man atsiųsdavo kokį žmogų, su kuriuo galėdavau bendrauti, ir staiga jį vėl atimdavo, kad iš manęs pasijuoktų. Nors dabar turiu tris artimas drauges ir esu be galo dėkinga, aš žinau, kad joms menkai rūpiu. Jos yra draugės, su kuriomis gali juoktis, smagiai leisti laiką, tačiau,  jeigu joms išsipasakočiau, kas vyksta mano galvoje, jos galvotų, kad man reikia psichologo pagalbos.

Labai nenoriu, kad baigtųsi savaitgalis. Aš labai myliu ramybę, tylą ir laisvę namuose. Man niekad neatsibostų gyventi kiekvieną dieną taip, lyg būtų sekmadienis. Viena. Kambaryje.

Aš išmokau mėgautis vienatve. Arba išmokau apgauti save, jog man patinka būti vienai. Na, į klasiokų susitikimus baigusi mokyklą tikrai neisiu.

Gerai, labai nenoriu eiti miegoti, nes nenoriu, kad ateitų rytojus, tai paaiškinsiu, kodėl pasirinkau slapyvardį Rugpjūtis. Čia tikrai ne dėl tos popso dainos, kurią vasarą nuolat leidžia per radiją, o dėl to, kad rugpjūtis – geriausias   mėnuo. Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Pradedam suprasti, kad iki mokyklos liko nedaug, todėl vertiname laiką, laisvę. Aš noriu, kad gyvenimas būtų kaip rugpjūčio mėnuo.

Erika Čerauskaitė ČIA (10 kl.)

03-17

Nesąžininga, nes stengiuosi persiplėšti tarp to, ką žmonės nori matyti, ir to, kas išties esu. Niekam negaliu atvirai išsakyti, kaip jaučiuosi, nes, jeigu pasakysiu vienu žodžiu per daug, niekada nebus į mane žvelgiama taip pat. Kovoju pati su savimi: ar aš esu aš? Galbūt tik vaidinu? Galbūt niekada nesu tikra. Esu tik tai, ką žmonės nori matyti, kuo žmonės nori tikėti. Kai lieku viena kambaryje, lieku tuščia. Viskas, dėl ko vis dar egzistuoju, išeina iš kambario kartu su žmonėmis. Esu išvargusi nuo nuolatinių pastangų nepasiduoti, nes pasitraukti būtų savanaudiška. „Gyvenu, kad būčiau, būnu, nes esu“.

03-19

Gėdinga pagalvojus, kokia naivi buvau. Gėdinga, kad leidau sau prisirišti prie tobulos iliuzijos idėjos, kad leidau sau patikėti, jog šį kartą viskas bus kitaip, kad kažkam rūpiu. Pasakiau per daug – puodelis persipildė, peržengiau liniją, padariau klaidą. Tai atpažįstu, žinau ir suprantu. Nustebau, kaip greitai sugebėjai nusisukti.

04-18

Išliejau pyktį apleistame pastate mėtydama plytas į mūrinę sieną. Į sieną mėčiau viską, kas tuo metu mane slėgė. Apkalbas, pyktį ant šeimos, pyktį ant savęs. Viskas sutrupėjo ant  griūvančio pastato grindų.

Paulina Masiokaitė PP (10 kl.)

2023-05-01

Šiandien su mama važiavome į sodybą, pas senelius. Mama matė, kad jaučiuosi prastai, tad išsitempė mane į gamtą, gryną orą. Mano galva sprogsta nuo minčių. Jaučiuosi nesava, jaučiuosi kitokia. Kažkas kitaip, į viską požiūris pasikeitė:  ir į draugus, į save, į ateitį. Praradau pasitikėjimą savimi. Priaugau svorio. matau savo figūros pokyčius ir nekenčiu to. Pasidarė sunku nebevalgyti, bet bandau save riboti kiek įmanoma labiau. Nelaukiu vasaros, nes reikės dėvėti rūbus, kuriais  nepaslėpsi figūros. Tikriausiai maudysiuosi  su rūbais. Noriu mylėti save, jaustis patogiai savo kūne, bet sunkiai sekasi. Tikriausiai  nebūtų taip sunku, jeigu nelyginčiau savęs su kitais. Kiti atrodo gražesni, įdomesni, turi daugiau draugų, pinigų. Rytoj eisiu pas psichologę ir turiu daug ką papasakoti ir paklausti. Aš labai myliu savo psichologę. Ji man kaip draugė, laukiu susitikimo su ja, pasiilgstu jos ir net kartais pavydžiu, pagalvojusi, jog ji turi kitų pacientų.

2023-05-08

Džiaugiuosi, kad turiu tokią supratingą mamą. Sesė manęs paklausė, dėl ko esu dėkinga mamai. Pirma mintis buvo – už tai, kad stengiasi. Už tai, kad bando būti geresnė, bando mylėti mane, paguosti, suprasti. Ne visada jai tai pavykdavo.  Anksčiau ji būdavo šaltesnė, bet dabar tikrai pastebiu jos pastangas keistis, vertinu jas. Jai tikrai nelengva vienai auginti mane, bet esam pripratusios būti tik dviese. Tiesa, kartais būna per daug tylu.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžyje narai valė Nevėžio dugną: nustebino ne tik radiniai, bet ir mažėjantis atliekų kiekis

confident-noyce

Nevėžis užliejo Krekenavos regioninio parko slėnio pievas

confident-noyce

Panevėžyje apdovanoti jaunieji kūrėjai

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau