24 C
Panevėžys
Šeštadienis, 25 gegužės, 2024

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

AutoriusJPFotoORGANIZATORIŲ

Būtų mūsų valia, kovą paskelbtume Teatro mėnesiu. Ne vien dėl to, kad jau nuo 1962 metų kovo 27-ąją minima Teatro diena. Yra dar ir vietinė priežastis. Mūsų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ tradicija tapo tai, kad šį mėnesį į Tribūną kopia Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos jaunieji kūrėjai. Žinia, šioje gimnazijoje ypač puoselėjama teatro dvasia.

Ne veltui keli kūrėjai dedikavo kūrinius Panevėžio teatro įkūrėjui Juozui Miltiniui. Ir eilės, ir proza, o viena kūrėja, tarsi atidarinėdama savo atminties stalčiukus, ieško stikliukų sudėlioti Maestro mozaikai. Suprantama, tai jos didelio darbo pradžia. Tų stikliukų ieškojimas.

Nebūtų „teatro gimnazija“, jeigu apsieitų be improvizacijos. Taip ir įsivaizduoji, kaip kažkas užduoda temą, o jaunieji kūrėjai panyra smagioje improvizacijoje – šiandien apie pieštuką.

O Mato provokacija ir intriga, ką? Juk šaunu!  Gal tai taptų ateityje kūrėjo maniera, tokia – o‘henriška?

Nustebino jauniausiųjų gimnazisčių nelėkštas žvilgsnis į aplinką, savistaba, temų ieškojimas.

Ir – dar. Pirmąkart atsirado Ukrainos spalvos. Viltei ir, tikėtina, ne vienam jaunam kūrėjui tikrai rūpi, kas ten vyksta…

Šįkart jaunuosius kūrėjus palydėjo mokytojos Lina Rastenienė, Virginija Milaševičienė, Virginija Ivanauskaitė ir Danguolė Žąsinaitė.

Skaitykime.

Dėmesio – „miltinukai“!

U. Valatkevičiūtė.

Ugnė Valatkevičiūtė (11 kl.)

„Esu atsakinga, kryptingai siekianti savo išsikeltų tikslų bei nuolat kupina naujų idėjų. Mėgstu praleisti savo laisvą laiką su arbatos puodeliu ir knyga, domiuosi istorija, mokausi užsienio kalbų“, – taip Ugnė pristato save.

„Didžiulė atsakomybė, kruopštumas ir susikaupimas slypi Ugnės asmenyje. Tikiu, kad sąžininga pažiūra į mokslo tiesas Ugnei atvers plačius kelius į ateitį“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.

Skiriama Juozo Miltinio atminimui

Geltonų rožių žiedlapiai

Žmogus pats sau didžiausia paslaptis,

Tarytum saulės užtemimas ar naktis.

Išgirdus pavardę – Miltinis, bandai įsivaizduoti žmogų,

Įdomią asmenybę, ramiai sau kuriančią po teatro stogu.

Kaklaraiščiai pirkti Paryžiuje ir Maskvoje,

Jis buvo žinomas, garsus ne tik Lietuvoje.

Palangoje praleistos vasaros, gastrolės,

Naujai sutikti žmonės, aktoriai, kelionės.

Išvirti košę ar iškepti steiką jis mokėjo,

Didžiulę biblioteką knygų namuose turėjo.

Miltiniu mokiniai nedrįso abejoti,

Ir tyliai vaikščioti turėjo jie išmokti.

Scena – tai šventovė, triukšmauti nevalia!

Tokia buvo Juozo Miltinio valia.

Jis skatino mokytis kalbų ir daug skaityti,

Nes reikia tobulėti, būt smalsiems ir sunkiai dirbti.

Jo talentu, gabumais neabejoja niekas,

Miltinis buvo ir žmogus, ir netgi Dievas.

Žmogus – legenda amžiams pėdsaką ryškų paliko,

Atmintyje geltonų rožių žiedlapiai liko…

 

A. Entkutė.

Aelita Entkutė (11 kl.)

„Esu jautrios sielos žmogus. Mėgstu gilintis į žmogaus vidines gelmes. Skaitau, bandau kurti“, – taip Aelita kalba apie save.

„Stebina Aelitos didžiulis noras pažinti, sužinoti, išmokti. Pastabi tekstui, žodžiui, vaizdui. Atsakinga ir kruopšti, išgyvenanti dėl nesėkmės. Daug daug žinojimo, didelio noro ir sėkmingo plataus kelio gyvenimui ir kūrybai palinkėčiau“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.

Juozo Miltinio atminimui

Atsakymai

Atveriu stiklines teatro duris. Pirmas žingsnis. Pavargęs teatro parketas išskleidžia nemalonų garsą. Staiga šmėžteli mintis, ką galvodavo Juozas Miltinis  įžengęs į savo kūrybos Meką. Ar pirmi žingsniai teatre būdavo jo persikūnijimo laikas? Kada žmogus virsta neeiliniu režisieriumi ir talentingu aktoriumi? Teatro sienos ima mane spausti, noriu įkvėpti gryno oro. O gal visiškas persikūnijimas yra neįmanomas?  Juozas  Miltinis yra sakęs, kad aktorius visada lieka pačiu savimi. O žiūrovai? Jie eina į teatrą kaip į pramogą? Žmogaus prigimtis yra ieškoti atsakymų, nes juk žmogus pats sau yra didžiausia paslaptis – taip atsakytų Miltinis. Įėjus į teatro salę, atrodo, net girdžiu, kaip, likus valandai iki spektaklio, J. Miltinis įnoringai išrėkia aktoriams paskutines pastabas. Atėjau ieškoti atsakymų. Uždanga pakyla – prasideda spektaklis.

Iliuzija

Kodėl aš čia esu, – manęs paklausė tyliai vėjas,

Aš nustebau ir sušukau: myliu!

Žvaigždes paliest ir pabučiuot sykiu.

Gal jos mane taip stipriai apkabins,

Sušildys, paguos ir prisimins.

 

Kodėl aš čia esu, dar sykį jis man tyliai pakuždėjo,

Aš supratau! Tai apsukraus iliuzija vėjo,

Staigi, šaltumu dvelkianti tamsa ir visi išėjo,

Net žvaigždės, kurios kažkada pažadėjo:

Suprasti, globoti ir šiltai apkabinti.

 

Likau tik viena, savo tyros pasakos sūkury,

Širdį veriančių apsisprendimų vidury,

Skaudžių ir melu pritvinkusių pažadų,

Pasilieku širdyje su savo skausmu.

 

A. Vėžytė.

Austėja Vėžytė (11 kl.)

„Domiuosi žymių rašytojų ir kūrėjų gyvenimu. Visiems buvo žinoma, kad Juozas Miltinis – paslaptinga asmenybė. Todėl nusprendžiau parašyti įdomiausius šio režisieriaus gyvenimo faktus. Juk jo paties žodžiais: „Žmogus pats sau –  didžiausia paslaptis“.

Juozo Miltinio atminimui

* * *

Mokykloje per pertraukas, kai kiti lakstydavo, jis sėdėdavo su knyga rankose.

Iš kaimynų Juozo Miltinio mama susilaukdavo patyčių, kad „nabagas Miltiniokas mokslus išeis“.

Ligos patale pasiprašydavo atgabenamas į teatrą.

Teatre, kai vykdavo repeticijos, būdavo mirtina tyla.

Iš viso buvo vedęs tik kartą ir vedybos truko vos vieną dieną.

Negalėjo pakęsti aktorių romantinių santykių. Piestu stodavo prieš jų vedybas.

Išvykęs į Kauną įstojo į teatro studiją ir ten per vienerius metus jis išėjo visą gimnazijos kursą.

D. Lukoševičiūtė.Danielė Lukoševičiūtė (9 kl.)

„Pradinėse klasėse esu rašiusi dienoraštį, dabar neberašau, nes nebeturiu laiko. Jei rašyčiau knygą, gal būtų kažkas panašaus į dienoraštį… Kuriantys žmonės kitokie –  jie viską mato ne taip paviršutiniškai…“

Aš tik pieštukas

Aš– pieštukas…

Mintis aš tavąsias

Užrašyti galiu

Ant balto lapo.

Nebijok –

Tikrai jų neišduosiu.

Aš tik pieštukas…

Kas skauda ar spaudžia –

Rašyk…

Aš toks, kaip ir tu,

Daug kritęs ir skilęs,

Bet aš tik pieštukas,

Aš išgyvensiu

Kartu su tavim.

Kai jau neskaudės ir nespaus,

Ištrinsim grafito raštus…

Juk aš tik pieštukas…

 

D. Bagdonas.

Dovydas Bagdonas (9 kl.)

Mokytoja Lina Rastenienė: „Dovydas nekuria tekstų savo malonumui, bet yra bandęs… Lengviau kurti poeziją, nes ji rimuojasi. Kūryba  galėtų būti smagus būdas praleisti laiką. O jei rašytų knygą, tai būtų nuotykių romanas…“

Pieštukas

Jis – linijų kūrėjas,

Jis – mūsų padėjėjas!

Jis mažas, plonas, bet stiprus –

Sutaikyt gali mus visus.

 

Pieštukas rašo, dirba jis –

Galvoju aš, o klauso jis.

Jis perduoda žinias gilias,

Bet vis dėlto juk rašom mes!

 

Pieštukas silpnas, miršta jis,

Jį reikia drožti vis ir vis…

Širdelė jo jau sutrupėjus

Ir ašarėlė nuriedėjus…

 

M. Vaitkevičius.

Matas Vitkevičius (10 kl.)

Mokytoja Lina Rastenienė: „Mato kūryba jau buvo spausdinta, jis praėjusių metų projekto dalyvis. Kaip jis pats tai vertina?“

„Pamatęs išspausdintą savo tekstą, labai nustebau, nes nesitikėjau, kad jis kam nors gali patikti.

Kartais pasinerti į kūrybą verta, nes gali atsiriboti nuo realybės ir persikelti į savo minčių ir svajonių pasaulį“.

Telefonas ir kamuolys

Tomo kambaryje ramybė: daiktai savo vietose, ramūs ilsisi. Kompiuteris irgi užsnūdęs, laukia grįžtančio Tomo. Knyga lentynoje ilgesingai dūsauja, nepaliaudama tikėti, kad kada nors Tomas ją prisimins ir baigs skaityti… Vienintelis sieninis laikrodis skaldo kambario tylą ritmingu, monotonišku tiksėjimu: tik tak, tik tak… Staiga pasigirsta dar kažkoks garsas. Lyg šlamėjimas, lyg šnabždesys. Kas tai? Ogi du draugai, telefonas ir kamuolys, aptarinėja savo planus.

– Ei, telefone, kaip manai, kada mūsų šeimininkas sugrįš? Jau nebenustygstu, taip noriu judėti…

– Nežinau ir žinoti nenoriu,– suniurzga telefonas.– Man net sunku pagalvoti apie judėjimą, energijos liko vos keliolikai minučių.

– Tai gal tu pasnausk, – pasiūlo kamuolys,– norėčiau būti pirmas, su kuriuo grįžęs Tomas pasisveikins…

– Nemanau, nes manyje esančios žinutės jam tikrai bus svarbesnės už tave,– atkirto telefonas.

Sulig tais žodžiais durys atsivėrė ir įžengęs Tomas pasilenkė prie…

Kaip manote, kas pirmas patraukė jo dėmesį?..

 

A. Družaitė.

Aistė Družaitė (10 kl.)

Mokytoja Danguolė Žąsinaitė: „Aistei linkiu tik sėkmės kūrybos kelyje“.

***

Jūra įniršo,

Nerimastingos bangos;

Žvejai valtyje.

 

***

Debesys verkia,

Miške šlapia ir niūru –

Saulės spindulys.

 

***

Žolė užmiega,

Saulė nudažo dangų;

Išjungta šviesa.

 

***

Krūmų šlamesys

Nekaltos akys žiba…

Nuaidi šūvis.

 

***

Aukšti žolynai

Negailestinga audra;

Šviesa tolumoje.

 

***

Bundanti šviesa,

Sapnas aplanko švelniai –

Gurkšnis kavos.

 

***

Minkštos samanos

Ir siūbuojantys medžiai,

Pramintas takas.

 

Gyvenimas

Slysta iš rankų

Vadžios, kurias laikei.

Ir arkliai be karčių

Lekia ten, kur laukai.

 

Girgždantys ratai lūžta,

Drimbi veidu į purvą,

Dar lietus plūsta

Ir grįžti dumblėtas į savo urvą.

 

Šalta, drėgna ir baisu –

Prabėga nugara šiurpai,

Tik sėdi tu tarp akmenų

Ir lauki, kol baigsis griausmai.

 

Svajonė

Povo plunksnose

Paskendo aitvarai?

Ar pasislėpė tundroje,

Ten krykštauja laisvai?

 

Gal su vėju grūmėsi

Ir žuvo kovoje?

Gal prarado dėmesį

Ir liko suminti minioje?

 

Bet nepaleiski siūlo,

Nors akmenys rankas užgultų.

Kol sulauksi tinkamo gūsio,

Kuris tolyn nustumtų.

 

Negyvenama sala

Kauburėlis smėlio

Vandenyno apsupty.

Tiek daug gėrio,

Kuris visas liks paslapty.

 

Audros nesibaigiančios jį saugo,

Bangos aukščiausios ligi dangaus,

O jose nardo

Kūriniai Poseidono rūstaus.

 

Šią nežinią įveikti tegali

Saulės spinduliai laisvi.

Bet jie tik praskrieja pro šalį

Ir, kas po kojomis, – nepastebi.

 

***

Žodžiai ilgi

Eilutėse netelpa.

Jausmai basi

Į balą sukrenta.

 

Surinkti negali,

Nes jau ištirpo,

Dingo užmaršty

Kaip pasakos seno vilko.

 

A. Tamulionytė.

Aistė Tamulionytė (9 kl.)

„Mūsų pirmosios kūrybinės mintys, pirmieji pavasario pranašai. Tikiuosi, kad Aistė ateityje pakvies visus į poetinio žodžio, kūrybinės minties šventę“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.

***

Persisvėriau per liepto liepto turėklą ir mąstau apie neįprastus dalykus. Užduodu sau klausimus, į kuriuos sunku rasti atsakymus, galbūt net neįmanoma. Mąstau, kapstausi savo atsiminimuose, neriu mintyse  giliau. Kodėl? Ar aš bręstu, ar žengiu į dar nepažįstamą pasaulį, ar man tiesiog smalsu ir įdomu?

***

Prieš mane … sniego baltumo popieriaus lapas. Jis tarsi kviečia… dalintis jausmais, troškimais, mintimis. Aš ruošiuosi viską jam  pasakyti. Tačiau kaip? Juk mintis reikia sudėlioti į rišlius sakinius, bet kaip tai padaryti, kai jos liejasi ir veržiasi per kraštus. O pradžia tokia sunki…

 

G. Badauskaitė.

Gabrielė Badauskaitė (9 kl.)

„Gabrielė – kūrybinga asmenybė, savo mintis ir požiūrį į gyvenimą atskleidžianti poezijoje ir tapyboje. Jos kūryboje atsiveria jauno žmogaus pasaulis, kasdienybės prasmė ir grožis, svajonės, kurios įkvepia veikti,“ – lietuvių kalbos mokytoja  Virginija Ivanauskaitė.

* * *

Jei liktų gyventi vos kelios valandos,

Ką pasirinktum?

Apiplėšti banką? Ar būti savimi?

Tikriausiai renkiesi pirmąjį,

O aš tau galiu atsakyti kodėl –

Mes nebevertinam to, kas mums duota

Mes nevertinam mažiausių dalykų savo gyvenime

Nevertinam to, atsikeliam ryte ir užmiegam vakare

Nusiperkam kelis karamelinius kruasanus, suvalgom tik vieną, o kitą išmetam

Nevertinam ir tų randų mūsų viduje

O galėtume

Visas kūnas randais nusėdęs

Kaip dangus debesimis

Savaitgalius pramiegam

Ir – bam! – pirmadienis ateina

Ir vėl viskas nuo pradžių

Nustok –

Nustok laukti savaitgalių

Gyvenk šia minute ir ta trumpa sekunde

Gyvenimas per trumpas laukti savaitgalių

O dabar užsimerk

Ir nemeluodamas sau atsakyk

Ar vertini tai ką turi?

Tikriausiai ne

Mes esam išlepinti vaikai

Nedėkingi tėvams, toms bjaurioms mokytojoms, draugams

Galų galiausiai sau

Mes esame sau nedėkingi kad nesame čia ir dabar

O turėtume

Gyvenk ne praeitimi, o dabartimi

Ir nustok gyventi savaitgaliais

Ir nebūtina plėšti banko tas paskutines gyvenimo valandas

Būk savimi, daryk tai, ką nori, mėgaukis gyvenimu, bet tik negyvenk savaitgaliais,

paversk savo gyvenimą laimingu, kaip aš padariau su savuoju

 

A. Kriščiūnaitė.

Aistė Kriščiūnaitė (9 kl.)

Mokytoja Virginija Milaševičienė: ,,Pirmoji pažintis su Aistės  sielos mintimis. Džiaugiuosi, kad pajautei pirmo žingsnio kainą, belieka palinkėti kelio platumo. Tepražysta Tavyje kūrybos paukštė, plačiai išskleisdama sparnus…“

* * *

Aš nesu stipri kaip mano motina.

Aš esu silpna kaip mano tėvas.

Aš nepaveldėjau motinos spindinčių juodų plaukų ar angeliškų akių.

Aš paveldėjau tėvo grubius plaukus ir beviltiškas akis.

Norėčiau tai pakeisti. Pakeisti save.

Nes kiekvieną kartą,  kai pažiūriu į veidrodį – matau tave.

Tai lyg prakeiksmas, nuo kurio niekada negalėsiu pabėgti.

Bet tu  –  mano šeima.

Tu  –  mano kraujas.

Laukiu tos dienos, kai pradėsime viską iš naujo ir tęsime kelią, kuris visada atrodė teisingas.

 

Be pradžios nebus pabaigos

Be nakties tamsumos nebus auštančio ryto.

Be grėsmingos audros nebus ramumo ir tylos.

Be poeto eilių neskambės muzikoj daina.

Be sėklos mažos nebus užgimstančios gamtos.

 

Be pirmo žingsnio nebus nueito tolimo kelio.

Be jaudulio širdies nebus ramybės ir palaimos.

Be ašaros karčios nebus palaiminto juoko.

Be virpančio skausmo nebus meilės gilios.

 

Tu turi praeiti,

Tu turi patirti,

Kad suprastum pasaulį

Kad pamiltumei žmogų.

 

V. Rokaitė.

Viltė Rokaitė (11 kl.)

„Jau antri  metai, kai  Viltė  savo eiles patiki ,,Nevėžiui”.   Tai tyliai parašytos mintys, bet Viltė žino, kad sustoti negalima, reikia kalbėti…  širdimi, jausmais. Reikia rašyti, kurti, prakalbinti savo kūrėjos talentą“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.

* * *

Sveika! – linksmai pamoja debesėlis.

Šypsokis!- mirksi man saulutė,

Ir tolsta liūdesio šešėlis,

Širdy užgimsta dar viena eilutė.

 

Kaip gera būt jaunai pavasarį,

Kvėpt galingai gaivų oro gūsį,

Rankas ištiest, apglėbt lengvai  lyg seserį

Pasaulį, žemę, miestą , mažą girios pušį…

 

Kvatotis taip lyg laimė būtų tavo

Antrasis vardas, dėmesio nevertas.

Mylėti taip, lyg širdį jau užgavo

Vien paslapčia ištartas tavo vardas…

 

***

Eini, šypsaisi, mokaisi, sportuoji –

Ir viskas paprasta, kasdieniška, net nuobodu,

Kol vienąkart sustojęs pagalvoji,

Kad Ukrainoj karas metai, greit gal – du.

 

Ten kančios, šaltis, badas, rūkstantys namai,

Vaikai našlaičiais tapę, sugriauti likimai.

Ir jei širdies neskauda, jeigu tu manai,

Kad abejingai galima žiūrėt lyg kiną.

 

Tikėt, kad tavo žemėj to nebus,

Kad tu už visa tai neatsakingas…

Bijau, gali ir atsibusti, kai dangus

Ir mūsų padangėje rusiškom raketom sninga…

 

*  * *

Šypsausi saulei, šypsausi vėjui

Daina suspurda paukščiu širdyje

Kas džiaugsmą šitokį sukėlė

Jums neišduosiu aš, deja.

 

Bijau, kad niekas nepavogtų

To šypsnio, džiaugsmo ir širdies.

Ar žodį pasakytų koktų –

Visai ne tokį, kur tikies.

 

Tada vėl atkeliautų storas,

Lyg kulverstukas ilgesys.

Ir vėl tada atšaltų oras,

Užslinktų sielą debesis…

 

***

Lietus širdy, lietus už lango.

Visur taip šalta ir žvarbu…

Tik ko tos mintys sunkios lanko,

O aš takelio nerandu.

 

Norėčiau saule nušviestos pievelės,

Dangaus žvaigždėto virš galvos .

Ar srauniai tekančios upelio,

Pušies prie jūros ant kalvos…

 

Norėčiau garsiai nusijuokti,

Basa prabėgti po lietaus

Bet paukščiai rudenį jau baigia suokti

Jų linksmą giesmę kas pagaus…

 

***

Ateis pavasaris su sakuros žydėjimu,

Su pienės pumpuru, su vyturio giesme,

Su saulės šypsnio tavo akyse spindėjimu,

Šaltinio tyliai almančia versme.

 

Sušildys širdį saulės spindulys pirmasis,

Ir vėjo šuoras tavo plaukus sutaršys .

Tiktai ir nežinau, kodėl, mielasis,

Kodėl krūtinėj toks gyvas ilgesys…


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžyje narai valė Nevėžio dugną: nustebino ne tik radiniai, bet ir mažėjantis atliekų kiekis

confident-noyce

Nevėžis užliejo Krekenavos regioninio parko slėnio pievas

confident-noyce

Panevėžyje apdovanoti jaunieji kūrėjai

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau