„Dabar trumpėja spalis – kaip voratinklis…“ – Elenos Mezginaitės eilėraščio eilutė. Kaip ji tinka šiam šlapiais lapais pakvipusiam metui nusakyti! Taupiai, taikliai, eleniškai. Taip, ruduo buvo Jos metas. Spalio 31 dieną poetei būtų sukakę 81 metai. O lapkričio 25 dieną Muzikiniame teatre – Elenos Mezginaitės Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos festivalis – konkursas „Mano senas drauge“. Jau – vienuoliktas. Laukiami jaunieji kūrėjai ir jų mokytojai paklausyti, kaip dainuojantys jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos interpretuoja ne tik Elenos Mezginaitės, bet ir kitų lietuvių poetų kūrybą.
O šiandien į mūsų „tribūną“ kopia trijų Panevėžio – „Minties“, Juozo Miltinio ir Vytauto Žemkalnio gimnazijų – autoriai. Nuo vyriausių iki jauniausių. Kūryba – nuo eiliuoto susirūpinimo iki filosofavimo pažertose esė ar aforistikos bandymuose. Džiugu, kad V. Žemkalnio gimnazijoje randasi daugiau jaunųjų kūrėjų, kurie, tikimės, projekte „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ dalyvaus dar ne vienerius metus. Juolab, kad kiekvienas iš jų turi tą kūrėjo geną.
Kūrėjus šįkart pastebėjo J. Miltinio gimnazijos mokytoja Dalia Vizbarienė, „Minties“ ginazijos mokytoja Eglė Noreikienė ir V. Žemkalnio gimnazijos mokytoja Rasa Majauskienė.
Kornelija Dobrovolskytė (11 kl.)
,,Kūryba man yra iš širdies einantis išsipasakojimas. Kūryba išlaisvina nuo blogų minčių.“
***
Prašymas sėkmės ne dėl savęs, o kreipimasis į aukštybes dėl mylimų, brangių žmonių. Kartais prašytojams prašymas kainuoja labai daug, net gyvybę. Gyvenime pirmoje vietoje turime rūpintis savimi, o po savęs – mylimais, o vėliau – ir kitais žmonėmis.
*****
Tikra draugystė kaip nuostabi dovana, kurią galima išsivynioti ir mėgautis kiekvieną dieną.
***
Rytas ar naktis. Esame atstumti nuo savų blogų minčių. Jei aplanko skausmas, nesusimąstome – kodėl jis čia. O tai galbūt pamokymas mums. Gyvenime kartais nereikia mąstyti kitaip. Savo mintis reikia saugoti. Reikia suprasti, ko tiksliai trokštame.
***
Atsibunda piktas žmogelis,
Nesiekiantis nė trupučio gėrio.
Gyvenimą savo susijaukia.
Laimė jo nebepasieks.
Blogio dalelės susikaupia.
Gėrio daugiau nebeturi.
Kaltė stengsis ilgai jį lankyti.
Laikas iš jo atims džiaugsmą.
Siela krūptels,
Baimė didi atsibus.
Blogį greitai išnaikins.
Dievas padeda visur.
***
Mažėja skausmas,
Didėja baimė,
Nėra laimės,
Plyšta širdis.
Palieka skausmas,
Baimė ilgai liks,
Laimė aplankys,
Širdis atsigaus.
Džiaugsmas jau išliks,
Laimė ilgai neišeis,
Meilės jam nebebus,
Šypsena aplankys.
Aistė Puriuškytė (11 kl.)
„Savo gyvenimo neįsivaizduoju be meno, todėl šoku, vaidinu, muzikuoju. Jei lieka laiko, domiuosi ir kitomis meno šakomis, tačiau šios yra pagrindinės. Taip pat domiuosi istorija ir literatūra. Lankau menų būrelius, esu aktyvi ir žingeidi“.
,,Žmogus pats sau didžiausia paslaptis“ (J. Miltinis)
Žmogus – tai gyvas organizmas, kuris turi mąstymą ir tikėjimą. Na, maždaug taip, bet… tai būtų per daug paprastas apibrėžimas, jog žmogus – tik kažkas, kas ropinėja ant Žemės paviršiaus ir tik šiek tiek skiriasi iš kitų žinduolių. Tas ,,kažkas“ yra labai svarbu, kadangi tame žodyje slypi daugybė paslapčių, kurių mes nespėjam per visą gyvenimą išsiaiškinti. Tuomet, kai mes pradedame kuo nors domėtis, iškyla ir daugybė klausimų. Kartais klausimus užduoda mūsų aplinkos žmonės, pavyzdžiui: „kuo norėtum būti užaugęs?“ Tikriausiai tai vienas sunkiausių klausimų žmogui, kuris dar nepažįsta savęs, o laikas lekia nepastebimai. Žiūrėk, jau tau šaukiama: „Abitūra!“ Mes bijome atsakyti, kad nežinome, ką norime daryti su savo gyvenimu. Ir tai nėra blogai. Jaunam žmogui nebūtina žinoti, ką jis norės veikti savo visą likusį gyvenimą, nes jame slypi daug daugiau, nei jis spėjo išsiaiškinti per tuos aštuoniolika metų. Anksčiau ar vėliau žmogus pradeda tyrinėti save, bando save pažinti, įklimpsta į filosofinį dumblą, iš kurio išsikapsto arba ne, tačiau neatsakytų klausimų lieka ne ką mažiau…
Manau, kad teisus buvo maestro J. Miltinis: „Žmogus pats sau didžiausia paslaptis“ ir tik pats gali save atskleisti.
Austėja Šarlauskaitė (11 kl.)
„Menas yra jausmo įsikūnijimas“, – teigia H. Melvilis. Aš jam visiškai pritariu. Gyvendama savo gyvenimą stengiuosi išbandyti viską – tiek baltą, tiek juodą. Toks kelias įkvepia kurti, ieškoti naujų idėjų, išjausti įvairiausias patirtis“.
Kas aš esu?
Esu žmogus. Visi esame. Atrodo paprasta, bet galbūt ne visuomet taip ir yra. O kokia toji tiesa? Diena iš dienos vis atrandu kažką naujo savyje. Kiekviena akimirka, valanda, minutė yra nauja pradžia, nežinomybė. Tačiau kodėl taip sunku suprasti, pajausti ar nuspėti, koks tu esi ar ką gali padaryti?
Atrodo, jog puikiai pažįsti save, nes Tu esi Tu, tačiau, net ir tokiu momentu, išlieki sau nemenka paslaptis. Dviveidis! Galbūt toks tu esi. Nežinau ir pasakyti negaliu, tikriausiai, Tu – taip pat. Esame aktoriai.
Nebūtinai profesionalai. Juk nuolat atliekame įvairiausius vaidmenis ir nežinom, kuo tapsime visai netrukus. Galbūt ši diena ir bus tokia, kai visos paslaptys bus atsivers… Nebežinau, kas aš esu. Man darosi baisu…
Aurelija Bredelytė (11 kl.)
„Mane džiugina viskas, kas susiję su menu. Kūryba man atneša džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi. Manau, kad tik kurdamas žmogus jaučiasi laisvas ir laimingas“.
Monologai
Kas aš esu? Kiek žinojimo – nežinojime… Ar bijau išsigąsti to, ką pamatysiu šiandien atidžiau pažvelgusi į save? O gal kaip tik veidrodžio veidą nušvies palaiminga šypsena ir sau patiksiu tokia, kokia esu. Paprasta, kasdieniška, kartais pikta, kartais paslaptinga ir kartu tokia pažįstama. Ne kartą norėjau sukurti save iš naujo. Lyg sudužusį paveikslą sudėlioti iš mažų pabirusių mozaikos gabalėlių. Bet tai tikriausiai būčiau – BUVUSI aš. Ne kartą norėjos sušukti: „O bus taip“. Žinau, – man nereikia net stebuklingos lazdelės, ateitis galinga ir atskleidžia visas paslaptis. Didžiausia užduotis įminti save čia ir dabar. Aplink save burti tuos, kurie saugo net didžiausias paslaptis. Stengtis kiekvieną akimirką būti savo paties geriausia versija.
Rimantė Pakalnytė (11 kl.)
„Esu veržli, atsakinga bei sąžininga, visada siekiu savo užsibrėžtų tikslų. Man labai patinka atrasti vis kažką naujo gyvenime, įveikti iššūkius. Tai man padeda ugdytis, pažinti save“.
Trys – kodėl?
Žmogus – unikali bei nepaprastai įdomi Visatos būtybė, skirtinga savo išvaizda, charakteriu, mąstymu, požiūriu į tam tikrus dalykus bei vertybes, kuriomis vadovaujasi gyvenime. Tačiau kartais ateina būtent toks laikotarpis, kai susimąstoma: kas aš esu? Kodėl aš čia? Koks mano vaidmuo šiame gyvenime? Kai susiduriama su tokio pobūdžio klausimais, vieni žmonės į šiuos klausimus atsakymą turi, kiti – ne. Tuomet, kai žmogus nori atrasti atsakymą, jis pradeda domėtis savimi, ieškoti savęs, susiduria su daugybe iššūkių ir nuolat bando išsiaiškinti tai, kas jam patinka ir kas jam yra aktualu.
Savistaba leidžia suprasti, jog iš tiesų žmogus yra pats sau didžiausia paslaptis, nes jis nepažįsta savęs ir negali savęs suvokti kaip asmenybės.
Rusnė Karvelytė (11 kl.)
„Man patinka atrasti ir išbandyti naujus, bet skirtingus dalykus, laisvalaikio veiklas. Noriu pažinti pasaulį, esu smalsi, man įdomūs gilūs pamąstymai…“
„Žmogus pats sau didžiausia paslaptis” (J. Miltinis)
Neįmanoma iki galo sužinoti, kas yra žmogus, ar kas esi. Žmogus yra per daug komplikuota būtybė. O jeigu ir sužinotumėm nors dalelę tiesos, kas esame, protas nepajėgtų suprasti, nes jis yra ribotas. Viso labo, žmogaus „savęs” įsivaizdavimas ir suvokimas tėra iliuzija. Žmonės yra užprogramuoti galvoti, jog jie yra individualūs, vis dėlto mes klystame.
Esame energetiškai susiję vieni su kitais, nors ir kiekvienas turime po atskirą fizinį kūną. Bet kūnas nėra, kas mes esame, tačiau mūsų energetinis kūnas arba tikrasis „Aš“, yra mūsų esybės originalas.
O kadangi esame Kūrėjo dalis, galiu teigti, kad mes ir esame Kūrėjas. Deja, šiuolaikinis pasaulis yra nutolęs nuo Jo.
Todėl Kūrėjas yra paslaptis, kaip ir žmogus yra didžiausia paslaptis sau.
Paulius Janikūnas (6 kl.)
Miškų gyvenimas
Išėjo girion vaikai.
Aplink ąžuolai ir beržai.
Tik žiūri – laputės urve –
Kiškelio mažyčio šeima!
O štai po lapu atsargiai
Bėgioja pelytė lėtai.
Ir ten pievoj gražioj
Skraido drugelis linksmai.
Tenai skryzdėlytės bėgioja,
Mažas šakeles jos nešioja.
Ir žiūri nustebę vaikai:
Tai štai kaip gyvena miškai!
Viltė Stasiūnaitė (7 kl.)
V. Žemkalnio gimnazijos mokytoja Rasa Majauskienė: „Viltė rašo nuo mažumės, labai daug skaito, idėjų kūrybai semiasi iš knygų ir gamtos. Todėl jos kūriniuose dera ir katinas Češyras, ir Luisas, ir Rūta, ir lapiukas Auksas … Linkiu Viltei nesustoti džiuginti gražiais darbais, o gal ir knygą išleisti!“
Auksas
Veronika svečiavosi pas močiutę. Ji čia nebuvo nuo tada, kai mama persikraustė į kitą miestą. Mergaitė prisiminė mažą linksmą močiutės šuniuką Dėmę ir pilką močiutės katiną. Šiuo metu mama apie kažką šnekėjosi su močiute, o šios augintiniai smalsiai stebėjo svetainėje sėdinčią mergaitę. Dėmė atsargiai vizgindama uodegą priėjo prie mergaitės. Ši pasilenkė ir pakasė mažajam šuniukui paausį. Pilkasis močiutės katinas nedraugiškai stebėjo mergaitę nuo spintos. Dėmė staigiai atsitraukė, o pilkasis močiutės katinas sukniaukė, kai staiga atsidarė virtuvės durys.
– Veronika, šiandieną praleisi pas močiutę kaime, aš turiu sutvarkyti keletą dalykų ir taip bus geriau. Gerai? – mama šnekėjo perdėtai maloniai, bet jos žvilgsnis aiškiai sakė, kad jai prieštarauti negalima.
– Žinoma, mamyte, – nuolankiai pasakė mergaitė.
– Puiku, brangute. Aš jau turiu skubėti. Pasimatysime vakare! – skubėdama pro duris šūktelėjo mama.
– Ate, mamyte, – sumurmėjo mergaitė tuščiam koridoriui. Tada atsisuko išgirdusi bruzdesį už nugaros. Močiutė draugišku žvilgsniu stebėjo mergaitę.
– Veronika, gal nori pabūti lauke, kol ką nors mudviem pagaminsiu? Galėsi kartu pasiimti Dėmę, – maloniai pasiūlė močiutė.
Mergaitė truputį dvejojo, bet galiausiai linktelėjo ir pradėjo rengtis striukę. Dėmė tai pastebėjusi ėmė vizginti uodegą ir linksmai kiauksėti. Kai mergaitė atidarė duris, Dėmė it maža spalvinga kulka šovė pro duris. Veronika išėjo į vėsų kiemą ir patraukė prie senų sūpuoklių, stovinčių čia dar nuo tada, kai šiuose namuose gyveno mergaitės mama. Mergaitė įsitaisė sūpuoklėse, o mažoji šunytė zujo aplink.
Veronika suposi, kai išgirdo krebždesį lazdynų krūmuose. Mergaitė nulipo nuo sūpynių, lėtai nuslinko prie lazdynų krūmų, ir juos praskleidė tikėdamasi rasti mažą kačiuką ar panašų padarėlį, pasislėpusį juose. Gyvūnėlis buvo mažas, bet nė iš tolo nepriminė kačiuko. Krūmuose buvo mažas lapės jauniklis. Kai mergaitė praskleidė lapus, iš išgąsčio mažylis suinkštė. Garsą išgirdusi Dėmė atbėgo prie mažylio ir ėmė jį uostinėti. Mažajam lapiukui toks dėmesys patiko ir jis ėmė glaustytis prie Dėmės. Veronika ištiesė ranką link mažylio, kai šis buvo nukreipęs dėmesį į Dėmę, ir paėmė jį ant rankų. Iš pradžių toks dalykas mažyliui nepatiko, bet kai jis suprato, kad mergaitės rankose daug šilčiau nei ant žemės, nustojo muistytis. Veronika pasiėmė mažyli lapiuką ir nuėjo į namą. Dėmė nulėkė pirma, o atsidūrusi viduje ėmė šokinėti aplink mergaitę ir inkšti. Mergaitė padėjo lapiuką ant žemės, nusirengė striukę bei nusiavė batus.
– Taip greit grįžai? – atsklido iš virtuvės močiutės balsas.
Mergaitė pasiėmė į rankas mažąjį padarėlį ir patraukė link puodų tarškesio. Kai Veronika įėjo į virtuvę, močiutė atsisuko ir sustingo, pamačiusi ką mergaitė laiko rankose. Kurį laiką virtuvėje vyravo tyla.
– Radau jį lauke, nežinojau, ką daryti, todėl atnešiau čia, – nedrąsiai tarė mergaitė.
Močiutė kurį laiką stebėjo lapiuką, tada nusišypsojo ir pasiūlė Veronikai atsisėsti.
– Tikrai mielas padarėlis, – pasakė močiutė, – lapės nėra žmones mėgstantys gyvūnai. Jauniklis dar mažas, greičiausiai jo mama jį pametė.
– Ar jis negalėtu šiek tiek pabūti čia? – nedrąsiai paklausė mergaitė.
Močiutė pakėlė akis ir pažvelgė į mergaitę. Tada atsargiai paėmė mažąjį spurdantį padarėlį ir ėmė jį apžiūrinėti.
– Lapiukas galės likti su sąlyga, jei tu jį prižiūrėsi, – pasakė močiutė.
– Aš? Bet atvažiavau tik vienai dienai, o mama jo laikyti neleis, – sutriko mergaitė.
– Na, jei taip, teks atvažiuoti dažniau, – linksmai pasakė močiutė.
Akimirką Veronika pagalvojo, o tada tvirtai linktelėjo.
– Pabūk čia truputį, atnešiu mažyliui pieno, – liepė močiutė. Mergaitė sėdėjo virtuvėje, kai jai kilo mintis sugalvoti mažajam lapiukui vardą. Išbandžiusi daugybę variantų, mergaitė pasirinko vieną, kuris judriajam padarėliui tiko labiausiai. Lapiuko kailis spindėjo ir įvairiai žvilgėjo. Kai močiutė įėjo į kambarį, mergaitė pakėlė galvą ir pasakė:
– Jo vardas Auksas.
Močiutė šyptelėjo, linktelėjo ir ištiesė buteliuką su pienu.
Visą dieną Veronika žaidė ir rūpinosi lapiuku. Dėmei mažylis priminė šunytį, todėl ji juo rūpinosi kaip mama. Net pilkasis močiutės katinas susidomėjo naujuoju gyventoju. Auksas noriai leido laiką tiek su gyvūnais, tieks su žmonėmis.
Vakare, kai pasigirdo mamos automobilio burzgimas, mergaitė paėmė lapiuką ir uždarė jį močiutės miegamajame. Nors ir kaip norėjo, mergaitė žinojo, jei šios mama sužinotų apie Auksą, vargu ar leistų jai lankytis pas močiutę. Kai mama baigė atsisveikinti su močiute ir įsėdo į automobilį, Veronika paklausė:
– Mama, ar galėsiu dažniau pabūti pas močiutę?
– Žinoma, brangute, jei tik norėsi, – sutiko mama. Mergaitė nusišypsojo, žinodama, kad pas močiutę jos laukia mažytis, auksinis padarėlis.
Gustė Čepaitytė (7 kl.)
„Gustė jau septintokė, todėl jos kūryba darosi brandesnė ir rimtesnė. Mergaitė geba jautriai kalbėti apie mus visus su atjauta, meile ir rūpesčiu. Ji drąsi ir žingeidi kūrėja, tokia ir linkiu likti,“ – mokytoja Rasa Majauskienė.
Gimtadienio noras
Mažame mediniame namelyje šalia miško gyveno šeima. Tėtis, kuris kasdien darbuodavosi miške, kad šeimai nieko netrūktų. Mama, kuri buvo namų šeimininkė ir rūpinosi namais ir vaiku. Ir mažoji Upė – didžiausias tėvelių turtas. Upė, kaip ir visos mažos mergaitės, buvo smalsi ir nenustygstanti vietoje, kaip tikras upelis. Tėvai stengėsi pildyti visus mažos mergaitės norus, kadangi mergaitė sirgo labai sunkia ir nepagydoma liga. Jai dažnai pradėdavo trūkti oro ir ji dusdavo. Niekas, net profesoriai negalėjo pasakyti, kiek mergaitė gyvens.
Buvo trečiasis Upės gimtadienis. Kad mergaitė nesijaustų vieniša, tėveliai gimtadienio proga jai padovanojo mažą ir labai draugišką biglių veislės kalytę. Kad nebūtų sunku jai ištarti, Upės tėvai ją pavadino Mimi. Mergaitei Mimi buvo visas gyvenimas. Visas dienas nuo ryto iki vakaro jos leisdavo kartu. Rytais kartu pusryčiaudavo, dienomis lakstydavo ir žaisdavo. Vakare jos prausdavosi ir guldavo į vieną lovytę miegelio.
Mimi ir Upė tapo neišskiriamos draugės. Kada mergaitei nupirko šuniuką, jos liga po truputį ėmė trauktis ir galiausiai dingo iš jos gyvenimo. Bėgo laikas. Upė jau šventė savo keturioliktąjį gimtadienį. Gimtadienio dieną mergaitės liga vėl atsinaujino. Tik šį kartą viskas buvo daug rimčiau. Upė negalėjo pakilti iš lovos. Ji negalėjo žaisti su Mimi. Šunytė, lyg viską suprasdama, nesitraukė nuo Upės lovos. Taip prabėgo visi metai. Upės sveikata negerėjo.
Ant torto jau degė penkioliktojo gimtadienio žvakutės. Mergaitė turėjo tik vieną norą – pasveikti ir leisti linksmai laiką kartu su Mimi. Prieš užpučiant užpučiant žvakutes Upei ir vėl ėmė trūkti oro. Mimi žiūrėjo į mergaitę pilnomis ašarų akimis. Staiga Mimi puolė prie torto ir lyg norėdama, kad mergaitės noras išsipildytų, užpūtė jos gimtadienio žvakutes. Po keleto dienų mergaitės sveikata ėmė gerėti.
Kasdien Upė jautėsi vis geriau, tačiau Mimi sveikata ėmė silpnėti. Po mėnesio mergaitė buvo visiškai sveika. Mimi atsivedė labai gražų mažytį šuniuką, tačiau pati pasimirė. Baigdama gyvenimą Mimi buvo visiškai rami ir laiminga. ji žinojo, kad Upė daugiau niekada nebesirgs ir visa širdimi mylės jos vaikelį, taip kaip mylėjo ją.
Po Mimi netekties mergaitė suprato, koks buvo geriausios draugės noras užpučiant žvakutes ant jos gimtadienio torto.
Kaip bendravimas su kitais keičia mus pačius
Žmogus, kaip ir visa, kas gyva – gimsta, auga, miršta. Tačiau nuo gimimo iki užaugimo žmogus turi daug išmokti, daug sužinoti, pažinti, išgyventi.
Kokie žmonės mes būsime užaugę, priklauso ne nuo mūsų pačių. Labai svarbus tėvų auklėjimas, aplinka, kuri mus supa. Taip pat labai svarbūs žmonės, kurie augant ateina į mūsų gyvenimus. Bendraudami su jais mes ne tik sužinome naujų dalykų, kažko išmokstame, bet ir keičiamės. Patys taip pat keičiame kitus. Kadangi visi žmonės yra skirtingi – vieni geri, paslaugūs, malonūs, besišypsantys. Kiti, atvirkščiai – niūrūs, viskuo nepatenkinti, pavydūs, godūs.
Tad susipažindami ir bendraudami mes sutinkame visokių žmonių. Vieni mums daro teigiamą įtaką, kiti neigiamą. Lengviau bendrauti su gėriu ir meile spinduliuojančiu žmogumi. O žmogus, kuris savyje laiko ir nešioja pyktį, dažniausiai yra atstumiamas.
Tačiau, aš manau, kad su visais žmonėmis reikia bendrauti su meile, šypsena ir spinduliuoti jiems gėrį. Koks žmogus būsi pats, tokie žmonės ir ateis į tavo gyvenimą. Su gėriu ir meile galima suminkštinti net akmeninę širdį. Visada, su viskuo, kas gyva, kas supa mus, reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
