18 C
Panevėžys
Ketvirtadienis, 18 rugpjūčio, 2022

Jaunosioms panevėžietėms kūrėjoms menas – gyvenimo centras

AutoriusADAS PUTAUSKASFotoASMENINIS ALBUMAS
U. Šredersaitė.

Panevėžio dailės mokykla išleido dar vieną jaunųjų menininkų kartą. Dailės mokyklos auklėtiniai džiaugiasi, kad galėjo mokytis šioje įstaigoje bei semtis naujų žinių. Kaip teigia K. Paltaroko gimnazijos mokinė Urtė Šredersaitė, tai buvo vieta, kur ji atrado save ir panaudojo gautas žinias kūryboje.

Dailė – būdas perteikti tikrovę

Dailė, be abejo, kaip ir kiekvienas kitas menas, yra individualus užsiėmimas. Kiekvienas žmogus atranda savąjį stilių, asmeninę motyvaciją siekti tikslo.

K. Paltaroko gimnazijos mokinė Saulė Cechanavičiūtė sako, kad jai dailė – galimybė išreikšti tai, ką sunku suformuluoti žodžiais, perteikti savitą pasaulio suvokimą, parodyti, kas asmeniška būtent jai, kas aktualu šiuo metu.

„Būtent todėl dailė išliko smagia, džiaugsmą keliančia veikla. Žinoma, iškildavo sunkumų, kuomet nebesinorėdavo dirbti, po ilgos dienos nelikdavo jėgų ir laiko kurti, tačiau noras užsiimti daile liko“, – pasakoja S. Cechanavičiūtė.

Na, o kita jaunoji dailininkė, J. Balčikonio gimnazijos moksleivė Kamilė Dagytė neslepia, kad dailė ir, apskritai, visas menas, yra jos gyvenimo centras.

„Man visuomet juokaujama, kad gimiau su teptuku rankoje. Augdama nemokėdavau išreikšti savo minčių ir jausmų žodžiais, todėl naudodavau meną kaip komunikacijos priemonę. Per visus tuos mokslo metus, dailė mane supažindino su savimi. Vadinti dailę savo hobiu yra kiek per silpnas žodis, bet vadinti tai savo darbu – dar per anksti. Tai tiesiog užsiėmimas, kuris yra apsėdęs mano gyvenimą“, – nusišypso pašnekovė.

K. Dagytė.

Kol vieni meną mato kaip duotybę, būsimoji abiturientė U. Šredersaitė, tikina kitaip. „Menas – tai daug įdirbio reikalaujantis hobis, kuriam neužtenka vien talento. Tai aistra, noras, pastangos ir daugybė praktikos. Tai kartais vargina, net nebesinori paimti pieštuko į rankas, kad užbaigčiau darbą, tačiau, pamačiusi baigtą piešinį suprantu, kad visas paaukotas laikas ir pastangos atsipirko“, – teigia U. Šredersaitė.

Siekis ieškoti ir atrasti

Baigdamas dailės mokyklą, mokinys turi įrodyti, kad per mokymosi metus jis išlavino ne tik ranką ar akį, bet taip pat geba mąstyti giliau, ieškoti poteksčių, unikalesnių minčių. Būtent apie tai ir kalba menininkių baigiamieji darbai.

„Tyrumo paieškos“ – tai J. Balčikonio gimnazijos auklėtinės Kamilės Dagytės baigiamojo darbo pavadinimas. Autorė pasakoja, kad apie darbo idėją pradėjo mąstyti dar šeštoje klasėje.

„Norėjau pavaizduoti savo sunkumus, su kuriais turėjau kovoti jau nuo mažens. Niekuomet nesugebėdavau suprasti, kaip veikia realybė, todėl užsidarydavau savyje ir savo pasakų pasaulyje, nes ten visuomet laimi gėris ir teisingumas. To paties troškau ir tikrovėje, nes man čia viskas atrodydavo neteisinga ir nesuprantama“, – atvirauja autorė.

K. Dagytės darbas „Tyrumo paieškos“.

„Su šiuo darbu taip pat noriu palinkėti rasti teisingumo ir tyrumo, kad ir koks pasaulis atrodytų neteisingas“, – linki jaunoji menininkė.

Iškreiptos baimės vaizdavimas

U. Šredersaitės darbas „Baimės anatomija“ pasakoja apie vidines baimes bei susikaupusias emocijas. Kaip sako pati autorė, jos gali kilti nuo begalės įvairių dalykų.

„Nežinomybė kelia nerimą ir sukuria iškreiptų minčių ir baimių veidrodinius atspindžius“, – pasakoja autorė. – Mane persekiojanti baimė, kurią ir norėjau pavaizduoti šiame piešinyje – nežinomybė dėl ateities. Kampe pavaizduota gėlytė tarsi bando tave dėl jos nuraminti – primena vaikystę, nerūpestingą metą, kai problemų lyg nebuvo. Ji užgožia visą blogį, susikaupusį viduje ir padeda suprasti, kad baimės anatomija susideda ne tik iš skausmo, pykčio ar pačios baimės, bet ir ją sutvardančių gerų prisiminimų“, – tikina mergina.

U. Šredersaitės darbas „Baimės anatomija“.

Neatskleista muzikos galia

Na, o štai Saulės Cechanavičiūtės darbas „Pauzė“, įprasmina tiek muzikos galią atitraukti žmogų nuo kasdieninio pasaulio, atsikvėpti nuo jo, tiek ir pačios autorės patirtį su muzika.

„Baigiamasis darbas įkvėptas mano santykio su muzika. Ji sudaro didelę mano gyvenimo dalį. Patirtis su ja buvo įvairiapusiška: džiaugsmas išmokus groti pirmąsias natas, kūrinius, jaudulys prieš pasirodymus, laimė gerai sugrojus konkurse ar ašaros kai vis dėlto suklysti. Dabar daugiau laiko skiriu ne muzikos atlikimui, bet gilinimuisi į muzikos teoriją, kompoziciją, prodiusavimą“, – pasakoja pašnekovė.

S. Cechanavičiūtė.

Menas – būdas surasti savo kelią į sėkmę

Dažnai vartotojiškoje visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į meną ir menininkus. Žmonės į juos žiūri su lengva ironija, pašaipa, kaip į žmones, neturinčius finansinių perspektyvų. Tai išties gali demotyvuoti siekti aukštų rezultatų būtent meno srityje. Tačiau, kaip neslepia pašnekovės, jos išlieka pozityvios ir ateitį žada sieti būtent su daile.

„Manau, kad šiais laikais dailininku būti yra žymiai lengviau ir paprasčiau – paklausa didelė, dailininkai gali save realizuoti daugybėje skirtingų sričių ir taip užsidirbti. Pati save matau nebent tatuiruočių srityje – galbūt tai nebus mano pagrindinis darbas, bet labai tikiuosi kada nors šią svajonę įgyvendinti“, – šypteli U. Šredersaitė.

„Visi aplink mane gąsdina, kad, jeigu pasirinksiu menus – badausiu“, – juokiasi K. Dagytė. – Šią nuomonę man kišo visą gyvenimą, todėl atsargiai renkuosi savo profesiją. Jeigu turėčiau galimybę, bučiau laisva tapytoja, kuri pardavinėja savo darbus aukštuomenei. Saugesnis mano pasirinkimas yra grafinis dizainas arba multimedija. Domiuosi technologijomis, todėl norėčiau į savo profesiją įtraukti dailę kartu su kokiu programavimu ar kitais kompiuteriniais mokslais.“

„Ši veikla man maloni, gerai sekasi, tai, kodėl gi ne? Šiek tiek neramu dėl šioje srityje esančios konkurencijos, nestabilumo, bet užsibrėžus tikslą, jo nepaleidžiant ir sunkiai dirbant – viskas įmanoma. Šiuo metu mąstau apie muzikos industrijų arba grafinio dizaino specialybę“, – sako S. Cechanavičiūtė.

S. Cechanavičiūtės darbas „Pauzė“.

Išdrįsti ir pabandyti tikrai verta

Visos trys jaunosios menininkės skatina žmones išbandyti save mene, sako, jog tai išlavina žmogų visapusiškai.

Tiesa, nors merginos gimtąjį miestą vertina šiek tiek kritiškai, vis tiek mano, kad meno Panevėžyje netrūksta, o ir bendraminčių rasti nėra taip ir sudėtinga. Merginos džiaugiasi, kad pasirinko savo gyvenimą nukreipti būtent dailės keliu.

„Manau, kad kiekvienas turėtų iškelti šį klausimą sau ir pajausti, ko trokšta jų širdis. Pasikliauti vien savo protu ir mintimi „kad nemoku piešti“ yra banaliausias dalykas, kokį tik gali kas nors sugalvoti. Tam dailės mokykla ir yra įkurta – išmokyti piešti. Kiekvienas to gali išmokti su pakankamai noro ir praktikos. Meno mokyklos baigimas atveria daug kelių ateičiai, todėl manau, kad tai yra verta! Džiaugiuosi baigusi šią mokyklą!“, – atsisveikindama tikina U. Šredersaitė.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Paįstrietė komiksų kūrėja U. Naprytė: „Mane labiausiai traukia galimybė atskleisti savo mintis ne žodžiais, o vaizdais“

confident-noyce

KTU PTVF studentas R. Kuodis: apie studijas, skirtingas veiklas ir patarimus, kaip efektyviai planuoti laiką

confident-noyce

„Lietkabelio“ šokėjos: „Sunkus darbas atsiperka žiūrovų aplodismentais“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau