Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras – vieta, kur gimsta nauji talentai, o scena kvėpuoja kūrybiškumu ir ieškojimais. Viena jauniausių šio teatro jaunųjų veidų – 25-erių aktorė Urtė Povilauskaitė, kurios vaidmenys nepalieka abejingų, o scenoje skleidžiama energija ir jautrumas stebina net visko mačiusius žiūrovus. Apie tai plačiu kalbamės su ja…
Papasakok, kada pirmą kartą pajutai, kad scena – tavo vieta? Ar atsimeni savo pirmąjį pasirodymą?
Scenoje aš atsidūriau kai buvau trejų metų. Lankiau pramoginius šokius ir šokau daug metų, todėl pirmoji scena su kuria susipažinau buvo šokio scena. Iš ten ir atėjo tas įpratimas būti stebimai ar net vertinamai. Taip pat scena mane išmokė, kad gera džiuginti žiūrovus šokiais, pasirodymais. Šokiai – džiaugsmo ir didelės energijos vieta.
Na, o jei kalbėsime apie pirmą pasirodymą teatro scenoje, man buvo apie 12 metų kai vaidinau spektaklyje J. Miltinio dramos teatre. Dainius Kazlauskas režisavo pjesę, kurioje reikėjo dviejų vaikų aktorių – berniuko ir mergaitės. Mane atrinko. Tai buvo labai įspūdinga patirtis ir rimtas mano pasirodymas teatro scenoje. Tuomet pirmą kartą patyriau, ką reiškia teatras ir jo užkulisiai. Labai romantiška ir simboliška, kad po tiek metų grįžau dirbti į tą patį teatrą.
Kaip prasidėjo tavo kelias į aktorystę? Ar tai buvo vaikystės svajonė, ar vėlesnis sprendimas?
Sakyčiau tai buvo vaikystės svajonė, tačiau vaikystėje aš turėjau daug svajonių, todėl negaliu sakyti, kad tai buvo vienintelė ar didžiausia. Tuomet norėjau būti ir šokėja, ir gydytoja. Tačiau baigusi gimnaziją turėjau priimti konkretų sprendimą, kuria kryptimi eisiu. Taigi, pabaigus J. Balčikonio gimnaziją, galvojau, kad aš turiu kitų įgūdžių ir aktorystė per daug komplikuota. Todėl pagalvojau, kad galiu panaudoti kitus savo įgūdžius ir išvykau mokytis į Švediją. Mokiausi tvaraus verslo, ekonomikos studijas. Po metų supratau, kad tai nėra mano vieta. Buvo kiek nuobodoka ir nedžiugino. Tad po metų sužinojau, kad vyksta stojamieji į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei pagalvojau, jog pamėginsiu. Didelių lūkesčių nedėjau, bet visgi svajojau. Pabandžiau ir pavyko!
2022 metais baigiau vaidybos bakalauro studijas Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse. Po to buvau pakviesta dirbti J. Miltinio dramos teatre, kur dirbu jau trečią sezoną. Tačiau dirbu ne tik čia. Turiu kitų projektų ir už teatro ribų – filmuojuosi filmuose, serialuose, reklamose.
Kas labiausiai įkvėpė pasirinkti aktorystės kelią?
Mano tėtis yra aktorius, todėl aktoriaus gyvenimas man nėra svetimas. Žinoma, su specialybe buvau susidūrusi tik iš šalies ir viską mačiau vaiko akimis, todėl aktoriaus darbą labai idealizavau. Viską pamačiau tikromis spalvomis, kai pati tapau aktore. Jis tikrai įdomus, bet ir sunkus.
Labiausiai įkvepia noras kurti. Kūrybinis aspektas, kai savo kūrybinę idėją galiu įgyvendinti, man buvo labai įdomus nuo pat mokyklos. Visokie renginiai mokyklose suteikė daug patirties, todėl ir mokiniams dabar linkiu būti drąsiems bei imtis veiklų, renginių organizavimo.
Kuo aktorės darbas žavingas?
Šitas darbas žavingas tuo, kad reikalauja kūrybiškumo. Jis – įdomus ir tuo pačiu sudėtingas. Jei iš tavęs daug reikalauja, tai ir duoda daug. Tai – balansas ir harmonija. Į savo kuriamus vaidmenis stengiuosi visada įdėti papildomo darbo. Tai lavina mane ne tik kaip aktorę, bet ir kaip asmenybę. Tai – profesijos ir žmogaus susikabinimas. Kai tu jauti, kad tai, ką darai yra prasminga, jautiesi kūrybiškas, galintis laisvai save reikšti. Man šita saviraiška yra labai žavinga.
Kitas aspektas yra tas, kad aš gaunu galimybę dirbti su labai įvairiais žmonėmis, režisieriais ir kitų sričių profesionalais. Be galo įdomu ir praplečia akiratį.
Trečias – kontaktas su žiūrovais. Visuomet gauni grįžtamąjį ryšį. Tai toks santykis kai duodi kažką, o jie savo energija, reakcijomis duoda kažką atgal. Tai fantastiškas ir didingas jausmas! Esu labai dėkinga, jog galiu save vadinti šios profesijos atstove.
Kodėl pasirinkai būtent šį teatrą?
Sakyčiau, kad šis teatras pasirinko mane, o ne aš jį. Aleksandras Špilevojus ketvirtame kurse buvo mūsų dėstytojas ir, padirbę su juo paskaitose, sužinojome, kad yra tokia galimybė, įsidarbinti jauniems aktoriams. Kai kurie iš mūsų įsidarbino. Mus pasirinko tam tikri režisieriai. Mano atveju, mane pasirinko Olga Lapina, kuri tuomet režisavo spektaklį „Laukys“.
Su kokiais iššūkiais susidūrei pradėjusi dirbti scenoje? Koks buvo didžiausias profesinis išbandymas?
Spektaklis „Laukys“ nėra tradicinis. Tai labiau choreografinis pasirodymas, todėl pirmasis spektaklis buvo nemažas išbandymas. Na, o sekantis mano spektaklis buvo Aleksandro Špilevojaus „Sala, kurios nėra“, kur supratau, kad aš labai tyliai kalbu, o šioje didelėje scenoje man reikės labai pasistengti ir garsiai viską transliuoti. Tai buvo labai gąsdinantis dalykas, nes scenoje jaučiausi labai maža. Kovojau su savo nepasitikėjimu savimi ir su žinių trūkumu, noru kažką įrodyti. Tie pirmieji spektakliai vyko drebančiomis kojomis. Viskas buvo labai svarbu ir nauja. Viską norėjosi padaryti labai gerai. Žinoma, ir dabar norisi padaryti viską, bet tada bijojau klysti. Vis dėlto, teatro trupės aktoriai yra labai supratingi. Jie viską mato ir stengiasi palaikyti. Visuomet duodavo patarimų ir nuramindavo.
Kurių vaidmenų niekada nepamirši ir kodėl? Kiek apskritai jau teko suvaidinti?
Šiandien aš sakau, kad nepamiršiu nei vieno vaidmens. Galbūt po 50 metų jau būsiu kažką pamiršusi, bet šiai dienai džiaugiuosi kiekvienu.
Tačiau jei reikėtų kažką išskirti iš tų aštuonių sukurtų vaidmenų, sakyčiau kai kurie procesai įsiminė šiek tiek labiau. Tai būtų „Laukys“, nes tai – pirmasis rimtas spektaklis šiame teatre. Po studijų tai buvo atgaiva. Režisierė prašė kartu keliauti ir analizuoti temą. Todėl esu be galo dėkinga už šią patirtį.
Kitas – Špilevojaus „Makbetas“. Yra keletas priežasčių. Pirmiausia, tai – Šekspyro medžiaga, kuri yra labai tamsi ir klampi, žiauri. Mano laumės vaidmuo ten buvo tamsus ir prikauptas blogio. Net naktimis sapnuodavau laumes. Į šią medžiagą stengiausi nerti su drąsa. Antra, nes vyko ne teatre, o Aukštaitijos siaurojo geležinkelio depe. Tad ir ši erdvė buvo tokia „nedraugiška“, palyginus su teatro scena. Erdvė skatino kūrybiškumą ir klimpimą į tamsą. Tokios patirtys labai išmoko.
Trečias spektaklis – „Mahamaya electronic devices“ (režisieriai Iwan Wyrypajew ir Mykola Mishyn). Šis spektaklis man labai asmeniškas, nors daugeliui jis atrodo keistas. Visgi, atėjus atvira širdimi į šį spektaklį čia galima išgirsti daug sau svarbių dalykų. Apie tai ir yra teatras.
Ko palinkėtum jauniesiems aktoriams Lietuvoje?
Pirmiausia, nepamiršti kodėl tu tai darai. Kas tau šiame kelyje yra įdomaus, gilaus, nes šis kelias niekada nebus paprastas. Antra, aktorystėje linkiu tvirtybės ir tikėjimo savimi.
Esi panevėžietė. Ką tau reiškia šis miestas?
Labai myliu šį miestą. Tai – mano namai, nors turiu ir kitus namus Vilniuje. Tačiau visada čia grįžtu su didele meile, nes čia – mano šeima ir galiu kurti atsiribojusi nuo problemų ar pašalinių minčių. Panevėžys yra kūrybos ir ramybės miestas.
Kaip manai, ar Panevėžys turi potencialo auginti kūrybingas asmenybes?
Aš manau, kad Panevėžys ne tik turi daug potencialo auginti, bet jis jau tai daro. Iš čia yra kilę daug kūrybingų asmenybių ir jų tik daugėja. Smagu, kad žmonės nori grįžti ir kurti. „Pragiedruliai“, „Stasys“ – didžiausi to įrodymai. Mieste turime daug teatrų ir jie visi gyvuoja, yra pilni žmonių. Todėl džiaugiuosi, kad panevėžiečiai nori ugdyti save, domėtis, kultūrintis. Juk jei į juos niekas neis, kokia prasmė kurti, statyti teatrus.
Tapai J. Miltinio dramos teatro 2024-ųjų „Metų aktore“. Ką tau reiškia toks įvertinimas? Kas išrenka laimėtojus?
Šis apdovanojimas man buvo labai netikėtas. Apskritai, man apdovanojimai yra toks atgrasus dalykas, nes atrodo, kad teatras yra asmeninė patirtis, o komisijų sprendimai dažnai praradę dalį asmeniškumo. Tačiau pamąsčiau, kad šį apdovanojimą renka žmonės, teatro žiūrovai, bendruomenė. Tie, kurie gali išreikšti savo laisvą valią. Man pasirodė labai gražu, jog žmonės iš viso balsuoja, domisi, eina į teatrą ir, kad kai kurie nusprendė atiduoti savo balsą man! Tai didelis pagyrimas. Jaučiuosi dėkinga ir pastebėta, bet tuo pačiu jaučiu padidėjusią atsakomybę.
