20.9 C
Panevėžys
Pirmadienis, 20 gegužės, 2024

Jaunieji kūrėjai kurs Lietuvą

AutoriusJPFotoORGANIZATORIŲ, ASMENINIS ALBUMAS

Jei šiandien projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ svečiuojasi Pasvalio P. Vileišio gimnazijos jaunieji kūrėjai, vadinasi, jau tikrai atėjo vasara…

Visada jų laukiame savo projekte. Sunku net patikėti: Pasvalyje yra tik 6 361 (2020 m.) gyventojų, o kasmet į NEVĖŽIO tribūną užkopia būrelis kūrėjų. Juos pastebi ir pasiaukojančiai globoja mokytoja Regina Grubinskienė.

Jau viena Metų literato „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlė yra iškeliavusi į Pasvalį, o kiek „Sidabrinio Nevėžiuko“ diplomų, ir nebesuskaičiuoti…

Šįkart atlanke dominuoja smulkioji proza. Simona, Vaida ir Klaudija savo kūryboje jautriai sieja savo išgyvenimus su gamta, tarsi susiliedamos su ja, randa atsakymus sau į iškylančius klausimus. O retkarčiais pasislepia nuo jų… Pasiilgsta vienumos.

Turbūt skaitytojai iškart pastebės Simo Varnausko naują kūrybą. Už praėjusiųjų metų NEVĖŽYJE publikuotą patriotinę poeziją jis buvo apdovanotas Panevėžio miesto mero prizu.

Taigi – pasvaliečiai! Skaitykime, mėgaukimės ir džiaukimės jaunaisiais kūrėjais. Jie kurs Lietuvą.

K. Audickaitė.

Klaudija Audickaitė (10 kl.)

„Mokausi muzikos mokykloje – groju kanklėmis, dainuoju. Mėgstu skaityti knygas. Tačiau labiausiai už viską mėgstu rašyti, kurti eiles ir svajoju išleisti savo knygą. Patinka skaityti įvairių žanrų kūrinius, bet ypač poeziją. Čia pateikiu savo prozos kūrinių, kuriuos galima vadinti mažosiomis novelėmis arba miniatiūromis“.

Ryto ramumas

Pabundu ir stengiuosi pramerkti savo traiškanotas akis, bet saulė taip stipriai skverbiasi pro mano kambario langą, kad net sunku atsimerkti. Šiltieji saulės spinduliai – tai jie mane ir pažadino.

Rytas toks nuostabus. Tikriausiai bus labai graži diena, nuveiksiu kažką tokio neįprasto. Juk ne kasdien anksti ryte pabudę savo akimis regime šviečiančią saulę. Man patinka rytas.

Nuostabiausia tai, kad išėję į lauką ne bet kada, o būtent ryte girdime geriausiai. Gera pabūti lauke. Stoviu ir girdžiu tyloje čiulbančius paukščius ir lengvą vėjelį. Tai toks nuostabus jausmas ir galimybė apgalvoti savo ateinančios dienos tikslus ir problemas, esančias širdyje.

Būtent dėl to aš myliu rytą ir tylą, o labiausiai – rytą tyloje.

Šviečiant saulei

 Tamsa. Joje ir jauku, ir šiek tiek baugu. Nematau bėdų, kurios yra, bei kančių, kurias aš jaučiu.

Aš lyg aklas. Einu lėtai naktį vienas gatve, kurioje nėra jokio žmogaus – draugo. Noriu kažką susitikti, deja… Nieko nematau. Jeigu ir eina žmogus – jis manęs tiesiog nepastebi. Tada jaučiuosi liūdnas, atstumtas ir niekam nereikalingas. Tik dieną šviečiant saulei esu matomas, bet tik tiems, kas nori mane matyti. Daugelis manęs bijo, kai būnu kartu…

Tikiuosi, kai kam rūpiu?..

Šešėlis aš vardu.

Svajonė

Norėčiau vieną dieną aš turėti  galią, apie kurią niekas nežinotų, tik aš. Turėčiau galingus sparnus ir skraidyčiau lyg paukštis pas tolimus savo draugus. Man nereikėtų vargti, eiti tolimu keliu ir perbristi upes. Aš skraidyčiau ir matyčiau visą pasaulį bei plačiausias girias. Didžiausiu greičiu iš namų atvykčiau prie jūros ir skristi neskubėčiau.

O jeigu dar turėčiau aš galių kitų – panorėjusi atsukčiau laiką.

Ramybė

Palydėjau dieną su tyla. Jau bus naktis tyra.

Stoviu upės krante basomis kojomis. Vaizdas nuostabus. Rami tyla. Girdžiu vandens čiurlenimą ir paukščius, kurie jau nebegieda garsiai.

Einu nuo upės tolyn ir stebiu, kaip leidžiasi saulė. Dabar laukiu mėnulio.

Palydėjau saulę ir pasitikau jį…

Tragedija

Ji miršta, ir jai labai sunku. Nebegali pajudėti net pučiant vėjui – nebejaučia šilumos ir nebegirdi… Ji buvo tokia graži ir spindėjo iš tolo, bet dabar beveik jos nebematau. Kiekvieną dieną džiugindavo mane savo plaukais, kurie tiesiog švytėjo. Ji jau nebe tokia stipri – ji silpna. Jaučiasi palūžusi. Matau, kaip po truputį tamsėja jos plaukai, kurie buvo gelsvi. Net saulei pašvietus, neberegiu jos šypsenos. Jau nebegirdžiu jos verkimo…

Mirė gėlė, ir liūdi gamta…

Trapumas

Prigulsiu aš viena pievoje – spalvoti drugeliai kedens tamsius mano plaukus. Aukštoje žolėje, kuri vis dar šlapia nuo lietaus, būsiu nuprausta. Saulelė vis labiau kepins mano skruostus – jie jau raudoni lyg ugnis… Klausysiu tekančios upės lyg muzikos, kuri taip greitai bėga lyg laikas – aš nepavysiu.

Ir visos tos bėdos paspruks lyg vanduo – nebereikės jaudintis, kad aš pavargau…

Gležnos pėdos

Tyla. Aš stoviu basa, ir mano siela nuoga. Ryto migla apramina mane. Rūkas leidžia man jaustis taip, lyg būčiau debesyse.

Taip pilka, tolumoje vos kažką matau.

Aš basa ir mano kojos jau pamėlynavusios nuo šalčio. Šlapia žolė ir ant jos užsidėjusi ryto rasa – ji truputį apiprausia mano gležnas pėdas. Einu tiesiai lyg plaukdama bangomis – aš jaučiu, kad jos mane neša į vieną pusę ir į kitą. Lėtai.

Su džiaugsmu ir pasitikėjimu nuraminu save – esu laiminga.

Neskriausk žaliuojančio medžio

Tie medžiai mane visada gąsdina. Sėdžiu kambaryje ir girdžiu, kaip medžiai rėkia – atrodo, lyg tai tik man.

Tačiau dabar einu viena. Tamsi ir nejauki tyla. Miške taip baugu, bet vis tiek einu. Žiūriu į medžius – tie medžiai lyg kokie baubai. Įsižiūrėjusi matau jų veidus. Visi tokie skirtingi. Vienas medis man primena velnią – jo šakos auga į viršų lyg ragai ir beveik siekia dangų. Jų tiek daug, kiek ir mūsų – žmonių. Mane nupurto šaltis…

O kas jeigu medžiai yra taip pat gyvi? Ir jie gąsdina mus, žmones? Naktį neleidžia mums užmigti su savo nuolatine giesme, kuri primena švilpiančią giltinę.

Bet juk mes patys tos giltinės, kurios skriaudžia medžius, – gal tai jų kerštas mums?

Nutilau. Turbūt tai jų apgalvotas keršto planas…

 

S. Varnauskas.

Simas VARNAUSKAS (10 kl.)

„Simas labai kūrybingas, mąstantis, patriotiškas jaunas žmogus. Ne tik rašo eiles, bet ir puikiai deklamuoja scenoje, vaidina Pasvalio kultūros centro jaunimo teatre „Drãma“. Jis aktyvus ir daugumai pažįstamas gimnazistas, yra Mokinių atstovybės narys,“ – rašo mokytoja Regina Grubinskienė.

Uždengiu ir atidengiu

Naktį užtraukiu užuolaidas,

Paslėpdamas viską, ko bijau, –

Ir esu saugus.

Tamsoje užmerkiu akis

Ir nematau to, kas man baugu, –

Aš jaučiuosi drąsus.

Mirusį palaidoju,

Norėdamas užglostyti liūdesį, –

Ir aš linksmesnis.

Dieną užuolaidas atitraukiu

Ir į vidų įleidžiu gėrį, –

Aš ryžtingas.

Švintant atmerkiu akis,

Sutikdamas rytmečio saulę, –

Aš kovingas.

Gimusį kūdikį rankose laikau –

Gyvybės ratas tęsiasi.

Aš pasirengęs.

Pasirengęs rytojaus vargams.

Aš nesu bailys.

Aš tiesiog žmogus.

 

Tai meilė?

Ji nenustoja virpėti –

Mano širdis:

„Ar tu pagaliau atėjai?

Meile, ar tai tu?“

Man taip gera!

Sušildo visą kūną

Kaip ugnis

Ar karštos arbatos puodukas

Šaltą žiemą –

Ji puiki,

Meilė yra tokia puiki…

 

Ji tokia graži.

Ir gležna…

Baisu suspausti,

Prarasti ir išgąsdinti.

Užsimerksi – ir praleisi,

Užmigsi – ir neberasi.

O gal –

Pabėgus ji atsivys,

Išsigandus apgins,

Nuliūdus paguos,

Paklydus suras?

 

Takelis į niekur

 

Eidamas taku

Tamsiu mišku,

Lauku plačiu,

Miesto pakraščiu,

Praradau aš viltį.

Ji suskilo

It kvailų vaikų

Išdaužtas langas.

Ir supratau:

Neinu aš niekur,

Nebeturiu tikslo.

Metų metus

Stoviu vietoj,

Nesuradęs

Gyvenimo prasmės.

 

Vienatvė

Vien šaltis ir negalios,

Tamsa ir skausmas.

Viskas liejasi per kraštus

Ir neduoda ramybės –

Trūksta meilės

Ir diegia širdį.

Bandau prisišaukti pagalbos.

Bet balsas nutrūksta

Kaip gitaros stygos

Ir išeina tiktai tyla.

Vis dar bandau rėkti,

Bet viskas it po vandeniu.

Pūsdamas orą,

Aplink sukuriu burbulą

Ir įkalinu save.

Ten ir lieku pūti

Vienut vienutėlis.

 

Kas tai?

Tėviškės kvapas

Riečia man nosį,

Bičių dūzgimas –

Dūzgia lanka,

Žydi alyvos,

Krenta pūkai.

Bėga tie metai –

Pūva namai,

Sminga kapai,

Slenka plaukai,

Girgžda kaulai,

Akys aptemsta…

Užmerkiu aš jas,

Bet viskas kaip tada,

Kai baimė man buvo

Vien tik tamsa.

Tėviškės kvapas ir vėl

Bičių dūzgimas?

Vėl tie namai,

Nesupuvę, tvirti, –

Gal tai tik sapnas?

Ar tai mirtis?

O gal tik pradžia?

 

Mes gyvensim

Kiek mes matėm,

Kiek ištvėrėm,

Kiek dainavom,

Gindami gimtinę.

Bet gyvenam –

Ligi šiolei.

Stiprūs ir vieningi.

Mylim, gerbiam ir globojam

Šiuos namus,

Vienus tokius,

Lyg iš aukso iškaltus

Ar iš rojaus nuleistus.

Vienus tokius!

Vis dėlto aš pakartoju:

Nepamiršk jų saugot,

Apkabinti, užauginti

Ir nepaleisk,

Ir neapleisk.

 

S. Janulevičiūtė.

Simona Janulevičiūtė (10 kl.)

„Mėgstu tapyti gamtos vaizdus, piešti portretus bei klausytis įvairios muzikos. Man būdinga –  kitų žmonių ar gamtos reiškinių stebėjimas, uždarumas, melancholija ir jautrumas. Esu mozaika to, ką skaičiau, mačiau, girdėjau, – sudaryta iš tūkstančių mažyčių dalelių, kuriuos radau kituose“.

Sofija

Novelė

Mergaitė gyveno nuostabioje vietoje, aukštai ant uolų, netoli jūros. Kasdien ji lakstydavo gėlėmis apaugusiais laukais, kurių kraštus galėjai aiškiai matyti. Jau nuo pirmų dienų jai buvo nuolat kartojama, kad negalima artintis prie krašto, jis status ir pavojingas, bet jos tas nestabdė. Anksti ryte ji patyliukais, sėlindama ant pirštų galiukų, kad nepažadintų tėvų, eidavo laukan pasitikti saulės. Jai patiko atsisėsti ant uolos krašto, stebėti, kaip skaistūs spinduliai nušviečia gerai pažįstamas vietas, o vakarais Sofija taip palydėdavo ją su viltimi, kad kitas rytas bus giedras ir ji vėl galės kartoti savo paslaptingą ritualą. Mergaitė, apsupta gamtos, jautėsi labai laiminga, nuolat ja rūpinosi, dalinosi savo istorijomis, klausė patarimo. Nors ji žavėjosi ir mylėjo kiekvieną gamtos dalelytę, Sofijai nedavė ramybės paukščiai. Ji nuolat juos stebėjo, klausėsi dainų ir pavydėjo jų sparnų. Dažnai žaisdama ji lakstydavo po pievas, rankomis mosikuodama lyg sparnais, tikėjosi, kad vieną gražią dieną ji pakils kaip tie paukščiai ir skraidys virš jūros, lenktyniaudama su vėju.

Vieną rytą mergaitė pabudo sau įprastu laiku, dar prieš saulei tekant. Tądien ji jautėsi kitaip, pati negalėjo suprasti kodėl, tačiau jautė, jog nutiks kažkas svarbaus, kažkas ypatinga. Ilgai nesukusi galvos, išsiruošė atlikti savąjį ritualą. Išsėlino iš namų ir atsisėdo savo mėgstamiausioje vietoje. Žolė buvo drėgna nuo skaidrios rasos, tad kai saulė savo švelniais spinduliais nutvieskė žemę, pievoje pabiro deimančiukai. Mergaitei tokie rytai labiausiai patiko. Stebėdama, kaip šviesa žaidžia vandens lašeliuose, ji išvydo nepažįstamą, nuostabų paukštį. Sofija žavėjosi jo perlinėmis plunksnomis, bet kai šis išdidžiai išsklaidė savuosius sparnus, mergaitė neteko žado. Ši paslaptinga būtybė švelniai pažvelgė į ją ir grakščiais, lengvais mostais nuskrido į tolį. Tada mergaitė suprato, jog dabar puikus metas išpildyti savo svajonę.

Ji pasitraukė nuo uolos krašto tiek, kad galėtų įsibėgėti. Įkvėpė giliai. Šiai akimirkai ji ruošėsi ilgai. Sukaupusi drąsą, įsibėgėjo. Jos plaukus plaikstė vėsus, jūros kvapo prisigėręs vėjas, po kojomis driekėsi deimantai, o ji bėgo, jos akyse atsispindėjo rytmetinė saulė. Pasiekusi kraštą, ji ištiesė rankas lyg sparnus, atsispyrė ir… Nuskrido.

Esė

Kūryba

Bekraščiuose vandenynuose, knygų puslapiuose, paveikslų rėmuose ir senuose laiškuose ji pasislėpusi gyvena ir kviečia patyliukais tuos, kurių nieks nesupranta. Tuos vienišius, kurie nepastebėti plaukia miestų gatvėm, tuos, kurių širdys per didelės šiam žiauriam pasauliui, ir tuos, kurie verčiau renkasi šokį su vėju ar ramų pasisėdėjimą prie arbatos puodelio nei trankų vakarėlį penktadienį. Ji ta, kuri neleidžia jiems miegoti, ir ta, kuri atitraukia nuo tikrovės dieną. Ji suteikia ne vien sparnus, bet ir galimybę skristi. Bet kartais, o gal net labai dažnai ji yra kančios ir pykčio ginklas. Ji nepasakyti žodžiai, neišverktos ašaros, neišsipildžiusios svajonės. Ji viskas, ji visur. Ji neišgertas kavos puodelis, ji sena skrynia ir skėtis, gėlė po langu, ir net šaligatvio plytutė. Ji, pasislėpusi gelmėje tavo širdies ir sielos, vis tyliai kalbina tave ir tikisi būti išgirsta.

Rytas

Ankstyva migla po tamsios nakties nugulusi žalius laukus. Stoviu basa ir vienmarškinė rasotoje, dar, rodos, miegančioje žolėje. Stebiu lėtus, užsimiegojusius paukščius, kurie vienas kitą tyliai žadina ir kviečia pradėti naują dieną. Šiuo laiku, tarp nakties ir ryto, taip tylu, ramu ir gera. Jokių darbų, problemų. Nieko ant pečių nėra. Jaučiuosi laisva. Susiliejusi su savo mintimis ir žeme, kuri kaip motina švelniai glosto pėdas ir neleidžia joms atšalti. Išgirstu, kaip iš toli atsklinda nuoširdi daina. Tai paukščiai, sveikinantys saulę. Jos lengviems spinduliams palietus mano veidą, suprantu, kad metas grįžti į tikrąjį pasaulį…

***

Ta naktis nebuvo niekuo išskirtinė. Paprasta vasaros tamsa – rami, šilta, drėgna. Pilnatis atspindėjo šviesą, sklindančią iš kosmoso, taip stipriai, kad po savo kojomis galėjai matyti šešėlį. Tada nereikėjo nė žvakės ar kitos šviesos, kad galėčiau įžiūrėti jos švelnius veido bruožus, kuriuos dengė išsileisti spėjusios garbanos. Veide spindėjo šypsena, bet ji nepalietė akių. Žinojau, kad kažkas buvo negerai. Jutau savo kūną, virpantį nuo negatyvo, bet pagauti siūlo galo, nukarusio nuo jo skausmo, negalėjau.

***

Aš turiu žvėrį. Ši pabaisa nėra bloga, o tuo labiau baisi, tik nesuprasta. Ji saugo sau brangius, ji myli, užjaučia ir nori atiduoti viską, ką turi, visiems sutiktiems. Ji patikli ir labai jautri.

Jos gerumas kėlė skausmą pačiai, nebegalėjau daugiau į tai žiūrėti, todėl man teko ją paslėpti.

Vieną tylią naktį, kai ji užmigo, prisėlinau ir pagavau žvėrelį, kuris po sapnų šydu atrodė taip ramiai. Padėjau ją ten, kur galėčiau saugoti, nesvarbu, kur būčiau. Iš savęs pačios sukūriau 12 porų narvo strypų, kuriais apsukau šį trapų padarėlį.

Pirmomis dienomis ji blaškėsi ir baikštėsi mano švelnių rankų, kuriomis bandžiau ją raminti. Nemažai vandens turėjo nutekėti, kol tapome draugėmis, o ji suprato mano kėslus. Įsidrąsinusi ji pasakė savo vardą – Širdis.

V. Bubrevičiūtė.

Vaida Bubrevičiūtė (11 kl.)

„ Galiu diskutuoti apie žmogaus esybę, apie šį pasaulį, skaityti knygas ir mėgautis ramybe, linksmintis su draugais ir šokti iki pirmųjų saulės spindulių. Neatsiejama mano gyvenimo dalis – muzika. Keliauti nesirenkant, ar miegosiu palapinėj po atviru dangumi, ar minkštoj viešbučio lovoj, – vienas iš mano laisvalaikio praleidimo būdų. Taip pat man svarbu, kad visada turėčiau galimybę užsirašyti užklydusią mintį, nes jei spėsiu ją pagauti, ji gali tapti geriausiu mano kūriniu. Esu nuoširdi: jei myliu, tai myliu visa širdimi, jei kažką jaučiu, tai jaučiu visa savo siela“.

Trys esė

Apie debesis

Važiuodama miesto autobusu, netyčia nugirdau, atrodo, visiškai nereikšmingą anūkės ir močiutės pokalbį.

– Močiutė, ar debesys valgomi?

Ir tada mano pačios akys nuklydo link dangaus, link debesų, link saulės.

Kiek mums daug reiškia dangus…

Kai mylim, naktimis skaičiuojam žvaigždės, na, tam nebūtinai reikia įsimylėti, bet įsimylėjus naktys įgauna kitas prasmes, ir žvaigždės tampa kitokios…

Dangumi, nardydami tarp debesų, skrendam į kitas šalis… Danguje ieškom žmonių, kurie jau išėjo, kad galėtume su jais pasikalbėti. Nerandam, bet kalbamės, nes žinom, kad jie ten, tai jaučiam.

Į dangų krypsta siela.

O kartais užsimerkę mėgaujamės saulės šviesa.

– Ne, debesys nevalgomi…

***

Vasarą, kai mano plaukai vėl pajus šiltą, švelnų ir nerūpestingą vėją, numesiu plaukų gumytę toli. Tegul plaukų sruogos ir vėjas liečiasi, tarsi įsimylėjėliai liečiasi rankomis.

Kai mano oda vėl pajus saulę, jos bučinius, šiltus ir pilnus visko, kas telpa į vieną per daug nuvalkiotą žodį „meilė“, užsivilksiu suknelę. Tą pačią suknelę, kuri tegul primins tai, ką turėjau, turiu ir turėsiu.

Atsisėsiu ant žemės ten, kur kojos taip tvirtai prieš sekundę stovėjo.

Užsimerksiu. Tegul niekas nedrįsta trukdyti.

Noriu pasinerti ten, kur žmogui ne vieta. Noriu pasinerti ten, kur gali užuosti žolės kvapą – ne nupjautos, nes žolę nupjauna žmogus, o tos žolės kvapą, kuri auga, niekieno netrukdoma ir neliečiama.

Noriu išjausti kiekvieną garsą, sklindantį iš paukščių, kurie nejaučia ribų ten, kur nelemta nejausti ribų žmogui, – danguje. Gamtos giesmininkai giedos, tarsi manęs čia ir nebūtų. Jiems nesvarbu, ar jų klausosi, ar ne, jie gieda ne dėl žmonių dėmesio, jie to iš žmonių net nenori sulaukti.

Noriu bent pabandyti pajausti medžius. Pasisemti to, ką jie įgijo per amžius. Aš per maža, kad supračiau, bent pabandysiu suvokti tą išmintį, kurią įgijo ne per vieną dieną.

Bet medžiai per dideli ir per daug išmintingi, kad kreiptų į žmones dėmesį. Aš taip pat žmogus, aš taip pat jų dėmesio nesulauksiu. Jie čia buvo, kai manęs dar nebuvo, jie čia bus, kai manęs nebebus.

Bet atsimerkdama suprasiu, kad noriu atsistoti ir juoktis, džiaugtis, bendraut, šokt ir galbūt net verkt šiam pasauly, kur žmogui ir vieta.

Aš juk žmogus.

***

Iki giliausių gelmių pažįstama vieta.

Šimtus rytų ir naktų matytos kambario sienos su tais pačiais prieš dešimt metų klijuotais plakatais, kurių tiesiog nesinori nuplėšti, nes… tiesiog tegul būna.

Lova, ant kurios praleidi šimtus naktų ir rytų. Nesvarbu, ar tos naktys pilnos sapnų, ar persmelktos nemigos. Nesvarbu, ar tie rytai kupini įkvėpimo, ar noro pagulėti kuo ilgiau.

Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi ryte, kai taip įnirtingai spintoje ieškai ką apsirengti, o ypač jei rytas ypatingas ir žinai, kad būtent šiandien reikia atrodyti ne taip, kaip visada, bet geriausiai, nei kada atrodei. Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi vėlai vakare arba naktį, kai reikia pašalinti akių tušo likučius nuo blakstienų ar tiesiog išsišukuoti plaukus. O gal tiesiog stovi ir bandai suprasti, kas ką tik įvyko, ar tiesiog, žiūrėdama į savo atvaizdą, įžvelgti ir pamatyti tave.

Megztinis, kurį šią akimirką dėvi. Jauti sesers meilę – ji šį megztinį ką tik prieš dieną pabaigė megzti.

Žvilgsnis užstringa prie galvos atvaizdo. Galva, kurioje telpa tiek daug… Kurioje girdi dainų žodžius… „Kaip gera negirdėt tavęs…“ O kitą sekundę: „Todėl šiąnakt grįžtu, / Kad apkabinčiau tave…“ Girdi įvairiausius sakinius, žodžius, sąskambius, prisimeni datas…

Žvelgi į save kaip į visumą. Tai kūnas, tai visuma, kuri jaučia šilumą ir šaltį, myli ir nekenčia, džiaugiasi ir liūdi. Reaguoja į prisilietimus ir juos prisimena.

Visa tai susideda į žmogų.

 

Rytas

Netrukus vėl pajusiu prasiskverbiančią šviesą pro savo kambario langą, kuris nukreipia mano žvilgsnį į rytų pusę. Saulė vėl patekės. Vėl įvyks šis stebuklas. Tas tyras ryto stebuklas. Man ir vėl bus suteikta galimybė tai išgyventi.

Ir štai nauja diena, nauja galimybė.

Vėl rytui būsiu dėkinga už galimybę viską patirti iš naujo. Vėl galėsiu rinktis, ar pasinaudoti man šia suteikta teise, o gal pasirinksiu viską praleisti iki kito ryto, kai vėl prasidės iš naujo…

O gal šis rytas tebūnie užpildytas ne mano pasirinkimais, svarstymais ar mintimis, o tiesiog stebuklas.

Tebūnie. Šiam rytui leisiu būti svarbesniam už tai, kas susiję su manimi.

Dabar jo laikas.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt

 

Kopkite į savo tribūną!

 

Galima teirautis tel. +370 688 75727


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžyje narai valė Nevėžio dugną: nustebino ne tik radiniai, bet ir mažėjantis atliekų kiekis

confident-noyce

Pernelyg dideliu grožiu dalinsis su kitais

confident-noyce

Nevėžis užliejo Krekenavos regioninio parko slėnio pievas

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau