7.5 C
Panevėžys
Sekmadienis, 19 rugsėjo, 2021

Jauniausiųjų gaiviai kūrybai vasaros karščiai nebaisūs

AutoriusJPFotoASMENINIS ALBUMAS

Na, tai jau, kaip jau įprasta, vasaros viduryje –  aktyvesni vidurinių klasių jaunieji kūrėjai. Jiems karščiai nebaisūs. Ką skaitysime šiame „liepiukų“ atlanke?

Visų pirma, į praėjusio mėnesio atlanką nebetilpę pasvalietės iš Petro Vileišio gimnazijos Rugilės gaivūs kūrinėliai, kurių autorei labai artimas pasakojimas vaizdais. Jaunąją kūrėją pastebėjo mokytoja Regina Grubinskienė.

Elzė ir Gabija – abi kūrėjos iš Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos. Tačiau skirtingos. Elzei labiau artimas išorės pasaulis, o Gabijai rūpi vidiniai išgyvenimai. Kas žino, gal toks jų tolimesnės kūrybos kelias? Elzę pastebėjo mokytoja Jolanta Švėgždienė, o Gabiją – mokytoja Izolda Pakalnienė.

Ištikima projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ ambasadorė, Panevėžio „Vyturio” progimnazijos literatų globėja Raimonda Budnikienė atsiuntė jaunosios kūrėjos Austėjos Dūdaitės naujos kūrybos. Tai ypač džiugina. Vadinasi, kūryba neatidėta „kitam kartui“. O stebėti kūrėjo brendimą mūsų projekte yra nepaprastai įdomu ir gera.

Jau ne naujiena, kad Panevėžio „Rožyno“ progimnazijos jaunieji kūrėjai, šiek tiek laiko patylėję, „iššauna“ netikėtomis nuotaikomis. Rugilė, dar ieškanti savo žanro, ir prozą pasirinkusi Rusnė toli temų neieško. Gi jos – čia pat: klasėje, gamtoje už lango! Abi turi vieną bendrą bruožą – humoro jausmą, kuris lengvina gyvenimą net sunkiose situacijose. Abi kūrėjas pastebėjo ir globoja mokytoja Laisvida Kuzmaitė.

Viskas. Skaitom. Linkime šilto lietaus. Naktimis.

R. Paliukenaitė.

Rugilė Paliukėnaitė (9 kl.)

„Mėgstu piešti, lipdyti, tapyti ant drobės, ant drabužių, kartais piešiu ir skaitmenine programėle. Neseniai pradėjau labiau domėtis juostine fotografija ir kurti eilėraščius. Stengiuosi siekti savo tikslų, pagrindinis iš jų – kurti. Manau, geriau kurti „nesąmones“ nei bijoti išbandyti ką nors nauja“.

Rytas

Rytas šiandien dar nušviestas žvaigždžių,

Balsų nesigirdi skardžių,

Tik tolimos giesmės paukščių mažų.

Tylu. Dar kaip naktį tylu…

 

Nei mašinų, skuodžiančių duobėtais miesto keliais,

Nei praeivių, lekiančių savais reikalais.

Viską užgožia negailestingas minčių uraganas –

Nekaltas pilkosios kasdienybės tvanas.

 

Apie sniegą

*

Brendu į baltą

Paklodę šaltos žiemos.

Ligi sutemos.

*

Trupiniai duonos.

Iš aukšto stiklo dangaus

Krinta sidabru.

*

Net mėnesiena

Nenušviečia nakties taip

Kaip blizgus sniegas.

E. Dambrauskaitė.

Elzė Dambrauskaitė (8 kl.)

Eilėraščius pradėjau rimuoti prieš gerus trejus metus, būdama penktokė. Kažkaip savaime tai išėjo. Nežinia, kodėl sėdau ir sudėliojau kelis posmelius. Pradžioje kūriau to visiškai nesureikšmindama. Tiesiog… Dabar suprantu, kad man to reikia kaip oro. Eilėmis išsipasakoju, eilėse išsiverkiu, ten pat džiaugiuosi, myliu ir svajoju. Kūryba tapo svarbia mano gyvenimo dalimi.”

 

Patriotiškai

Čia laukai labai derlingi,

Ir namai tokie svetingi.

Čia tu nieko neprarasi!

Aš žinau – čia viską rasi.

 

Čia mes gimėm, čia žydėjom,

Čia savus kelius pradėjom.

Mes tėvynės neišduosim,

Kiek reikės, tiek ir kovosim.

 

Jei reikės, mes kraują liesim.

Jei reikės, namus prarasim.

Bet tėvynė mūs gyvuos –

Amžinai ir visados !

 

Rudenėja

Man glosto skruostus vėjas

Ir šaltai apkabina drebančius pečius.

 

Lauke jau vysta gėlės…

Ruduo nurengia ir miškus.

 

Nubiro lapai, šalto vėjo pakąsti.

Dabar medžiai tokie nuogi…

 

Vėjas vėl debesis suvėlė danguje.

Ir saulė slepiasi, jos nebėra.

 

Paukščiai išvyksta iš šaltų namų

Kur šilta… Ten juk gera, ten jauku.

 

Bet nepamiršta jie gimtų namų,

Pavasarį parneš mums ant savų sparnų.

 

Juk suprantu, tikrai ruduo atėjo,

Bet laukt pavasario kaip paukštis aš galiu.

G. Kairytė.

Gabija Kairytė (7 kl.)

Dažnai kūrėjo draugė – vienuma, tad ir mergina teigia, jog jai gera būti vienai. Karantino metas daugęlį slėgė, o Gabijai jis buvo kūrybingas…“ – pastebėjo Gabijos lietuvių kalbos mokytoja Izolda Pakalnienė.

 

Ten, kur gėlės niekada nenuvysta

Ten, kur miškai su žvaigždėm susitinka…

Ten, kur vanduo su ugnim susilieja…

Ten, kur kalba su mintim tampa vienu…

Ten, kur lietus, bet ne sniegas…

 

Ten, kur gėlės niekada nenuvysta…

Ten, kur saulė pakilus žemyn nenuslysta…

Ten, kur mėlynės skanesnės už braškes…

Ten, kur kalnai mažesni už laimę…

 

Ten, kur mėnulis žemės vis laukia…

Ten, kur paukštė laisva dangum plaukia…

Ten galbūt kažkada susitiksim,

Ten abu mišką ir žvaigždes pažinsim.

A. Dūdaitė.

Austėja Dūdaitė (8 kl.)

„Jei kas nors paklaustų, kokia mano mėgstamiausia spalva, atsakyčiau – kūryba. Kartais rašau šviesiais ir šiltais atspalviais, kartais įmaišau tamsesnių.  Bet kokiu atveju, visi atspalviai yra gražūs, tik reikia juos tinkamai suderinti. Arba tiesiog išlieti žodžius ant popieriaus ir pažiūrėti, kas bus“.

***

Ant stalo knyga,

O už lango smilgos.

Kada bus aušra?

Rudens naktys ilgos.

 

Ant smilgų lapas

Jaukiai nudažytas.

O arbatos kvapas

Sako, kad jau rytas.

 

 

Mažas tobulas pasaulis

Kolibris ramiai prabudo

Ant žemės grumstelio rudo.

Nuo praskrendančio vėjo

Gėlytės sumirksėjo.

 

Saulės spinduliai snaudžia,

Voras iš jų tinklą audžia.

Kai paparčiai lapeliais pamojo

Akimirka iš laimės sustojo.

 

Šypsena virš klevų

Antrasis pavasaris atėjo

Kai lapai rausta lyg gėlės.

Šiandien lietus ir sauja vėjo

Kartu su ryto saule kėlės.

 

Tarp pilkšvokų debesų

Tuoj vaivorykštė prabus.

Jei neužtenka klevų, –

Šyptels spalvotai dangus.

 

***

Sustingo šviesus žiemos rytas.

Arbatos nori net sniegas.

Šerkšnas languose išraitytas.

Sustingo šviesus žiemos rytas.

Didėja šalčio apetitas.

Vėjo dar neima miegas.

Sustingo šviesus žiemos rytas.

Arbatos nori net sniegas.

 

***

Svajonės ir mintys pabiro

Kaip lapų nuo medžio lietus.

Kaip stiklo šukės pažiro.

Kaip bangos sutiko krantus.

 

Dar dužo į uolas.

Kriokliu nugarmėjo.

Bet niekas nesupras,

Nes net nepastebėjo.

 

Draugei

Mes atradome kas mus sietų.

Kartu mes galime pamėgti lietų.

Kartu mes galime žiūrėti

Kaip skęsta saulė ir tylėti.

 

Kartu mes galime suskaičiuoti žvaigždes –

Ir atrasti tas, kurias dangus pames.

Mums vėją sugauti nesunku

Susikibus už rankų kartu.

 

Medžių širdys

Kai vėjas pakutena,

Nuo juoko šakos lūžta.

Kai genys stuksena,

Medžių širdys dūžta.

 

Bet jie vis dar stove,

Pametę gelsvus lapus.

Net kai juos nupjovė,

Kelmai liko pas mus.

***

Rudaakiai nori mėlynų akių,

Kurios iš jūros grožį semia.

Tobulų, kaip deimantai tokių.

Juk rudos tik kaip purvas, žemė.

Bet mes  dažnai pamirštame, deja,

Kad deimantus ir randa žemėje…

Stalinė lempa

 

Darbus, kurių nebaigiau,

Stalinė lempa žino.

Aš juos pamiršau,

O ji man nepriminė.

 

Kai išjungiau, tai supyko,

Nuvirtus sienon atsirėmė.

O šiek tiek vėliau, iš ryto,

Žadintuvas bliauti ėmė.

 

Tarsi to dar neužtenka –

Testą rašyti reikėjo.

O ta stalinė lempa

Ir vėl man nepadėjo.

 

Stovi sau bjaurybė,

Mirksi ten viena.

O tai kur teisybė?

Likau juk aš kalta…

***

Aguonos akis dangun iškėlė,

O aš geriu aviečių arbatą.

Žiūri žemuoginė boružėlė

Ir aplinkui tingiai suka ratą.

 

Kol blėso nesustabdomai dangus

Vakaro saulė ryškiai išraudo.

O traškantis žarijų lietus

Paskutinį oro gūsį gaudo.

***

Verkia debesys.

Lašai pro langą žiūri

Į tavo akis.

***

Prabudo saulė,

Paraudo braškių skruostai.

Vasaros žvilgsnis.

***

Skverbiasi saulė.

Pasirąžė drugelis.

Rytmečio laimė.

***

Skubantys medžiai

Pametė rudus lapus.

Rytoj jau neras.

***

Rasos lašeliai

Sulaukė drovių žingsnių

Ir šuns nosytės.

***

Išbalo dienos.

Sniegas – Kalėdų rasa, –

nusprendė kiškis.

***

Lapai kaip kava

Ir kaštonas apskrudęs.

Ruduoja ruduo.

***

Sulinkę medžiai

Žiūri žemyn. Ten eina

Sulinkę žmonės.

***

Vanduo vis krinta.

To krioklio užuolaidos

Kaip mano mintys.

***

Rytinis vėjas

Sugarbanojo jūrą.

Sūrios sruogelės.

R. Sūbačiūtė.

Rugilė Subačiūtė (8 kl.)

„Labai patinka keliauti ir susipažinti su vis įspūdingesniais kraštovaizdžiais. Dienomis kai blogas oras ar nėra nuotaikos, užsiimu rankdarbiais ir esu išbandžiusi be galo daug jų rūšių. Nuo pirmosios klasės labiau sekasi tikslieji mokslai, bet visada randu laiko ir literatūrai…“ –  pasakojasi jaunoji kūrėja.

„ Rugilė linksma, nuoširdi, turinti unikalų humoro jausmą išdykėlė. Jai sekasi visi dalykai ir suspėja visur. Reikia – sukurs scenarijų mokyklos renginiui, reikia – išties pagalbos ranką draugams per kontrolinius. Po pamokų dar muzikos mokykla. Ir ten jos pilna. Visada apsupty draugų. Anot Rugilės, jai pačiai labiausiai patinka keliauti, stebėti kraštovaizdžius. Literatūra – dar vienas Rugilės mėgstamas užsiėmimas“, – rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.

Šedevras

Po pasuolėmis šlamantis gabalėlis sąsiuvinio lapo keliauja iš rankų į rankas, vis papildomas mažyte dalimi. Klasėje girdisi apie bendro kūrinio taisykles šnabždėjimas, kurio prie lentos stovinti mokytoja dar neįstengia išgirsti. Visi rizikuojame per garsiai ištarti frazę ar būti pastebėtais piešiant ir kiekvienas laikomės atsakomybės už bendrą darbą.

Nauji užrašai ir simboliai po truputį papildo vaizdą. Liko keli priekiniai suolai ir piešinėlis bus baigtas, tačiau ten ir yra rizikingiausia dalis. Stengiamės nukreipti mokytojos dėmesį, kol klasės priekyje baiginėjamas kūrinys. Staiga mokytojos žvilgsnis užkliūva už pieštuko, kuris nukrito piešiant. Ji supranta, kas vyksta, ir mes sekundei išsigąstame. Mokytoja paima lapelį ir pradeda šypsotis. Ji atsuka į mus lapelį ir mes pamatome ,,savo šedevrą“… Didžiulė pikta katė su mokytojos akiniais rūsčiu žvilgsniu skrodė kiekvieną iš mūsų…

Bet kodėl mokytoja šypsosi?…

Stebuklas

Šiltas vėjelis atpūtė žiedlapį. Jis skrido tolyn nepastebėtas ir pranyko kaip šiąnakt šalta ir bauginanti žiema. Pirmieji saulės spinduliai švelniai paglostė miegančią žemę, ir gamta vėl po truputį atgijo. Sučiulbėjo pirmieji tėviškėn grįžę paukščiai ir pranešė, kad laikas keltis ir džiaugtis nauja pradžia. Iš naujo žydės sodai, ir gandrai kraus lizdus, iš naujo pajusime tą, ilgai lauktą, svaiginančią šilumą.

Stebuklas!

Pabirę mintys

***

Žolėse

tupi

katinas

 

Spokso

kaip

patrakėlis

 

kaip

debesys

po

dangų

juda

 

O

rūtos

mano

saujoj

 

Ir

bitės

aplink

kruta

***

Tvankiam

pasaulio

krašte

 

žydi

Gyvybė

 

Ji

jaučia

koks

gėris

yra

miške

 

koks

tobulas

jausmas –

Ramybė.

R. Trumpiškytė.

Rusnė Trumpiškytė (8 kl.)

„Rusnės rašiniai visada nustebina, prikauto bendraklasių dėmesį. Užburia ne tik intriguojančios, originalios istorijos, bet ir jos aktorinis talentas, besiliejantis pristatant savo kūrybą. Tai pilnas idėjų, nuostabus ir nenuspėjamas žmogutis“, – rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.

Na, o štai, ką apie save sako pati kūrėja:

„Rusnė. Kas tai? Gal tai sala, kurią amžiais užtvindo upės vanduo… O gal tai keturiolikos metų paauglė, bandanti pasislėpti už savo vaizduotės durų? Sujungę šiuos du dalykus, gautume mano vidinį atvaizdą. Manau, kad aš kūrybingas žmogus. Mėgstu piešti, lipdyti, kartais skaityti istorines knygas ir, žinoma, klausytis muzikos. Laisvalaikį stengiuosi leisti aktyviai, todėl dažnai išvedu mamą iš proto susilaužydama ranką, pasitempdama koją ar nusibalnodama kelius…“

Kas moko žmogiškumo?

Manau, kad kiekvienas žmogus šioje planetoje atsirado ne šiaip sau, o tam, kad pagelbėtų vienas kitam laimėje ar varge. Žmogiškumas susideda iš visai paprastų, kasdienių dalykų, pavyzdžiui: pagalba vargstančiam, kelios minutės praleistos su vieniša senele, autobuse užleista vieta nėščiajai ar senukui, galų gale, įmesta moneta į žmogaus, sėdinčio prie bažnyčios ir prašančio išmaldos, puodelį. Tačiau, žmogiškumas nenukrenta tarsi kometa iš giedro dangaus, jo žmogus išmoksta arba ne. Lygiai taip pat, kaip išmokstame vaikščioti. Gelbstint tėveliams, žengiame pirmąjį savo gyvenimo žingsnį, tačiau netrukus kažkas pakiša koją… Pargriūname…

– Labas rytas, štai ir aš! – pasveikina mus pažinimo akmenukas.

Kuo daugiau kartų griūname, tuo geriau pažįstame Skausmą. Ne tik savąjį, bet ir šalia esančio žmogaus skausmą.

SKAUSMAS – geriausias mūsų Mokytojas.

Aktorė

Vaikystėje mes patiriame begales nuotykių. Vieni sugebėtų pralinksminti net patį didžiausią rimtuolį, o kiti galbūt priverstų nubraukti ašarą pačią linksmiausią sielą. Na, bet aš nieko nei virkdyti, nei linksminti nesiruošiu.

Man tada ką tik buvo suėję ketveri metai. Aš, Rusnė, buvau linksmas ir išradingas vaikas. O ką reikia daryti, kad tėvus palenktum į savo pusę? Atsakymas žinomas daugeliui… Apsiverkti, supykti, po to nugriūti ant žemės ir pradėti voliotis. O kad tai atrodytų tikroviškiau, reikia treniruotis.

Kaip ir priklauso didiesiems aktoriams, nusprendžiau pasitreniruoti, kaip reikia verkti. Apsidairiau, ar niekas manęs nemato, nuėjau į tėvų kambarį ir iš lėto, tyliai uždariau duris. Apsižvalgiau ir apmąsčiau, kur būtų galima pradėti repeticiją. Į žiūrovų vietą pastačiau du pliušinius meškiukus. Na, bet koks čia vaidinimas? Reikia, kad aš pati save matyčiau, juk kitaip nepavyks įtikinti tėvų, jeigu savęs neįtikinsiu. Išieškojau visus stalčius, stalčiukus, o tada atidariau spintos duris. Nuostabu! Prieš mano akis didelis, spindintis veidrodis.

Trys, du, vienas! Veiksmas!

Bliauna Rusnė visa gerkle, o jau veido išraiškų gausybė, suraukta nosis, nutįsusi lūpa, pakelti antakiai, suspaustos mažos vaikiškos rankytės… Smagu žiūrėti į save!

Tuo metu svetainėje sėdintys tėvai sunerimo: ,,Kažkas čia ne taip…“ Jeigu aš užsigaučiau ar šiaip kas nutiktų, iš karto kviesčiau vieną iš jų, o dabar – nieko. Kažkoks baubimas ir tiek… Taigi, tėvai nusprendė praverti duris ir pažiūrėti, ką aš veikiu.

Prieš jų akis išdygo niekur neregėtas, niekur negirdėtas nuosavo vaiko vaidinimas. Aš taip buvau įsijautusi į vaidmenį, kad net nepastebėjau, kaip mane stebi tikri žiūrovai.

Tėvai juokėsi susirietę.

O aš… aš juk verkiau…

Žinoma, tėvai niekada nesupranta vaikų!

Trys nulis…

Vaikystėje mane gyvenimas mėtė tai į kairę, tai į dešinę. Staiga parblokšdavo ant žemės ir imdavo tyčiotis… Kartais nuspręsdavo pasigailėti ir ištiesdavo ploną, sudžiūvusią šaką. Še tau! Mano vaikiškos rankelės įsikabindavo į ją ir stengdavosi nepaleisti, bet ta liauna šakelė neišlaikydavo manęs ir aš visu svoriu bumbtelėdavau ant šaltų, betoninių trinkelių…

Pamažėle mokiausi atsistoti pati.

Į šį pasaulį atėjau stebuklingai. Gydytojai diagnozavo, kad neturėčiau gimti arba gimusi likčiau neįgali visam gyvenimui. Panašu, kad jie klydo…

Vienas nulis – mano naudai.

Nors gimiau dviem mėnesiais per anksti, svėriau mažiau nei miltų maišelis ir buvau vaikiškos lėlės dydžio, bet aš išgyvenau. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Likimas vėl nusprendė mane pamokyti ir pažaisti, kaip su žaisline lėle.

Atbėgo teta Neteisybė ir vėl parbloškė mane ant žemės.

Tėvų skyrybos.

Na, už ką? Matyti besipykstančius tėvus buvo skaudžiau nei galėjau įsivaizduoti. Juk mama + tėtis = Aš. Kas atsitiko šiems žmonėms? Jaučiausi perkirsta pusiau…

Taip, mieloji teta Neteisybe, tu laimi, sveikinu. Gal jau užteks, pasilinksminai? Gal gana, aš pavargau. Ne?

Vėl suėmiau save į rankas ir vėl bandžiau atsistoti.

Pasiruošiau kovoti…

Du nulis – mano naudai.

Nepadėjo… Dar skaudesnis smūgis… Mama atsidūrė Santaros klinikose. Gerklėje vamzdelis, kuriuo keliauja deguonis, perkarusi oda ir išlindę kaulai. Ar išgyvens…

Po ilgų ir varginančių kančių liga beveik pasitraukė.

Aš vėl stojuosi…

Trys nulis…

Kieno naudai?

Durnės…

Penktadienis. Diena puiki. Skamba muzika, darau namų darbus.

Staiga išgirdau senelės, prašančios vandens, balsą. Visu greičiu išlėkiau į virtuvę.

– Rusne, vandens, greičiau, vandens! – šaukė mama.

Mano atnešto vandens močiutei nebereikėjo. Senelė sėdėjo fotelyje. Jos galva buvo nusvirusi ant dešiniojo peties, veidas baltas kaip sniegas. Prie jos stovėjo mama.

– Rusne, greitąją!

Staigiai čiupau telefoną ir pradėjau ieškoti greitosios pagalbos numerio: ,,Nagi, kur jis? Juk žinojau atmintinai…“ Visas mano kūnas drebėjo.

– Rusne, greičiau! – nerimo mama.

Išgirdau kalbančią operatorę. Atsiliepusi moteris diktavo komandas, ką daryti, kad močiutė atsigautų.

– Eik į lauką ir lauk greitosios pagalbos! – pasakė mama.

Aš atsisėdau ant laiptelio. Mintyse kalbėjau visas maldas, kurias žinojau, o galvoje kažkodėl skambėjo grupės ,,Biplan“ dainos žodžiai: „Juk tu žinai, plius, minus, viskas bus gerai, nes ir negali būt kitaip, užmerk akis kvėpuok giliai“.

– Rusne, ateik, padėk! – vėl išgirdau mamos balsą.

Nubėgau į virtuvę. Močiutę pakėlėme ir paguldėme ant žemės. Jos galva daužėsi į virtuvės plyteles.

– Rusne, pagalvę! – sukomandavo mama.

Padaviau. Mačiau, kaip močiutė nustojo alsuoti.

Mama močiutei iš burnos traukė protezus ir ruošėsi daryti dirbtinį kvėpavimą, tačiau tuo tarpu, kažkas atsitiko ir oras plūstelėjo į senolės krūtinę.

Kai atvyko greitoji pagalba, senelė jau buvo atsigavusi.

Visą vakarą sėdėjome tylėdamos…

Močiutė vis dar blaškėsi, jos rankos kažko įnirtingai ieškojo lovoje.

Mudvi su mama supratome – dar ne laikas atsipalaiduoti.

Tylėjome, žvilgčiojome į močiutę ir… budėjome.

Po poros valandų staiga senolė atsisėdo, giliai atsikvėpė ir beveik nešvepluodma išskiemenavo:

– Kur mano pro-te-zai?

Turbūt nuo įtampos lyg susitarusios su mama prapliupom kvatotis.

– Durnės… – vyptelėjo močiutė ir nusisukus į sieną užmigo.

Medžiotoja

Gulėdama žolėje žiūrėjau į debesis, o rankoje laikiau ramunę ir, skainiodama gėlės žiedus, kartojau:

– Myli, nemyli, myli, nemyli, myli?.. Ne. Nemyli…

– Na ir gerai, – pasakiau sau, o žalią, liesą, suglebusį gėlės kotelį numečiau ant žolės. Rankas padėjau po galva ir įsižiūrėjau į didelius, baltus, kamuolinius debesis. Jie plaukė bekrašte jūra tarsi milžiniškas, kruizinis laivas, retkarčiais stabtelėdami ir apsižvalgydami, kur juos nunešė šiaurinis vėjas. Į galvą suplūdo visi prisiminimai…

Šis panašus į vaikutį. Tos mažos rankelės, didelės, meilės ir džiaugsmo pilnos akelės bei išsipūtęs, pilnas pieno pilvukas… Pilnos meilės ir džiaugsmo… Ar gali šiame pasaulyje gyventi žmonės, kurie nemoka mylėti? Kodėl yra nemylimų? Išvis, kas per padaras ta meilė? Liūtas?… Ar kačiukas – pūkuotas, švelnus, didelėmis, mielomis akimis? Manau, tai laukinis, nepasotinamas, nuožmus, dėl vietos žemėje kovojantis liūtas. Jis bėga per skurdžia augalija apaugusią dykumą, vešlūs karčiai plaikstosi vėjyje, o akys dairosi grobio – mėsos. Šiai gazelei dienos jau suskaičiuotos. Žvėris prisliūkina ir užpuola auką. Tokia jau ta gamta… Gyvenk arba mirk… Liūtas – meilė. Ji užpuola tada, kai to mažiausiai tikiesi.

Meilė – medžiotoja.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt

 

Kopkite į savo tribūną!

 

Galima teirautis tel. +370 688 75727


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

confident-noyce

Jaunieji kūrėjai kurs Lietuvą

confident-noyce

Jaunųjų kūrėjų tribūna „NEVĖŽIS“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau