23-ejų panevėžietė Greta Jarašūnaitė – jauniausia Panevėžio rajono mokytoja. Nuo šių metų rugsėjo 1-osios mergina taps pirmokų mokytoja Piniavos mokykloje-darželyje.
„Birželį baigiau pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Savo akademinę kelionę toliau tęsiu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo vadybos studijose. Pastarąjį pusmetį savo pedagoginę veiklą įprasminau ne tik vaduodama sergančius mokytojus, savanoriaudama mokyklose bei korepetitoriaudama, bet ir kurdama skaitmeninį turinį lietuviškoms mokymosi platformoms „Opiq Lietuva“ bei „Eduka klasė“, – pasakojo jaunoji pedagogė.
Vaikystės svajonė
Greta nuo pat mažens žinojo, kad taps mokytoja.
„Pirmosios mintys užgimė jau pradinėse klasėse, kaip autoritetą ir pavyzdį mačiau savo pirmąją mokytoją Kristiną Žarnauskienę. Nors augdama tikrai turėjau minčių, kad galėčiau būti kitos profesijos atstovė, ypač paauglystėje, kuomet didelę įtaką nuomonės formavimui darė kiti bendraamžiai ir jų kalbos, tačiau ši mintis toli nuo manęs nepabėgo“, – atviravo ji.
Besimokydama gimnazijoje mergina daug svarstė, kokio dalyko mokytoja galėtų tapti, todėl ieškojo savęs skirtinguose dalykuose: lietuvių kalboje, matematikoje, chemijoje, istorijoje.
„Tačiau niekaip neradau nišos, kurioje jausčiausi kaip žuvis vandenyje. Tad, baigusi mokyklą, visgi pasirinkau pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos studijas. To visai nesigailiu! Studijų metu mokėmės įvairių dalykų – pradedant psichologija, ugdymo filosofija, baigiant plačiai dėstomus mokomuosius dalykus kaip istorija, geografija, gamtos mokslai, matematika, lietuvių ir anglų“, – dėstė panevėžietė.
„Paradoksas – mokykloje man ne itin gerai sekėsi anglų kalba, bet universitetas suteikė galimybę tobulėti, įveikti savo baimes ir netgi išsilaikyti papildomų universitetinių dalykų, kurie šiuo metu leidžia man anglų kalbą mokyti pagal bendrąją ugdymo programą, neapibrėžiant klasių. Dažnai su kurso kolegėmis juokdavomės, jog mus universitetas ruošia visų dalykų profesionalėmis“, – juokėsi Greta.
Universitete pedagogė turėjo net keturias praktikas. Visas jas atliko Panevėžio pradinėje mokykloje.
„Man paskirta mentorė Edita Daraškienė tapo man dar didesnis autoritetas ir pavyzdys, koks turi būti pedagogas. Jau pirmųjų praktikų metu supratau, jog esu tikrai sau tinkamame kelyje. Džiaugiuosi, kad kokybiškos studijos suteikė man galimybę vėl sutikti tą mažą mergaitę ir išpildyti jos svajonę – tapti mokytoja“, – pasirinkimu džiaugėsi mergina.
Kita barikadų pusė
Paklausta, kaip Greta atsidūrė būtent Piniavos mokykloje, ji juokėsi, kad viskas prasidėjo prieš šešiolika rugsėjo 1-ųjų.
„Mamos atvesta į didžiulę aktų salę, nešina už mane didesnėmis gėlėmis. Piniavos mokykla – tai mano vaikystės prisiminimuose likusi saugi vieta, kurioje visus ketverius metus turėjau galimybę skleistis ne tik akademiškai, bet ir išbandyti save įvairiuose vaidmenyse: dainuojant, šokant, deklamuojant ir net organizuojant renginius. Išbandžiusi save miesto mokykloje, apžiūrėjusi kitas Lietuvos ir užsienio mokyklas, nusprendžiau grįžti ten, kur viskas prasidėjo, kur užgimė svajonė tapti pedagoge. Jausmas įdomus – lyg ir daug kas pažįstama, miela ir numylėta, tačiau šį kartą esu kitoje barikadų pusėje, išbandydama save kaip kūrėją, klasės lyderę“, – teigė ji.
Mokykla – trikampis
Anot Gretos, didžiausias jos lūkestis, kurį jau gegužės mėnesį perdavė būsimų mokinių tėveliams – tapti bendruomene, komanda, kad džiaugsmais galėtų kartu pasidžiaugti, o iškilusias problemas – kartu spręsti.
„Visam gyvenimui įstrigo VDU dėstytojos Jolantos Vengalienės pasakymas, kad mokykla – tai yra tarsi trikampis, kurį sudaro mokytojai, tėvai ir mokiniai. Jeigu kažkurios trikampio grandies nebus – ugdymo procesas nebus toks, koks turėtų būti. Todėl šiuo atveju yra labai svarbu, jog pasitikėtume vieni kitais. Tikiu, kad stiprus ryšys yra vienas iš pagrindinių aspektų, lemiantis kokybišką mokinių ugdymą. Žinoma, kaip ir kiekviename darbe bet kokioje naujoje veikloje pradžia neretai būna kelianti daug iššūkių ir nerimo. Tačiau dažnai prisimenu žodžius, kuriuos kažkada gimnazijoje esu išgirdusi, kad „mokytojas yra tarsi aktorius, o klasė – jo scena“. Todėl labai tikiuosi, jog tik užlipus į savąją sceną, su savo mažaisiais žiūrovais, išnyks visos baimės, ir galėsime kurti savo unikalų ketverių metų spektaklį“, – sakė mokytoja.
Pasiteiravus, kokia mokytoja ketina būti, Greta tikino, kad kol kas sunku pasakyti.
„Nors stengiuosi iš anksto nusistatyti tam tikras etikos, bendravimo, darbo, mokymo taisykles, tačiau žinau, kad mokytojas yra kūrėjas, kuris geba prisitaikyti prie kiekvienos situacijos – ne tik akademinės, bet ir gyvenimiškos. Todėl, laukdama rugsėjo 1-osios, galiu drąsiai teigti, kad būsiu mokytoja, kuri mokosi kartu su savo mokiniais, nuolat ieško būdų, kaip juos įkvėpti, ir stengiasi ne tik perduoti žinias, bet ir ugdyti jų smalsumą, kūrybiškumą bei savarankiškumą. Mano tikslas – sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas mokinys jaustųsi vertinamas, suprastas ir motyvuotas siekti savo svajonių. Suprantu, jog mokytojo kelias nebus lengvas, bet tikiu, kad su užsidegimu, kantrybe ir meile šiam darbui, kartu su savo mokiniais, pasieksime mus džiuginančių rezultatų“, – kalbėjo mergina.
