-0.5 C
Panevėžys
Penktadienis, 21 sausio, 2022

Jaunasis panevėžietis šokėjas D. Slivka: „Linkiu kiekvienam nenustoti svajoti“

AutoriusIGNAS JANELIŪNASFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS, asmeninis albumas
D. Slivka.

Dvidešimtmečiui panevėžiečiui Dovydui Slivkai šokis ne tik leidžia atsipalaiduoti bei paleisti į išorę visas dienos bėgyje susikaupusias teigiamas ar neigiamas emocijas, bet ir atskleisti tikrąjį save. Vaikinas, šokdamas gatvės šokius studijoje „Tavo fortūna“ jau daugiau nei 15 metų, spėjo susižerti ne vieną apdovanojimą Lietuvos ar pasaulio šokių čempionatuose, o būtent dabar, studijuodamas kineziterapiją Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, jis suspėja ne tik mokytis ar šokti, bet ir dalyvauti televizijos projektuose ar vesti šokių treniruotes vaikams.

Tad apie visą sukauptą patirtį ir kelią profesionalaus šokėjo link ir kalbamės su pačiu jaunuoju talentu D. Slivka.

Šokis gyvenime atsirado mamos dėka

Kaip pokalbį pradeda Dovydas, viskas prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai būdamas mažas pradėjau norėti kažką veikti, išreikšti save ar tiesiog linksmai praleisti laiką. Būtent mama surado puikią išeitį, kuo galėčiau užsiimti.

„Dar būnant trejų metų mama pakvietė ir nuvedė mane į šokių studiją „Tavo fortūna“. Ne paslaptis, kad pati mama Inga Atraškevičiūtė-Slivkienė ir yra studijos vadovė, tad buvo logiška, kad pirmiausia išbandyti būtų verta šią sritį. Iš pradžių viskas ėjosi gerai, tačiau po trejų metų man tai pabodo ir norėjau laiką leisti kažkur kitur. Tuo metu mamai pasakiau, kad daugiau gyvenime pas tave nešoksiu. Kaip tapo aišku vėliau, taip tikrai nevertėjo teigti. Treniruočių nebelankiau, pradėjau žaisti krepšinį, tada futbolą, mąstyti, ką dar galėčiau veikti. Ieškant savęs kitur, vadovavausi tuo požiūriu, kad kur eina draugai, ten turiu eiti ir aš. Tačiau toks požiūris nepasiteisino. Visa tai ilgai netruko ir greitai vėl panorau sugrįžti. Teko mamos atsiprašyti už išsakytus žodžius, o ji, žinoma, nepyko ir su tokiu pat džiugesiu kaip ir prieš tai vėl vedė mane į gatvės šokių pamokas“, – pirmaisiais vaikystės įspūdžiais susidūrus su šokiais dalinasi Dovydas.

Pirmoji kelionė į užsienį tapo nepamirštamu nuotykiu

Vaikinas pasakoja, jog lankant šokius jam jau netrukus teko galimybė sudalyvauti pirmosiose vaikų varžybosee Lietuvoje. Tuo tarpu į užsienyje vykstantį šokių festivalį su „Tavo fortūnos“ grupe ir mama jis išvyko dar būdamas tik penkerių metų amžiaus.

D. Slivka.

„Pirmoji kelionė į užsienį buvo išvyka į Belgiją, į šokių festivalį, kai man buvo penkeri metai. Buvau vienintelis berniukas autobuse, jauniausias keleivis iš viso kolektyvo. Kelionė būtų praėjusi visai gerai, tačiau nutiko kai kas įdomaus, ką iki šiol prisimenu tiek iš savo emocijų tuo metu, tiek ir iš mamos pasakojimų. Dalyvaujant savaitės trukmės festivalyje kiekvieną dieną rytais „Tavo fortūnos“ kolektyvas bėgdavo krosą aplink apylinkes, o aš pasilikdavau viešbutyje, teigdamas, kad niekur neisiu. Viskas susiklostė taip, kad vieną rytą panorau patyrinėti miestą taip pat, tad pasekiau paskui kelias paneles, kurios nebėgo kroso, o tiesiog išėjo pasivaikščioti. Kaip sužinojau paskui, merginų pasivaikščiojimas užtruko gerokai ilgiau nei maniau, nes grįžęs kolektyvas iš rytinio pabėgiojimo manęs pasigedo, pradėjo visur ieškoti, o paskui į paieškas įsitraukė net Belgijos policija. Mama net mąstė, jog mane kažkas pagrobė, o tuo tarpu visą tą laiką aš ėjau paskui merginas, kurios manęs net nepastebėjo. Galų gale viskas baigėsi taip, jog po trijų valandų pasivaikščiojimo grįžau kartu su jomis į viešbutį ir tik tada iš visų žmonių ir šokėjų reakcijos supratau, kas nutiko. Na, o kalbant apie patį festivalį, viskas praėjo gerai, pats renginys ir jo atmosfera penkerių metų vaikui tuo metu buvo tikrai stebuklinga“, – su šypsena vieną įsimintiniausių prisiminimų pasakoja vaikinas.

Gatvės ir liaudiškus šokius suderinti pavyko

Daugkartinis Lietuvos ir pasaulio šokių čempionatų prizininkas Dovydas atvirauja, jog mokytis šokti nebuvo lengva ir prireikė nemažai ryžto bei mamos palaikymo.

„Pačioje pradžioje buvo sunku įsiminti judesių eiliškumą, susidraugauti su muzika, išmėginti naujus šokio stilius, juos peprasti. Buvo netgi toks etapas, kai ketverius metus lankiau ne tik gatvės šokius, bet ir muzikos mokyklą, šokau „Pynimėlyje“. Krūvis buvo didelis – po pamokų eidavau į muzikos mokyklą, tada į „Tavo fortūnos“ treniruotes. Pabaigęs muzikos mokyklą, nusprendžiau, kad labiau save matau šokantį gatvės šokius ir „Pynimėlio“ nebelankiau. Tačiau nesigailiu ten praleisto laiko, buvo be galo įdomu suprasti pačių šokių stilių skirtumus, išmėginti save visai kitokiame amplua“, – tikina jaunuolis.

D. Slivka.

„Pynimėlyje sekėsi gerai, radau šaunių draugų, taip pat apie vadovus yra išlikę vien tik šilčiausi atsiminimai. Dar ir dabar susitikę mieste pasikalbame kaip man ar jiems sekasi. Pačiame „Pynimėlio“ kolektyve yra labai šiltas ryšys, mokoma bendravimo tarpusavyje, laikysenos pagrindų. Galiu drąsiai teigti, kad žmonės, su kuriais ten susipažinau, ženkliai prisidėjo prie mano saviugdos ir asmeninio tobulėjimo, be tų žmonių nebūčiau pasiekęs kažko daugiau“ – prisiminimais dalinasi ir už suteiktą galimybę tobulėti kolektyvo vadovams dėkoja Dovydas.

Nuolatinis tobulėjimas veda naujų pergalių link

„Šokant grupėje visuomet buvo nemažas amžių skirtumas tarp šokėjų, tad per visus tuos penkioliką metų treniruojantis teko pakeisti net kelias komandas. Šokėjai užauga, baigia mokyklą, išvažiuoja studijuoti, tuomet komanda vėl pildosi naujais nariais. Ilgą laiką buvau vienas vaikinas visoje komandoje, tad tai išties ne mažą laiko tarpą buvo kiek keista. Tik po kiek laiko prie grupės prisijungė dar keletas vaikinų, kurie greitai įsiliejo į kolektyvą. Šokti mokyklos laikais teko daug. Per savaitę vykdavo net kelios treniruotės, tačiau suderinti mokslus, treniruotes ir laisvalaikį pavykdavo neblogai. Nors laisvalaikiui laiko likdavo mažiau, tačiau tai atsipirkdavo nuolatinių kelionių metu – būtent su šokių grupėmis jau pavyko aplankyti beveik dvidešimt Europos valstybių, būti pakviestam dalyvauti televiziniuose projektuose, tokiuose kaip „Lietuvos Garbė“, nacionaliniai technikos apdovanojimai „Tech Top“ ar muzikinis konkursas „Lietuvos balsas“, – sulaukto dėmesio ir pasitikėjimo pavyzdžius vardina Dovydas.

D. Slivka.

„Pačiose varžybose dalyvauti pradėjau pakankamai anksti. Kiekvieną savaitgalį keliaudavom į šokių festivalius ar į varžybas. Pirmosios rimtos varžybos nedavė kažkokių didelių laimėjimų, tačiau patirtos emocijos po kiek laiko leido suprasti, jog jeigu būtume iškart su komanda žengę ant pakylos, tai nebūtų buvę tokio didelio džiaugsmo, būtų atrodę, kad viskas paprasta ir galima labai lengvai laimėti. Nuvykę pamatėme kitas stiprias komandas, kaip komanda dar labiau suartėjome, o tai leido sekantį kartą siekti pergalės. Pats jausmas dalyvauti šokių čempionate buvo išskirtinis. Tai ne šiaip paprastos varžybos, tačiau didelio profesionalumo ir meistriškumo kupinas renginys. Pirmoji nesėkmė paskatino nesustoti ir siekti pergalės ateinantį kartą“, – tuometinėmis įžvalgomis ir įspūdžiais dalinasi Dovydas.

Perėjimas į naują šokio kategoriją leido toliau tobulėti

„Įžengus į gimnaziją, pradėjau šokti ne tik grupėje, tačiau ir duetuose su dvejomis partnerėmis. Iš pradžių šokome „Free Dance“ kategorijoje, o po kiek laiko su šokių partnere priėmėme sprendimą šokti ir save išbandyti „Hip hop“ kategorijoje. Pasirodant šioje kategorijoje reikia pastatyti savo šokio choreografiją, tai pareikalauja nemažai darbo ir pastangų. Viskas vyksta taip, jog vienu metu į aikštelę žengia net 8 poros, kurios išgirdusios bet kokią hip-hop stiliaus muziką privalo savo pastatytą choreografiją pritaikyti girdimam ritmui ir pradėti šokti. Čia reikia ne tik per suteiktą minutę konkuruoti vienu metu su kitais, bet ir atiduoti visą save, jog per tą trumpą laiką padarytum įspūdį teisėjams, atkreiptum dėmesį į save ir galėtum pereiti į sekantį etapą“, – tikina šokių studijos „Tavo fortūna“ šokėjas ir treneris D. Slivka.

D. Slivka.

„Galiu tik džiaugtis, jog su savo šokių partnere esame geriausi draugai, kartu leidžiame laiką ir ruošiamės naujiems pasirodymams. Būtent šokant duete teko laimėti ne vieną svarbesnę prizinę vietą, dalyvauti WADF Pasaulio čempionatuose Vengrijoje ir Kroatijoje, varžytis ir laimėti Baltijos šalių, Lietuvos čempionatuose“, – šypsosi vaikinas.

„Žinoma, asmeninis tobulėjimas neįsivaizduojamas ir be teorinių pagrindų, tad ne kartą teko dalyvauti įvairiuose seminaruose, šokių stovyklose Lietuvoje ir užsienyje. Viena iš įsimintiniausių patirčių, tai išsipildžiusi svajonė keliauti į Italiją, Siciliją, kur vyko pasaulinio lygio stovykla „Hyper Week“. Jų metu ne tik tobulėjau fiziškai, lavindamas savo kūną, atlikdamas įvairius pratimus, bet ir sėmiausi žinių iš pasaulinio lygio gatvės šokių trenerių ir kitų specialistų“, – neeiline sulaukta galimybe po stiprios atrankos didžiuojasi jaunuolis.

Šokis – tai ne tik pramoga

Nors šiuo metu vaikinas studijuoja kineziterapiją ir savo turimų įgūdžių ant parketo pritaikyti joje negali, tačiau puikiai prisimena mokyklos laikus, kai esami gebėjimai leido ne tik laimėti prestižinį Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos rengiamos „Sidabrinės nakties“ karaliaus apdovanojimą, bet ir mokyti šokio judesių kitus vaikinus.

„Mokslai man visada sekėsi pakankamai gerai, tačiau dar tik pravėrus naujos gimnazijos duris daug kas iš pažįstamų moksleivių sakė, jog apart knygų ir mokslų daugiau jokio gyvenimo nematysiu. Tačiau tai buvo netiesa. Būtent šokiai mokyklinėje veikloje atrado savo vietą – buvo prisidėta prie ne vieno renginio statant gimnazistams choregografiją, rengiant Šimtadienio šokių pasirodymus, Paskutinio pavasario gimnazijoje šventę merginoms ar Dvyliktokų gimtadienį“, – svarų indėlį į gimnazijos veiklą vertina D. Slivka.

D. Slivka.

Būdas išlieti susikaupusias emocijas

„Šokiai – tai ne tik pramoga, tai yra sportas, labai daug fizinių jėgų reikalaujantis sportas. Reikia geros fizinės parengties, kad šokis liktų ne tik kaip laisvalaiko praleidimo būdas, tačiau ir galėtum dalyvauti įvairiose varžybose. Bėgant laikui pavyko atsiriboti netgi nuo stereotipinių replikų, kad šokiai skirti tik merginoms. Dalyvaujant varžybose vis matydavau tiek trenerius vaikinus, tiek kitus šokėjus, tuomet ir suprasdavau, kad esu ne vienas vaikinas, yra begalė ir kitų daug pasiekusių, profesionalių sportininkų vyrų“.

„Žmogus per dieną sukaupia be galo daug emocijų, tad nuolat ieško būdų, kaip tų emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų, atsikratyti. Manasis būdas yra šokis. Nesvarbu ar tai būtų pyktis, ar džiaugsmas, po kiekvienos treniruotės paleidus iš savęs tas emocijas jaučiuosi atsipalaidavęs ir tikrai išvalęs galvą nuo bereikalingų minčių“, – sako Dovydas.

Kavos virimo ritualas – būdas susikaupti ir atsipūsti nuo darbų

„Kalbant apie kitus pomėgius ir hobius, tai, suprantama, pats šokis yra ne tik darbas, bet ir mėgstamas hobis. Tačiau kai nešoku, labai mėgstu keliauti, keliones įamžinti nuotraukose, vaizdo įrašuose. Patinka būti gamtoje, ją stebėti, su draugais leistis į žygius po miškus, girias, išsikepti maisto. Taip pat turiu savo kavos ritualą. Jo metu skiriu laiką sau, atsipalaiduoju, pailsiu nuo visų darbų ir susikaupiu naujiems iššūkiams. Turiu savo kavos receptą, tačiau kaskart skiriasi to recepto pagaminimo sąlygos. Tarkime, kai būnu žygyje ar išvykoje, tai kavą verdu ant ugnies specialiame katiliuke, stebėdamas gamtą, klausydamasis įvairių gyvūnų skleidžiamų garsų. Tuo tarpu ruošiant kavą namuose jau galiu naudotis visais turimais įrankiais ir produktais, pabūti su savimi, apmąstyti praėjusią dieną, savaitę, pailsėti nuo nuolatinio skubėjimo ir bėgimo kasdienėje rutinoje“, – išskirtiniu asmeniniu ritualu dalinasi šokėjas.

D. Slivka.

Ateitį kurs gimtajame mieste

Paklaustas, ar planuoja po studijų grįžti gyventi ir dirbti į Panevėžį, Dovydas atvirauja, jog su Panevėžiu tikrai ketina sieti savo tolimesnį gyvenimą.

„Po studijų noriu grįžti gyventi į Panevėžį, nes gimtasis miestas stipriai prisidėjo prie asmeninio tobulėjimo. Ilgą laiko tarpą galvojau, ką aš pats galėčiau duoti nuo savęs Panevėžiui, tačiau vis nesugalvodavau arba nebūdavau tam pakankamai subrendęs. Tačiau būtent dabar jaučiuosi pakankamai suaugęs, kad galėčiau čia kurti savo gyvenimą, tęsti esamą karjerą, galbūt netgi sukurti savo verslą bei tęsti pačios šokių studijos „Tavo fortūna“ veiklą. Ketinu ir toliau padėti mamai dirbant su grupėmis, pats tęsti treniruočių vedimą“, – komentuoja D. Slivka.

„Treniruočių vedimas padeda ugdyti asmenines savybes – komunikabilumą, supratingumą, atvirumą. Bendravimas su mažaisiais šokėjais išties patinka, tad turiu susikūręs viziją būti tokiu treneriu, kuris vaikams taptų tarsi jų vyresnysis brolis. Tikiu, kad galiu jiems būti ne tik mokytoju, tačiau ir jų draugu, siekiant ugdyti šeimyniškumą ir bendruomeniškumą visoje grupėje“, – nuoširdaus noro padėti ir mokyti vaikus šokio pagrindų neslepia vaikinas.

D. Slivka.

Nebijokite svajoti

Baigdamas pokalbį Dovydas sako, jog svajonės gyvenime turi labai didelę reikšmę ir svarbą, tad jų nereikėtų bijoti ar vengti.

„Palinkėčiau kiekvienam nenustoti svajoti, siekti jų, nes kad ir kokios tuo metu jos atrodytų nerealios, vieną dieną jos tiesiog ekspromtu gali išsipildyti. Manau, kad svajodamas žmogus gyvenime pastebi tam tikrus ženklus, kurie lemia artėjimą prie konkrečios svajonės įgyvendinimo. Kai svajonė išsipildo, tuomet prisimeni, kad pastebėjai kažkokį ženklą praeityje ir juo sėkmingai pasinaudojai, jeigu atsidūrei ten, kur esi ir tavo svajonė dabar virto realybe“, – visiems neapleisti savo svajonių ir tikslų atsisveikindamas linki jaunasis šokių talentas Dovydas Slivka.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Projekte „Lietuvos balsas. Kartos“ – duetas iš Raguvos

confident-noyce

Metų jaunimo lyderis R. Urbonas: „Visada svarbu dirbti ne tik dėl savęs“

confident-noyce

Metų panevėžietė I. Tamošiūnienė: „Kas daug daro, daug ir padaro“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau