Panevėžietei Nedai Šnyraitei – dvidešimt penkeri. Jai šokis – tai laisvė išreikšti savo jausmus, emocijas. Jau penkerius metus dirba meno vadove Vadoklių kultūros centre, o Bendruomeniniuose vaikų globos namuose yra socialinė darbuotoja.
Būdas išlieti emocijas
„Šokis mano gyvenime užima tikrai nemažą vietą. Šokis man yra galimybė išlieti susikaupusias blogas emocijas ar, atvirkščiai, parodyti teigiamas emocijas judesiais. Šokant galiu atsiriboti nuo supančių problemų, neigiamų veiksnių, nuo kurių įprastai nepavyksta pabėgti užsiimant jokia kita veikla“, – atviravo ji.
Šokti Neda pradėjo būdama vos ketverių.
„Mama mane ir mano sesę dar darželyje užrašė į pramoginių šokių būrelį. Pati gerai neatsimenu pirmųjų kartų šokių aikštelėje, tačiau yra nemažai tėvų darytų fotografijų, kurios, kad ir miglotai, tačiau primena mano šokių pradžią. Šiuose šokiuose labiausiai žavėjo gražios suknelės ir, žinoma, šokių bateliai. Juk beveik kiekvienos mergaitės svajonė apsiauti mamos aukštakulnius bei šokti prieš veidrodį. Būtent pramoginiuose šokiuose net ir mažų mergaičių avalynė yra su mažais kulniukais“, – dalijosi mergina.
Per tiek metų šokėjai teko galimybė save išbandyti įvairiuose kolektyvuose ir įvairiuose šokių žanruose.
„Tai buvo pramoginiai bei šiuolaikiniai šokiai. Taip pat mokykloje ir Panevėžio moksleivių namuose lankiau visus šokių būrelius. Tačiau labiausiai mane sužavėjo „Panevėžio garso“ orkestro šokėjų kolektyvas. Jame atsidūriau būdama paauglė ir nepastebėjau, kaip prabėgo dešimt metų. Per tą dešimtmetį spėjau užaugti, prasidėjo mokslai, darbai, šeimyninis gyvenimas. Tačiau šokiui stengdavausi rasti laiko visada, nors tai buvo nemenkas iššūkis“, – sakė panevėžietė.
Trys kolektyvai
Pasiteiravus, kaip viskas susiklostė, jog likimas jai lėmė atsidurti Vadokliuose, Neda tikino, kad nuo mažumės ją žavėjo mokytojo profesija.
„Kai gavau pasiūlymą atvykti pasikalbėti dėl šokių mokytojos darbo į Vadoklių kultūros centrą, šiek tiek suabejojau. Visgi man buvo tik dvidešimt. Žinoma, patirties kaip šokėja turėjau nemažai. Vis dėlto neapleido mintis „kokia gi iš manęs mokytoja? Juk neturiu patirties nei su vaikais, nei su suaugusiaisiais.“ Tačiau paskatinta šeimos, nuvykau į pokalbį ir netrukus mane įdarbino. Vadoklių kultūros centre šiuo metu turiu tris šokių kolektyvus: vaikų – „Saulėgrąža“, merginų – „Šokio mūza“, moterų – „Emor“. Kartu su kolegomis organizuojame miestelio renginius, šventes“, – pasakojo mergina.
Pirmiausia, Vadokliuose Neda pradėjo dirbti su vaikų kolektyvų „Šokio mūza“, kurios dabar jau išaugo į dailias merginas.
„Manau, kad su jomis sekėsi ir iki šiol sekasi neblogai. Važinėjame po įvairius renginius, šventes, konkursus, festivalius. Turime užėmę ne vieną prizinę vietą. Pradėjusi dirbti su „Šokio mūza“ po kurio laiko gavau pasiūlymą sukurti moterų kolektyvą. Taip ir padariau. Tai – „Emor“. Čia šoka moterys, su kuriomis dalyvaujame vietiniuose renginiuose. Jos tapo ne tik kolektyvo narės, tačiau ir geros pašnekovės, draugės. Praėjus keleriems metams ir pamačius, kad mano vaikų kolektyvas „Šokio mūza“ užaugo, nusprendėme sukurti dar vieną vaikų kolektyvą „Saulėgrąža“. Šis kolektyvas šiais metais švęs savo pirmąjį gimtadienį!“ – džiaugėsi meno vadovė.
Gyvenimo būdas
Jaunoji šokių mokytoja dirba ne tik Vadokliuose.
„Nors šokis yra mano didžiausia aistra, tačiau tai tik papildomas mano darbas. Šiuo metu dirbu Panevėžio rajono bendruomeniniuose vaikų globos namuose socialine darbuotoja. Tiesa, darbas čia – tai labiau gyvenimo būdas. Manau, šiame darbe kiekvieną dieną aš augu kaip asmenybė, mokausi bendrauti, suprasti, užjausti. Kartu su vaikais atliekame visus namų ruošos darbus, sprendžiame iškilusias problemas. Be galo džiugu, kai vaikučius matome laimingus, kai jiems pasiseka vienas ar kitas dalykas, taip pat kartu ir skauda, kai kas nors nepavyksta ar nepasiseka“, – dėstė ji.
Na, o laisvalaikį mergina mėgsta leisti su sau artimais žmonėmis, šeima, draugais.
„Taip pat be galo myliu gyvūnus, tad namuose auginu du šuniukus. Vienas jų – iš prieglaudos. Dar vienas didelis pomėgis – kelionės“, – kalbėjo pašnekovė.
