Prisimindami priverstinę tremtį, negalime pamiršti šiandien iš Lietuvos dėl kitų priežasčių išvykstančių žmonių, sako tremtinių į Sibirą sūnus, Seimo narys Julius Sabatauskas.
„Šiandien, kai prisimenam prievartinę tremtį, negalime pamiršti ir tų žmonių, kurie išvyko iš šalies dėl kitų priežasčių – dėl ekonominių. Tūkstančiai tautiečių paliko Lietuvą ne dėl okupacijos. Nors jų kelionės nebuvo lydimos represijų, daugelis jų taip pat patiria ilgesį, svetimumą, tapatybės paieškas“, – minint Gedulo ir vilties dieną, šeštadienį Seime sakė socialdemokratas.
„Jie mūsų laikmečio tremtiniai. Todėl, kalbėdami apie Lietuvos ateitį, turime ištiesti draugišką ranką ir jiems parodyti, kad jie yra laukiami, kad jų grįžimas būtų ne tik galimas, bet ir prasmingas“, – pridūrė jis.
Anot politiko, Lietuva turi būti namais visiems savo vaikams – tiek likusiems šalyje, tiek išvykusiems.
„Gedulo ir vilties diena – ne tik atminties, atsakomybės diena. Atsakomybės kurti tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi laukiamas, saugus, vertinamas, kurioje niekas nebūtų stigmatizuojamas dėl savo kilmės, pažiūrų, likimo. Kurioje istorija nebūtų monopolizuojama ir naudojama politiniais tikslais“, – teigė J. Sabatauskas.
Jis linkėjo, kad Gedulo ir vilties diena būtų priminimas, jog laisvė nėra duotybė – ji yra atsakomybė su pareiga saugoti atmintį, puoselėti teisingumą, kurti Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi visiems.
Pasak parlamentaro, lietuvių vežimas į Sibirą sovietmečiu buvo ne tik fizinis ištrėmimas, tai buvo ir bandymas sunaikinti tautos dvasią, atmintį, orumą.
Paties J. Sabatausko tėvai buvo išremti, kai jiems buvo po dešimt metų, po to nelegaliai sugrįžę į Lietuvą, buvo pagauti ir vėl išvežti.
„Iš vaikystės tremtyje prisimenu žmonių bendrystę. Tremtiniai dalijasi viskuo. Ne tik duonos kriaukšliu, pieno lašu, bet ir daina, knyga. Tarp jų buvo ne tik lietuviai. Tai buvo lenkai, latviai, ukrainiečiai, vokiečiai, žydai. Visi suprato, kad išlikti galima tik laikantis išvien“, – pasakojo Seimo narys.
Anot jo, grįžus į Lietuvą po tremties džiaugsmo ašaras greit pakeitė svetimumo jausmas, nes tremtiniai laikyti nepatikimais, jiems ribotos galimybės mokytis, dirbti, keliauti.
„Aš teisininku galėjau tapti tik atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Jie jautėsi kitokie, nepageidaujami net savo gimtinėje. Buvo neleidžiama grįžti į tą vietą, iš kurios buvo išvežti. Daugeliui neleido grįžti į Lietuvą“, – kalbėjo J. Sabatauskas.
Pasak politiko, šiandien, kai ketvirtus metus tęsiasi Rusijos invazija Ukrainoje, vėl galima matyti, kaip svarbu išlikti žmonėmis.
„Mūsų namai irgi priglaudė dvi ukrainiečių šeimas – tris moteris, tris vaikus. Jie buvo pabėgėliai jau nuo 2014-ųjų. Jie paliko savo namus Luhanske, persikėlė į Zaporižę. Matydami, kas vyksta, ir iš Zaporižės atvyko čia, į Lietuvą“, – pasakojo socialdemokratas.
„Matydami, kas vyksta Ukrainoje, dar aiškiau suvokiam, kokia trapi yra laisvė. (…) Bet kartu matome nepaprastą žmonių drąsą. Matome tautą, kuri atsilaiko prieš žiaurumą su viltimi širdyje. Tai nepaprastai artima mums. Mūsų istorija išmokė, kad net didžiausio smurto akivaizdoje galima išlikti oriems. Šiandien ukrainiečiai tai rodo visam pasauliui“, – pridūrė jis.
1941-ųjų birželio 14-ąją pradėti masiniai lietuvių areštai ir trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per pirmąją okupaciją sovietai ištrėmė, nužudė, įkalino apie 23 tūkst. šalies gyventojų. Iš viso iki 1953 metų iš Lietuvos ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta.
