J. Miltinio dramos teatre – spektaklis su nacionalistiniu prieskoniu

J. Miltinio dramos teatre – spektaklis su nacionalistiniu prieskoniu

Rasa KARVELYTĖ / Mariaus VIZBARO, Donato ALIŠAUSKO nuotr.

Teatro scenoje lietuvių mokslinės fantastikos klasikos kūrinį, Igno Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ atgaivinęs jaunasis režisierius Gildas Aleksa nebijo nei interpretuoti, nei eksperimentuoti. Griežta bei ryški režisieriaus pozicija išduoda jo neabejingą asmenybę tam, kas vyksta aplink. Kuo praeitis yra aktuali naujųjų laikų pasaulyje yra nagrinėjama „Teatrono“ bei Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro bendrame darbe, spektaklyje „Zygfrydas“.

Viename interviu mini, jog domėdamasis Lietuvos tarpukario kultūra atradai ir minėtąjį Igno Šeiniaus romaną. Jis tave taip užbūręs, jog nusprendei statyti spektaklį. Ar gali paatvirauti, kokios detalės buvo akstinas imtis jį statyti?

BIC

Visų pirma buvo tiesiog netikėta. Igną Šeinių žinome iš mokyklos kaip romantiką, kuris parašo „Kuprelį“, kur ir vėl viskas apie bažnyčią ir nelaimingą meilę.

Dažniausiai, kai statau spektaklius, arba interpretuoju visiškai kitaip, arba pristatau kažką, kas dar nėra girdėta ar matyta. Tad pirmasis akstinas ir buvo pristatyti I. Šeinių kitaip, parodyti, jog jis buvo visai kitoks nei kad buvo mums dėstoma mokykloje.

Tarpukariu, praėjus vos metams po Hitlerio atėjimo į valdžią, išleidžiamas pranašiškas kūrinys, nagrinėjantis globalias socialines problemas su labai geru humoru. Pats rašytojas po karo parašė ir antrąją romano versiją, bet antrojo leidimo nebuvo. Visi, kas skaito ir domisi, tai atradę nustemba – būtų smagu, jeigu žmonės I. Šeinių atrastų iš naujo taip, kaip ir mes jį atradome.

Stengiamės įgyvendinti tai, ką sumąstė pats I. Šeinius. Jis gana sunkiai konvertuojasi į sceninį veikalą, dėl to yra keletas interpretacijų tam, kad scenos veiksmas atrodytų suprantamai.

G. Aleksa.

Antra, dėl atjauninimo procedūrų bei Lietuvoje ir Europoje vis didėjančio nacionalizmo tai yra labai aktualu ir šiais laikais.

Tad ir norisi klausti, kodėl manai, jog toks spektaklis bus aktualus šių dienų žmogui?

Mes visi norime būti jauni, žavūs, gražūs ir niekada nemirti. Lietuvoje, o ypač teatre, mes dažniausiai būname baltaodžiai, heteroseksualūs vyrai ir nori ar nenori, mus auklėja šiek tiek racistiškai.

Augdamas aplinkoje, kurioje yra įvairių žmonių, pradedi atrasti, jog tu iš tikrųjų esi rasistas. Kuo mažiau pažįsti kitą žmogų, tuo labiau tavyje tas veši, nes yra užtektinai vietos susikurti ir aplipti mitams.

I. Šeiniaus romanas yra tikra žmogaus teisių abėcėlė – kas būtų, jeigu tu būtum kitoje barikadų pusėje? Su Zygfrydu nutinka tas pats, kas per visą žmonijos istorija nutiko tiek su Anglijos kolonializmu, tiek holokaustu ar Serbų-Kroatų kare viduramžiais, kai žmonės save pastatė aukščiau kitų, vadovaudamiesi egocentriniu matymu ir nusprendę, jog visi kiti yra neverti gyventi.

Su tuo – tiek savyje, tiek kitose aplinkybėse – mes susiduriame kasdien. Norėtųsi tiesiog apie tai pakalbėti.

Tiek pastarajame, tiek, akivaizdu, ir visuose savo spektakliuose nevengi drąsių sprendimų, simbolių. Kad ir šio spektaklio plakate ryškiai sužibo svastika, Dovydo žvaigždė. Ar nemanai, kad tai gali būti kiek per drąsu?

Tai, ką aš darau teatre, nėra tas, dėl ko galėčiau save vadinti teatro chuliganu. Nesiruošiu provokuoti ar šokiruoti. Nes jeigu ir noriu provokuoti, dažniausiai noriu provokuoti mąstyti – tik tiek.

Dėl plakato ilgai buvo svarstoma. Mes kalbame apie nacį – jokiu būdu nepritariame ir nepateisiname nacių veiksmų. Paėmėme realų Hitlerio valdomos Vokietijos plakatą, kuriame yra trys svastikos ir tiesiog parodėme procesą.

Dėl paties plakato išsiaiškinome ar galime tai, kaip teatras, padaryti. Taip pat įspėjome ir žydų bendruomenę, pasakėme, jog bus statomas toks spektaklis.

Tai yra simboliai, kurie atstovauja žmogaus pažiūras, kuriais jis kardinaliai tiki. Tačiau tie patys simboliai ir propaganda netenka prasmės žiūrint iš mūsų perspektyvos.

Tai, ką darome, yra tikrai legalu. Mes juk nevarėme į lauką su svastikomis rėkti – norėjome tai padaryti protingai, o ne jaunatviškai akiplėšiškai.

Nutiko vienas kuriozas – realus nacis socialinėje erdvėje pasidalino spektaklio renginiu. Ir tai man yra labai įdomu, nes norėčiau, jog šių laikų neonaciai pasižiūrėtų šį spektaklį ir pradėtų mąstyti. Norėčiau, kad būtent jie žiūrėtų, juk jie yra problemos šaknys – ką ir bekalbėti su intelektualiais žmonėmis.

Tame pačiame interviu pabrėžiama, jog tiek Kaunas, kuriame spektaklis pasirodė pirmiausia, tiek Panevėžys vis dar nori laikyti save labai monoetniškais miestais. Vis tik nėra paslaptis tai, jog Panevėžyje vis dar nemažai nacionalistines savo pažiūras eskaluojančių gyventojų. Ko tikiesi iš Panevėžio publikos?

Man dažnai tenka važinėti po Lietuvą su edukacinėmis programomis, kurių metu diskutuojame kaip reikia kalbėti aštriomis temomis neaštriai.

2015-aisiais metais pastatėme spektaklį „Kas prieš karą pasiduokit’’. Tada supratau, jog jeigu aš kalbėsiu aštriai, niekas nemąstys – tiesiog priims tai kaip provokaciją. Toji medžiaga į žmogų neįeis, galbūt sukrės, bet tik tiek – nebus nei diskusijos, nei dialogo.

Viskas, ką rodysime scenoje, nebus nei kažkas draskančio akis, nei šokiruojančio. Labai smagiai leidžiame laiką jau vien todėl, kad tai yra satyra. Puikiai suprantame, jog logiškai paaiškinti nacistinių veiksmų nėra įmanoma, tad belieka tik komiška prieiga prie visko.

Aktoriams Vaidotui Žitkui ir Matui Dirginčiui reikia parodyti, kas nutinka tavyje, kai atsiduri kitoje barikadų pusėje. Kas vyksta, kai staiga atsiranda visi pasaulio argumentai, kodėl tu esi aukščiau visko – nesvarbu, esi nacis ar žydas.

Mūsų kartai šie kito pažinimo procesai nutinka tada, kai susitinki su kitokiu žmogumi, pradedi su juo kalbėtis ir pamažu suprasti.

Man atrodo keistai tai, kaip reaguojame į juodaodžius. Pavyzdžiui, Kaune praeina juodaodis ir staiga visi keičia savo elgesį. Vieni kaip tik įmanoma stengiasi nepasirodyti esantys racistai, o kai kas nesigėdija to žmogaus išvadinti visokiais žodžiais.

Vis tik abu poelgiai yra rasistiniai, nes vien dėl odos spalvos staiga imi keisti save.

Tai yra procesas, kuriame mes egzistuojame nuolat. Pavyzdžiui, vyrams yra labai sudėtinga suprasti, kokia yra moters padėtis darbo ir ne darbo aplinkoje, heteroseksualams sunku suprasti homoseksualus ir panašiai. Mes nemąstome apie tai kaip pavieniai žmonės, bet mąstome kaip dauguma, kaip grupės. Ir tada mes esame absoliutūs naciai.

Šis spektaklis ir turėtų būti pokalbis, žvilgsnis į kitą pusę. Juk kaip juokingai mes atrodome kai didžiuojamės savo rase ar tautybe ir kaip idiotiškai atrodome, kai mėginame nebūti rasistais.

Salėje gali sėdėti ir tie patys neonaciai, ir paprasti žiūrovai. Kultūra, kuri apskritai yra priešas visiems rasizmams, seksizmams ir kitoms diskriminacijos rūšims, yra ir procesas. Dėl to mums nuolat reikia teatro, meno, nuolat būti su tuo dialoge.

Kažkada esu sakęs, jog dabar jaučiama gigantiška praraja tarp menininkų ir tų, kas supranta meną, bei tų – normalių mirtingųjų. Tuomet atsiranda tam tikras kultūrinis rasizmas: „jie – menininkai, o tie tai nieko nesupranta.“

Tikrai niekada neturėjau pretenzijų būti genialiu režisieriumi, bet norėtųsi, jog toji praraja sumažėtų ir kad žmonės pajaustų, jog teatre galima ne tik turėti dialogą, kalbėtis, bet ir permąstyti tai, ką tu darai, kaip gyveni.

Spektaklis yra bendras  Teatrono ir Juozo Miltinio dramos teatro darbas. Spektaklio kompozitoriumi pasirinkai panevėžietį Jokūbą Tulabą – kodėl, ar buvo daugiau pasirinkimų ir kas nulėmė?

Labai aiškiai pasiskirstė riba, kol buvau „aš“ iki Jokūbo – kai ieškojau visos įmanomos muzikos internete ir staiga mano visi veiksmai turėjo pasidaryti legalūs (juokiasi).

Su Jokūbu yra smagu tai, jog galiu mikčioti, dejuoti, iki galo nepasakyti kažko, o jis vis tiek supras, ko aš noriu.

Ir kadangi mes taip susibičiuliavome, man nėra jokio skirtumo ar jis iš Panevėžio, ar iš Marso. Man atrodo, jog toliau dirbsime kartu tol, kol jis turės kantrybės.

Kaip iš viso atsirinkai aktorius, ypač atliekančius pagrindinį vaidmenį?

Su visais jų esu dirbęs anksčiau. Vyresnioji karta yra naujiena ir „Teatronui“ – dažniausiai dirbame su jaunimu. Tačiau tiesiog mačiau, kas turėtų vaidinti vieną ar kitą vaidmenį, pasiūliau ir visi aktoriai sutiko.

Vaidotas yra labai talentingas aktorius ir labai panašus į Matą Dirginčių.

Tai yra labai sudėtingas, ilgas vaidmuo, o ir jiems abiems reikia vaidinti tą patį žmogų.

Šis vaidmuo tuo pačiu yra ir komiškas. Nelabai daug artistų gali suvaidinti ilgą, komišką vaidmenį. Jo toks pat svoris kaip Raskolnikovo, Romeo ar Hamleto, tik jis yra kitame žanre ir yra labai sudėtinga nuolat išlaikyti humoro jausmą tuo pačiu vedant siužetinę liniją. Šie du aktoriai abu yra tam įgalūs.

O ko pats tikiesi iš šios bendrystės su Juozo Miltinio dramos teatru?

 Tai – pirmoji „Teatrono“ koprodukcija, dar tik mėginame šį formatą, mums tai labai nauja. Ačiū dievui, jog pavyko labai aiškiai pasiskirstyti kas ir ką daro.

Didžiausia padėka Andriui Jevsejevui, kuris pakvietė bendram darbui. Mums, kaip nepriklausomiems, nedažnai pasitaiko turėti kažką bendro su valstybiniu teatru.

Jeigu viskas pavyks ir mūsų santykiai nepavirs toksiškais, tikiuosi, jog kartosime.

Yra praraja tarp valstybinių ir nepriklausomų teatrų kūrybinės pusės. Abiems kažko trūksta ir gali būti, jog toks bendradarbiavimas gali užpildyti spragas.

I. Šeiniaus spektaklį „Zygrfydas“ galite pamatyti: gruodžio 22 d. 19 val. Kultūra + Kablys, Vilnius, vasario 3 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatras, Panevėžys.

AIK

H2Auto plovykla

Mano namukas

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.