Išskirtinį pasirodymą Panevėžyje surengsianti R. Kaušiūtė: „Lengvų kelių niekada neieškau“

Išskirtinį pasirodymą Panevėžyje surengsianti R. Kaušiūtė: „Lengvų kelių niekada neieškau“

Arneta MATUZEVIČIŪTĖ / Rimvydo ANČEREVIČIAUS nuotr.

R. Kaušiūtė.

Radijo stoties „Pulsas“ laidoje „Nenutylim“ viešėjusi dainininkė Rasa Kaušiūtė atviravo apie pagarbą savo mokiniams, naujus išsikeltus tikslus, pasidalijo nuomone apie šiuolaikinius jaunuolius ir pristatė naujausią savo kūrinį – teatralizuotą koncertą „Kartą Niujorke“. Jau šį penktadienį vyksiančioje premjeroje nuskambės net 18 kūrinių, kuriuos ji atliks su solistu Algirdu Bagdonavičiumi, 4 šokėjomis bei gyva grupe.

Laidos vedėja Arneta: Kupina meilės savaitė atkeliavo tiek į Lietuvą, tiek į visą pasaulį ir labiausiai į Panevėžio muzikinį tearą, kur šį penktadienį, vasario 14-ąją, laukia labai didelė graži premjera. Ta proga į „Pulso“ studiją pasisvečiuoti užsuko dainininkė Rasa Kaušiūtė.

BIC

Rasa: Sveiki visi.

Arneta: Esi panevėžieti, ar reta viešnia užsukti į gimtąjį miestą?

Rasa: Retokai. Grįžtu kartą į du mėnesius.

Arneta: Ir atvažiuoji čia iš sostinės?

Rasa: Atvažiuoju dažniausiai pas mamą, pas brolį, tiesiog pailsėti nuo sostinės šurmulio.

Arneta: Ar šurmulys nevargina ir ar pastebi pokyčius šiame mieste?

Rasa: Miestas gražėja, žmonės laisvėja, man atrodo jaunimas jau ne toks, koks buvo prieš 20 metų, kai aš išvažiavau.

Arneta: Jau tiek laiko praėjo?

Rasa: Taip. Kaip tik nesenai galvojau, gal reikės daryti kokį kūrybinį dvidešimtmetį. Pasirodo laikas bėga.

Arneta: Kaip tie pokyčiai? Šiaip viskas dabar čia išgriauta, iškapstyta, atsinaujina, renovuojasi. Atrodo labiau panašu į karo lauką, o tu sakai, kad gražėja.

Rasa: Man ir taip buvo gražu, o dabar tikiuosi bus dar gražiau.

Arneta: Užsiminei apie žmones, kad jie laisvėja. Kuo tai atsispindi?

Rasa: Turiu omenyje jaunimą. Stebi kaip elgiasi, jų kūno kalbą. Buvau menų gimnazijoje, tai buvau labai nustebinta jaunimo. Tarp kitko, mes labai pajautėme dvasinį ryšį tarpusavyje, labai jiems patiko mano dainavimas ir tikiuosi, kad jie ateis į tą koncertą. Aš lyginu su savimi, kokia buvau prieš 20 metų, tai mes buvome labiau suvaržyti. Mes kitaip buvome auklėjami, o dabar jaunimas yra jau visiškai kitoks.

Arneta: Kokia proga buvai Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijoje?

Rasa: Buvo V. Mikalausko menų gimnazijos 75-metis ir direktorė pakvietė buvusius mokinius. Teko garbė ir man atvažiuoti, parengėme pusvalandžio koncertą. Tokiais atvejais pasitikslinu, kokius kūrinius geriau pristatyti, tad pasirinkau tokius kūrinius, kuriuos atlieku vakarėliuose, klubuose. Tad skonis atitiko, patiko kūriniai ir paaugliams.

Arneta: Muzika gal ir galėtų būti toji kalba, kuri galėtų suvienyti skirtingas kartas?

Rasa: Taip, aš taip manau. Nėra nei rasės, nei amžiaus, nei kažkokių apribojimų.

Arneta: O kokia muzika yra pačiai artimiausia?

Rasa: Man mieliausia muzika su bliuzo atspalviu, kur galima truputį pakentėti, pastūgauti… Aš čia taip perkeltine prasme. Bliuzo atspalvis, teatro, kabareto, kad tai nebūtų paprastos dainos – posmas, priedainis. Daina turi turėti ypatingą nuotaiką. Man patinka ir visai minimalistinės dainos, bet jos taip pat turi būti kažkuo iškitinės, savo nuotaika, charakteris išskirtinis. Ryškios dainos man patinka.

Arneta: Ar esi išranki dainų pasirinkėja?

Rasa: Laviruoju. Žiūrint kur dainuoju ir kam dainuoju. Jei dainuoju vakarėlyje, tai beveik niekada nedainuoju savo dainų autorinių, nes jos liūdnos. Nenoriu, kad žmonės verktų per savo gimtadienį. Mano misija yra teikti žmonėms džiaugsmą, katarsį. Negaliu aš visą laiką dainuoti tik sau. Dainuoji žmonėms ir visada laviruoji tarp to, kas patinka tau ir kas patinka žmonėms. Bet, aišku, žmonės jaučia, kas man labiausiai patinka, nes tada duodi daugiausia energijos ir tada įvyksta abipusis susijungimas.

Arneta: Pati sėdėjai, pati rašei scenarijų ir jau šį penktadienį pasirodys kūrinys pavadinimu „Kartą Niujorke“.

Rasa: Taip, toks stambus kūrinys, teatralizuotas koncertas „Kartą Niujorke“, kuriame skambės žymiausios arijos, ištraukos iš miuziklų žinomų. Aš norėjau, kad tai būtų įdomesnis koncertas. Panorau sujungti visus tuos kūrinius ir padaryti siužetą, padaryti meilės istoriją, kad klausytojui būtų įdomu žiūrėti, klausyti ir suderinti nesuderinamus.

Arneta: Sakei scenoje turėsi kolegą, kuris yra labai priešingas pačiai.

Rasa: Mes žanriškai esame labai skirtingi, nes aš esu kaip ir pop pasaulio atstovė, o Algirdas Bagdonavičius yra klasikos atlikėjas. Jo balsas ypač aukštas, mano – ypač šiandien – toks gana žemas. Mūsų balsai labai skirtingi, bet kažkokiu būdu jie labai dera tarpusavyje.

Arneta: Ar sudėtinga jį patį buvo įkalbinti šiai muzikinei avantiūrai?

Rasa: Nustebsite, bet jis pirmas pradėjo mane kalbinti. Aš ramiai sau dirbau moksleivių rūmuose Vilniuje, kur dėstau dainavimą, ir jis man paskambinęs sako: reikia susitikti – turiu idėją.  Tai buvo praeitų metų pavasaris. Sako: aš jau senai galvoju, kad mums reikia kartu padainuoti.

Arneta: Ar buvote iš anksčiau pažįstami?

Rasa: Mes buvome pažįstami tiktai virtualiai arba kartais prasilenkdavome akademijoje, bet niekada neteko kalbėtis, man atrodo.

Arneta: Įvyko pirmasis pasimatymas, kurio metu buvo pasiūlyta idėja?

Rasa: taip, pasiūlė Algirdas idėją ir dabar jau nepamenu, kuris iš mūsų pasiūlė kaip suderinti mūsų skirtumus: ar daryti paprastą koncertą, ar daryti kitaip. Nutarėme tai padaryti įdomiau – per miuziklą, per teatrą viską suderinti. Taip ir pradėjome, po truputėlį. O scenarijų pradėjau rašyti jau rugsėjo mėnesį.

Arneta: Tai čia yra pusmečio darbas?

Rasa: Galima sakyti, kad taip. Pradžioje visas planavimas vyko galvoje, o paskui jau pradėta rinkti kolektyvą ir repetuoti.

Arneta: Miuziklas „Kartą Niujorke“ yra lipdinys iš kelių skirtingų kūrinių, ar ne?

Rasa: Keliolikos. Bus 18 kūrinių. Trukmė – valanda trisdešimt. Toks galingas opusas, galingą iššūkį sau išsikėlėme.

Arneta: Tai kokie tie kūriniai, iš kurių skambės muzika?

Rasa: „Čikagos“ miuziklo, net 3 numeriai iš „Kabareto“, nes Kauno muzikiniame teatre teko atlikti pagrindinį vaidmenį šiame miuzikle 2012 metais, iš „Jėzus Kristus super žvaigžė“, „Saulėlydžio bulvaro“, „Velnio nuotakos“…

Arneta: Net ir „Velnio nuotakos“?

Rasa: Šitas kūrinys naujas pasirodyme. Kai pirmą kartą pristatėme muzikinį spektaklį gruodžio mėnesį – jo nebuvo. Ten buvo trumpesnis variantas, bet pagalvojau, kad kažkada dainavau šią dainą Panevėžyje, labai patiko panevėžiečiams „Jurgos arija“, tai pamaniau, kad reikia ir jį dar įpinti. Ko tik nepadarysi dėl kraštiečių.

Arneta: Bet nepaisant pasirodymo gruodį, penktadienį įvyks premjera?

Rasa: Visiška premjera tokio pilno pasirodymo, taip. Su 4 šokėjomis, kurios dar bus ir šiek tiek aktorės. Ir 4 muzikantais, gyva grupe, kurie irgi ne tik gros, bet bus ir personažai.

Arneta: Rasa, ar ir tu pati šoksi?

Rasa: Taip.

Arneta: Atskleisk tą dalį: kaip suderinti ir dainavimą, ir šokimą?

Rasa: Tie kūriniai, kuriuos pasirinkau šokti, nebus labai aukštomis natomis, nebent protarpiais. Bet tikrai bus ką veikti. Pavyzdžiui, kūrinys „All that jazz“ trunka 6 minutes, per kurį įvyksta ir šokis, ir vaidinimas, ir dainavimas… Visos scenografijos sukurtos tik prieš porą savaičių, viskas šviežia. Ir ypač įspūdingas kūrinys bus ant kėdžių. Na, gal visko nepasakosiu, bet ten tikrai nėra labai lengva padaryti. Paliksiu intrigą. Scenarijų rašiau, kad nebūtų vientisų linijų, ir džiaugsmingi momentai, ir liūdesys, ir drama, žodžiu, bus visa puokštė emocijų ir optimistams, ir pesimistams.

Arneta: Ne eteryje Rasa papasakojo, kad kažkada turėjo pseudonimą Cara. Aš išsiaiškinau, kad būtų galima tai susieti su jos vardo bei pavardės pirmosiomis raidėmis, bet prie viso to, ji pridūrė dar vieną faktą.

Rasa: Turėjau mašiną, kurią irgi pavadinau Cara, nes ji buvo atvežta iš Sicilijos. Cara, išvertus itališkai, reiškia mieloji. Kadangi ji buvo ne nauja, tai ji man dažnai gesdavo ir dar net numeriai buvo HOT, tai ji tikrai užkaisdavo netikėtai, kaip gyvas žmogus. Bet jei jau prašydavau mintyse: aš važiuoju į koncertą, gal galime be probelmų? Tai kažkaip susikalbėdavome.

Arneta: Ar koncertai šiuo metu asmeniniame gyvenime yra dažnas reiškinys? Nes užsiminei, kad ir su vaikais dirbi.

Rasa: Ar dažnas? Taip. Tik nusprendžiau, kad noriu ne daugybės koncertų, bet kokybiškų jų ir įsimintinų. Jei nori padaryti gerą, rimtą koncertą – tai reikia be galo daug laiko ir jėgų paskirti.

Arneta: Viskas aišku. Nori kokybės ir į ją atsižvelgi. Ir scenos į kurias lipi yra rimtesnės. Tai kur tos scenos dabar dažniausiai?

Rasa: Dažniausiai būna privatūs vakarėliai. Viskas yra gerai, bet savirealizacijos šiek tiek trūksta. Dėl to prisigalvoju visokių projektų. Nesenai, lapkričio mėnesį sostinės bare buvo projektas, kuriame skambėjo muzikos kūriniai, kurie asocijavosi su išgyvenimais. Buvo visokie katarsiniai, mazochistiniai, seksualūs – viskas į tą pusę. Tai irgi buvo gana teatrališkas pasirodymas. Nors tik dainavau, ne vaidinau, bet buvo ir kvapų magija, ir užrištos akys. Visada ieškau įdomesnių išraiškos formų.

Arneta: Žiūriu, kad nepatinka tau paprastai: jei teatralizuotas spektaklis – tai pati ir šoksi, ir dainuosi; jei darysi koncertą – tai žmonės ir uos, ir nematys.

Rasa: Lengvų kelių neieškome.

Arneta: Ar tai iš vidaus kyla?

Rasa: Žinoma iš vidaus. Manau, kad tai yra tam tikras pasipriešinimas įprastam požiūriui į muziką. Norisi išeiti iš komforto zonos ir paieškoti to, kad esi dainininkas, menininkas, ne tik verslininkas. Iš to ir kyla. Buvo gyevnime periodas, kuris parodė, kad jei aš eisiu pagal srovę, bet kur ir su bet kuo – tai mane nuves į labai negerus dalykus. Mano kelias yra kitoks. Aš turiu atskleisti kas aš iš tikrųjų esu.

Arneta: Užsiminei, kad dirbi su vaikais. Ar visos šios filosofijos mokai ir mažuosius?

Rasa: Be abejo, nuo savęs nepabėgsi. Pamokose irgi nedirbu banaliai – ateina vaikas ir mes dainuoja dainą – mes pasiruošiame visaip kaip: per kvėpavimą, per žodžių analizę, jausmų kuriuos sukelia tekstas. Mes kapstome gana giliai. Jei kas atlaiko – pasiekia gana gerų rezultatų. Ir ne tik dainavime. Vyksta asmenybės transformacija.

Arneta: Ne tik vokalo pamokos, bet ir psichoterapijos kursą pravedi?

Rasa: Žmonės, kurie ateina dainuoti, jie visi turi kažkokių neišspręstų problemų gyvenime ir per dainavimą bando jas išspręsti.

Arneta: Ar sekasi dažniausiai?

Rasa: Sekasi tiems, kurie labai labai nori, ir daro, ir siekia. Jei kažkurie abejoja – dažniausiai tiems nesiseka, nes kai žmogus neturi tikslo, kaip jam išvis gali pasisekti?

Arneta: Jei kas jau nusprendėte dainuoti, tai paklausykite Rasos – susikurkite tikslą ir jo siekite.

Rasa: Tiesiog iš to kyla pagarba ir mokiniui, kai mato mokytoja kaip mokinys siekia kažko daugiau, ne tik klasėje mokosi, taip ir man kyla pagarba mokiniui, kai aš matau, kad jis labai nori ir daro viską kas nuo jo priklauso. Aš jam padėsiu visomis savo išgalėmis ir tikrai jis pasieks savo tikslą.

Arneta: Kokie pačios artimiausi tikslai?

Rasa: Nežinau, ar čia dera garsiai sakyti… Pasakysiu taip: tikiuosi, kad šis projektas – „Kartą Niujorke“ – bus kažko didesnio pradžia. Gal į kitas šalis išvažiuoti. Kodėl gi ne? Bandau plėsti tas ribas: tiek mąstymo, tiek atlikimo.  Žiūrėsime kas iš to išeis.

Arneta: Tiems, kurie nori pasižiūrėti, kokios tos didesnių tikslų galimos ištakos, verta priminti, kad teatralizuoto spektaklio „Kartą Niujorke“ premjera jau šį penktadienį Panevėžio muzikiniame teatre 18 valandą. Puikus planas tiems, kurie planų šv. Valentino dienai jau neturi.

AIK

Kraujo labaratorija

Tėvynė

H2Auto plovykla

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.