Fosilijos retai kada išsaugo tikrąsias organizmų spalvas, tačiau šios 99 milijonų metų senumo gintarų fosilijos iš Mianmaro atskleidžia nežemiškai ryškias jų spalvas.
Naujas tyrimas, paskelbtas „Proceedings of the Royal Society B“, analizuoja dešimtis gintaro fosilijų, atkeliavusių iš Kreido periodo ir savyje išsaugojusių organizmų tikrąsias spalvas.
Senoviniai vabzdžiai atrodo nežemiški ir tuo pat metu neįprastai pažįstami,būdami ryškiai mėlynos, purpurinės ar žalios spalvos.
Turbūt net neverta sakyti, kad gamta yra ypač spalvinga. Deja, tačiau fosilijos dažniausiai pateikia blankų, monochromatinį praeities vaizdą.
Visgi, paleontologai suranda vis naujų būdų išsiaiškinti puikiai išsilaikiusių fosilijų spalvas ir visai nesvarbu ar tai būtų dinozaurai, skraidantys ropliai, senovinės gyvatės ar žinduoliai.
Išnykusių rūšių spalvų išsiaiškinimas yra svarbus dėl to, kad tai gali suteikti paleontologams informacijos apie gyvūno elgseną, pavyzdžiui, ar jis ekstravagantiškas spalvas naudojo partnerio vilionėms ar potencialių plėšrūnų nubaidymui, maskuotei, o galbūt spalvos padėjo jiems vykdyti kūno temperatūros reguliavimą.
Spalvos taip pat gali padėti atskleisti senovines aplinkas ir ekosistemas, ypač kuomet kalbama apie maskuotes.
Naujausiam tyrimui mokslininkų komanda iš Nankino Geologijos ir Paleontologijos instituto Kinijos mokslų akademijoje (NIGPAS) tyrinėjo 35 atskirus gintaro pavyzdžius su juose puikiai išsilaikiusiais vabzdžiais. Fosilijos buvo aptiktos gintaro kasykloje šiauriniame Mianmare.
„Gintaras yra iš vidurio Kreidos periodo, maždaug 99 milijonų metų amžiaus, siekiančio tikrąjį dinozaurų aukso amžių,“ – pranešime spaudai aiškino Cai Chenyan, NIGPAS docentas ir naujojo tyrimo vadovaujantysis autorius. „Iš esmės tai yra sakai, pagaminti senovinių spygliuočių medžių, tuo metu augusių tropinėje atogrąžų miškų aplinkoje. Tankiuose sakuose įstrigę gyvūnai ir augalai buvo puikiai išsaugoti“.
Gamtoje spalvos dažniausiai skirstomos į tris pagrindines kategorijas: bioliuminescencija, pigmentai ir struktūrinės spalvos.
Šios gintarų fosilijos išsaugojo struktūrines spalvas, kurios yra intensyvios ir traukiančios akį (taip pat ir metalinių atspalvių), o jas sukuria mikroskopinės, šviesą sklaidančios struktūros ant gyvūnų galvų, kūnų ir galūnių.
Standartiniams stebėjimams fosilijos buvo šveičiamos naudojant skirtingų rūšių švitrinį popierių ir diatomito miltelius, taip siekiant priartėti prie fosilijos kaip įmanoma arčiau, tačiau jos nepažeidžiant.
Ypač stulbinančios buvo gegutinės arba smaragdinės vapsvos, kurių galvos, krūtinės, pilveliai ir kojos spindėjo įvairiais metalo atspalviais. Šios spalvos buvo labai panašios į ir šiandien gyvenančių gegutinių vapsvų.
Kiti išskirtiniai pavyzdžiai buvo mėlyni ir purpuriniai vabalai, bei tamsiai žalios metalinės spalvos juodoji plokščiamusė. Žalsvai mėlynos spalvos buvo siejamos su maskuote, tačiau negali būti atmestos ir kitos funkcijos, pavyzdžiui, termoreguliacija.
„Mūsų stebėjimai parodo, kad kai kuriose gintaro fosilijose išsaugotos spalvos gali būti tokios pačios, kurias vabzdžiai demonstravo būdami gyvi, prieš maždaug 99 milijonus metų,“ – rašo tyrimo autoriai. „Tą taip pat patvirtina ir faktas, kad metalinės mėlynos-žalios spalvos yra dažnai aptinkamos ir šiuo metu gyvuojančiose gegutinėse vapsvose.“
Autoriai taip pat analizavo ir gintaro fosilijas, kuriose spalvos nebuvo išsaugotos. Šiais atvejais, nanostruktūros buvo smarkiai pažeistos, kas nulėmė jų rusvą ir juodą atspalvį.
Tai įdomūs rezultatai, nes jie rodo, kad ir kitos gintaro fosilijos gali atskleisti struktūrines spalvas. Laikas mokslininkams iš naujo paanalizuoti senus pavyzdžius.