Mirties slėnio nacionalinio parko lankytojai susidūrė su įdomiu fenomenu, kuriuo žmonės Prancūzijoje mėgaujasi kiekvienais metais.
Daugybė kalvų rugpjūtį čia sužydėjo druska, o šis fenomenas kartais vadinamas „druskos gėlėmis“. Anot parko atstovų, „po šią vasarą sulaukto nedidelio lietaus, daugybė kalvų „žydi“ baltos spalvos druska!”.
Druskos dangos pasirodymas iš tiesų yra vadinamas „eflorescencija“ arba „išsikristalinimu“ (angl. efflorescence) ir jis padengė daugybę kalvų parke, taip sukuriant efektą panašų į tai, kaip vietovė atrodytų čia iškritus nedideliam sniegui.
Nepaisant panašumo į lengvą sniegą, pastaruoju metu Mirties slėnyje nebuvo pakankamai vėsu, kad čia iškristų snaigės.
Žinoma, anksčiau šiais metais Mirties slėnis nacionalinės žiniasklaidos antraštėse dominavo, kuomet temperatūros čia priartėjo prie visų laikų karščio rekordo.
Šis fenomenas įvyksta, kuomet lietus permerkia dirvožemį, tirpdydamas po paviršiumi esančias druskas. Lietui išgaruojant jis ištraukia ištirpusias druskas į paviršių, galiausiai paliekant šviežios druskos plutą. „Per laiką, ši baltos spalvos danga gali išnykti, tačiau po papildomo lietaus sugrįš nuostabiai balta spalva,“ – „Facebook“ rašė parko atstovai.
Po įrašu komentavę žmonės dalinosi savo patirtimis susidūrus su eflorescencijos reiškiniu šiame parke, kuris yra garsus dėl savo ekstremalaus karščio.
Tarp daugybės kitų valstybių, dėl druskos derliaus rinkimo garsi yra ir Prancūzija. Terminas „eflorescencija“ iš tiesų yra prancūziškas žodis, kuris reiškia „miltelinio paviršiaus susiformavimą“ arba „sužydėjimo būseną“ arba „žiedų susidarymą“.
Kiekvieną vasarą derliaus rinkėjai Pietų Prancūzijoje, dar vadinami „druskos aviganiais“, rankomis surenka 280 000 tonas druskos. Camargue, didžiulė ir laukinė upės delta, atsiverianti į Viduržemio jūrą, susiduria su bendrais kritulių kiekiais ir karščiu, todėl tai yra puiki vieta išgauti jūros druską.