„Žmonėms sakau, kad viską padarė auksinė žuvelė, o ne aš. Atsibosta aiškinti kiekvienam kas, iš kur ir kaip“, – tik pasisveikinęs sako 73 metų privataus muziejaus savininkas Klementas Sakalauskas ir mosteli ranka link prūdo. Jame, aplink vandens miną, plaukioja trys auksinės žuvelės.
Tik nerimauti nėra ko: mina nesprogs, nes kolekcionierius iš jos padaręs šviestuvą. Panevėžio rajone esančiame Piniavos kaime tokia keistenybė ne vienintelė – vyras čia yra įkūręs privatų muziejų. Jame galima pamatyti viską, nuo senovinio „Nash“ firmos 1931 metų automobilio iki dinozauro kiaušinio.
Nelaukia, kol ateis Giltinė
Klemento eksponatai viename pastate netelpa, tad pirmiausia patraukiame į senovinės trobos vidų. Viduje prietema, tačiau, kiek tik akys aprėpia, visur sustatyti įvairūs lobiai: 1762 metų kryžius, indauja, statulėlės.
„Vienas draugas pasakojo, kad buvo automobilių muziejuje Vokietijoje. Eina, gražu, įdomu, bet ties septintu automobiliu, pradeda imti žiovulys. Turi būti įvairovė. Ji neleidžia žmogui žiovauti“, – pasididžiuodamas sako jis.
Kolekcionuoti senovinius daiktus, pasakoja Klementas, pradėjo prieš 20 metų. „Seniau buvo šeima, vaikai augo, dirbau „Ekrano“ gamykloje. Mirė žmona, vaikai užaugo, bankrutavo „Ekranas“, – ramiu tonu vardija jis.
Anot kolekcionieriaus, nors periodas buvo sunkus, jis pasinėrė į muziejaus veiklą, nes turėjo tikslą: per savo gyvenimą sukauptus senovinius daiktus išsaugoti ateities kartoms.
Seniau, tikina pašnekovas, rinko laikrodžius, juos taisydavo. Tačiau šią „ligą“, juokauja jis, jau persirgo. „Dabar turiu daug muzikinių dėžučių, gramofonų. Kai juos pamatysit, prapulsit – juokais perspėja Klementas. – Žiemą, kai užpusto mane, užsidaręs juos tvarkau. Įdomus užsiėmimas, geriau nei sėdėt ir žiūrėt pro langą kaip Giltinė ateis. Ji ir ateis, jei sėdėsi ir žiūrėsi. Nėra laiko, reikia dirbti, galvoti. Neturėtų žmogus sakyti, kad nėra darbo. Patys žmonės turi kažką sumąstyti“.
Klementas yra ne tik Panevėžio garbės pilietis, bet ir tikras bajoras. Tik vyras kuklinasi ir sako, kad reklamuotis nenori. „Turiu visus reikiamus dokumentus, buvo legitimacija. Kiti gal tuo didžiuojasi, bet, manau, kad tai nėra būtinybė. Bet, pasirodo, tėvelis tiesą kalbėjo. Mano mama buvo už jį 20 metų jaunesnė, jis jai sakydavo: tu man neaiškink, aš bajoras“.
Turi dinozauro kiaušinį
Tikriausiai egzotiškiausias muziejaus eksponatas apie 70-80 mln. metų senumo dinozauro kiaušinis. Klementas sako, kad kiaušinį išgarsino Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojos, o iš jo tono sunku suprasti, ar jis dėl to patenkintas, ar nepatenkintas. „Aš buvau priverstas net seifą jam padaryti. Man jos sakė: o tu žinai, kokie čia pinigai, žinai, kur tų kiaušinių dar yra? Atsakiau, kad niekur, bet ir niekam jų nereikia. Paprasčiausia fosilija, bet pažiūrėti įdomu“, – šypteli jis.
Tokie kiaušiniai, anot Klemento, randami Kinijos ir Mongolijos vietovėse, kur karts nuo karto upės pakeičia savo vagas ir išplauna kiaušinius. Taip, sako Klementas, jie pasklinda po visą pasaulį. „Kiaušinį pirkau iš latvio. Tas latvis jį nusipirko ir maskviečio, maskvietis iš Mongolijos ar Kinijos.
Pamačiau kiaušinį mugėje Latvijoje ir jis mane suintrigavo“, – linksmu tonu pasakoja kolekcionierius. Tik, sako jis, kad iškart kiaušinio nepirko: pirmiausia, jį nešė ekspertizei garsiausiems Latvijos paleontologams.
Gavęs visus oficialius raštus, Klementas nusprendė įsigyti kiaušinį. Juk kitaip galėjo ir akmenį įsiūlyti, sako jis. Žmonės, pamatę eksponatą, dažnai suglumsta dėl jo dydžio, sako muziejininkas. Anot jo, jie tikisi didesnio, tačiau viduje tūnantis driežiukas užaugdavo iki 15 metrų ilgio.
Parduotų viską ir gyventų su pinigų krūva
„Kiaušinis buvo įspūdingas, bet dabar jis nebe pirmu smuiku groja. Eksponatų yra daug. Aš negaliu išskirti geriausio, įdomiausio eksponato. Va, – mosteli vyras ranka į senovinę indaują. – Mano žvilgsnis nukrypo į indaują. 1832 metai. Taigi čia gili baudžiava dar“. Kartą, pasakoja vyras, į muziejų užsuko amerikietis, kuris žūt būt norėjo būtent tos indaujos. „Mano tėtis gimęs Amerikoje, Portlando mieste. O tas amerikietis gyvena Denveryje. Sakė man jis, duok indaują, tave nusivešiu į Portlandą, kur gimė tavo tėtis, pabūsi, pagyvensi. Nuvažiuosi, parvažiuosi – nieko nekainuos. Tik duok indaują. Pasiūlymų tokių gaunu ne vieną. Galėčiau viską parduoti ir sėdėti apsikabinęs pinigų krūvą. O kokia nauda? Geriau dirbti dvasingą darbą, kuris širdžiai malonus, nei turėti kapeiką. Mano gyvenimas toks, kad aš pastoviai gyvenu be pinigų. Pamatau kažką ir išleidžiu“, – šypteli aukštaitis.
Ir nors sūnus dažnai dėl to barasi, Klementas tikina, kad jo vaikams muziejaus veikla yra itin įdomi. „Užsienyje kolekcionavimas yra įprastas, tai tam tikra bendravimo forma. Lietuvoj tokių kolekcionierių tikrai yra. Kolekcionieriai – eruditai, jie daug žino ir pastoviai plečia savo akiratį“, – sako Klementas.
Tik retas lankytojas neįvertina muziejaus
Į muziejų, pasakoja pašnekovas, užsuka žmonės, kurie nori išvysti ką nors naujo.
„Žmonėms čia viskas įdomu. Net prie vartų, jau išeidami, jie trepsi, laukia, kad gal ką dar papasakosiu. Klausia, ar jau viskas? Būna jau 2-3 valandos praėjusios, sakau, kad gal jau viskas. Man pabosta šnekėti, liežuvį paskausta“, – juokiasi jis. Anot jo, į muziejų atvyksta ne tik lietuviai, bet ir daug užsieniečių. Tik visai neseniai pas Klementą buvo užsukęs žmogus, kuris pamatęs gramofoną puolė klausinėti, ar jame yra aukso, arba sidabro. „Kai pasakiau, kad nėra, jis man atsakė: šūdas, o ne gramofonas. Tokių žmonių labai retai pasitaiko. Žmonės žingeidūs, jie nori praplėsti akiratį“, – sako jis ir pasiūlo keliauti į kitą kambarį, kuriame dar daugiau eksponatų.
Pirmas dalykas, kuris užkliūva už akies yra nardymo skafandras su švininiais batais. Muziejininkas pasakoja, kad tokius naudojo pokario metais.
„Naras galėdavo nusileisti net į 100 metrų gylį“, – tikina Klementas. Netoli skafandro, ant lentynos, sudėti mamuto dantys bei stuburo slankstelis. Esą juos Klementui padovanojo pažįstami odontologai. Vyras atidaro dar vieną eksponatą – senovinę indaują – ir ištraukęs juodą buteliuką, jį atsuka. „Ar žinot, kas čia yra? – prikišęs nosį prie buteliuko kaklelio retoriškai paklausia Klementas. – čia tikra lietuviška nafta. Tokia, kokia trykšta iš žemės. Irgi eksponatas“.
Leninas papiktino mokytoją
Lauke bei kitame muziejaus pastate galima išvysti įvairiausios technikos, pavyzdžiui, 1876 metų garo variklį „Lincoln“, kuris buvo rastas Lietuvoje, šalia Anykščių. „Kai į Lietuvą atėjo tarybų valdžia, jie iš žmonių atiminėjo visą techniką ir ją vežė į kolūkius. Norėjo ir šitą garo variklį išvežti, bet jo savininkas jį išrinko ir dalis paslėpė“, – pasakoja vyras.
Klementas tikina, kad dabar eksponuojamus traktorius seniau veždavo į parodas ir net užkurdavo. „Vieną kartą prie mano traktoriaus priėjo prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir paklausė, ar jis gali ant jo užlipti, nes vaikystėje su tokiu arė laukus. Pasėdėjo, prisiminė jaunas dienas ir nuėjo“, – pamena kolekcionierius. Vyras net ant traktoriaus pasodintą manekeną aprengė autentiškai, kaip tais laikais rengėsi žmonės. Tačiau eksponatai iš tarybinės Lietuvos laikų ne visiems patinka. Klementas pasakoja, kad viena mokytoja piktinosi pamačiusi Lenino biustą.
„Atėjo su vaikais ir sako: čia gi Leninas, negalima, uždrausta. Tai tada uždarom gal ir Grūto parką ir bijom savo šešėlio? – pasipiktinęs klausia jis. – Čia juk istorija. Draugas man atnešė lentelę, ant kurios parašyta „Statybos komiteto pirmininkas“. Ji tiko pagal storį, todėl uždėjau ant biusto. Dabar čia ne Leninas, o statybos komiteto pirmininkas. Kodėl? Nes taip parašyta. O ką statė? Komunizmą, bet nepastatė“, – juokiasi Klementas. Paskutinis eksponatas, kurį parodo Klementas – 1931 metų automobilis. Jis įregistruotas, tačiau kolekcionierius tikina, kad techninę apžiūrą atliekantys darbuotojai prie tokių automobilių pratę. „Su ta mašina važinėti sudėtinga. Matomumas prastas, posūkių seniau nebuvo. Mieste važiuoji ir bijai, kad kas nors nebaksteltų. Būtų problemų. Bet Lietuvoje būtent toks automobilis yra vienintelis“, – džiaugiasi Klementas.
Anot jo, nors automobiliui greitai bus šimtas metų, jis išvysto greitį iki 100 kilometrų per valandą.