9.8 C
Panevėžys
Šeštadienis, 21 gegužės, 2022

I. O. Vilienė savo juostomis garsina Lietuvą jau penkiasdešimt metų

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS, BIRUTĖ KRONIENĖ
Irena Ona Vilienė.

Ko gero jau nėra nė vieno, kuris Panevėžio rajone nežinotų juostų pynėjos Irenos Onos Vilienės. Dar praėjusiais metais vykusioje konferencijoje „Tautinio paveldo produktų apsauga, kūrimas, realizavimas ir populiarinimas“ buvo apdovanoti sėkmingiausiai dirbę amatininkai ir tradicinių amatų centrai. Viena iš apdovanotųjų tapo ir senojo amato audimo puoselėtoja, Upytės tradicinių amatų centro edukatorė I. O. Vilienė.

Ji savo juostomis garsina Lietuvą jau penkiasdešimt metų. Audėja kuria pintines, kaišytines, rinktines, vytines progines juostas.

Pastūmėjo pinti

„Jaunystėje dirbau „Ekrano“ gamykloje ir kūrėsi dainų bei šokių ansamblis. Profesorius Juozas Balčikonis darė projektus ansambliečių rūbams ir pageidavo, kad prie tų rūbų būtų pintos juostos. Pradžioje net nežinojau, kaip jos atrodo, tik buvau mačiusi muziejuose. Teko susipažinti su šiuo amatu. Tikrai labai džiaugiuosi ir visą gyvenimą dėkoju profesoriui, kad jis pastūmėjo“, – apie pynimo pradžią pasakojo I. O. Vilienė.

„Aš rūpinausi rūbų gamyba ir visu kitu ansamblio inventoriumi. Profesorius mane nuvežė į Parodų rūmus, kur buvo A. Didžgalvienės juostų paroda. Tuomet pirmą kartą pamačiau gausybę juostų ir buvau tiesiog apakinta. Pasižiūrėjau, paanalizavau ir grįžusi namo paėmiau siūlus, pamėginau pinti. Auginau tris sūnus ir jiems nuolatos nesilaikydavo kelnės (juokėsi), tad aš jiems pindavau tokius dirželius. Tada pamačiau, kad tie diržai pinasi labai panašiai kaip juostos. Pirmasis mano darbas ir buvo pusė juostos, kurią nuvežiau profesoriui, o jis padrąsino ir pagyrė. Iki šiol turiu išsaugojusi tą juostą“, – pasakojimą tęsė pašnekovė.

Pasiteiravus, kiek ji užtrunka nupinti juostą, senjorė tikino, kad tai – savaitės darbas. „Žinoma, priklauso nuo juostos ilgio bei pločio. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kiek laiko galiu tam skirti. Kai už lango žiema, tada daugiausia laiko ir išnaudoju pynimui, bet be abejo pinu visais metų laikais“, – teigė tautodailininkė.

Mintys dingsta šalin

Pasak moters, pynimas padeda jai atitrūkti nuo įvairių minčių ir skausmų. „Visos mintys dingsta šalin. Šis darbas reikalauja daug atidumo, kruopštumo. Reikia mąstyti apie techniką, spalvas, raštą, todėl tikrai nėra kada galvoti apie rūpesčius. Tiesiog niekas iš šalies nebeturi poveikio“, – tikino I. O. Vilienė.

Juostų pynėja pripažino, kad jei bent vieną dieną negali pinti, ta diena – iššvaistyta. „Jei negaliu pinti, mano širdyje – tuštuma“, – atskleidė ji.

Taip pat amatininkė atviravo, kad ši veikla padėjo jai daug pažinti. „Tiek žmonių, tiek vietų. Taip pat teko dalyvauti daugelyje švenčių, parodų, konkursų. Tai – daug suteikia gyvenimui.“

Be juostų pynimo, moteris dievina gėles. „Gyvenime turėjau skaudų tarpsnį, kurį man kasdien skaidrino būtent gėlės, jų ryškios spalvos. Myliu gamtą ir jos grožis mane įkvepia“, – teigė ji.

Irena Ona Vilienė.

Amato paslaptys – perduotos

Audimo puoselėtoja džiaugėsi, jog per pusę amžiaus sukauptas žinias, amato paslaptis ir patirtį dabar gali perduoti dviem mokinėms, sesėms Smiltei ir Viltei Skrickaitėms.

Seserys unikalios tuo, kad yra vienos iš nedaugelio mergaičių, norinčių perprasti šį tradicinį lietuvių tautos amatą. Ne paslaptis, kad daugelis šiuolaikinių vaikų tautodailę, senovinius amatus laiko atgyvena ir mieliau renkasi įdomesnius užsiėmimus.

„Visi sako, kad tam reikia daug kantrybės, bet man atrodo, jog taip tiesiog turi būti. Man tai nėra sunku“, – apie būrelį kalbėjo vyresnioji sesuo Smiltė.

„Mes prisidedame daug siūlų ir vis bandome padaryti kitokius raštus, kad būtų kuo įdomiau, gražiau, kūrybiškiau. Man šis amatas – labai įdomus“, – pasakojo jaunėlė Viltė bei pripažino, jog aplinkiniai dažnai stebisi tokiu jų užsiėmimu.

Sesės įgūdžius lavina beveik kiekvieną dieną po pamokų, o kartais ir savaitgaliais. „Manau, labai svarbu šį amatą išlaikyti, puoselėti. Tikiuosi, ateityje ir aš galėsiu kažką išmokyti pinti ir visi kartu tęsime tradicijas“, – pridūrė Viltė.

„Labai džiaugiuosi, kad atsiranda norinčiųjų išmokti. Taip išliks lietuviška, senovinė tradicija. Mergaitės labai domisi pynimu, yra be galo kruopščios, kultūringos, mandagios. Jos – tikri perlai. Tiesiog, Dievo dovana“, – džiaugėsi amatininkė.

„Sesės mokosi jau antrus metus. Dabar intensyviai ruošiamės jaunimo „Aukso vainikėlio“ konkursui. Mergaitės labai stengiasi. Mokinių esu turėjusi ir daugiau, tačiau jos vienintelės tokios – aukso vertės. Kiti mokiniai nebūdavo atidūs, jų mintys būdavo kitur. Žinoma, visi, kas mokėsi, išmoko, bet reikėjo daugiau kantrybės“, – pasakojo ji bei pabrėžė, kad Upytės tradicinių amatų centre yra puikios sąlygos mokytis, todėl jei atsirastų daugiau žmonių, norinčių įvaldyti šį amatą, I. O. Vilienė mielai visus priimtų.

Irena Ona Vilienė.

Pina ir sūnus

Pynimą yra įvaldęs ir I. O. Vilienės jauniausias sūnus Gvidas.

„Aš jį veždavausi kartu į seminarus, nes neturėdavau, kur ar kam jį palikti. Jis, matydamas, kaip visi pina, ir pats užsimanė. Tačiau lūžis įvyko, kai nusivežiau jį į „Audėjų dienas“. Organizatoriai paprašė, kad vaikas dėl reklamos pasėdėtų prie audimo staklių. Pasėdėjo, o parėjęs namo visą vakarą sekiojo man iš paskos, niekaip nėjo miegoti ir zirzė, kad pamokyčiau juostą austi. Parodžiau. Kitą dieną renginyje jis visą laiką kantriai audė. Paskui vežiojausi į seminarus, jis noriai mokėsi visokių technikų, o dvylikametis jau audė kaip didelis“, – prisiminė I. O. Vilienė.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Vadoklių kultūros centro meno vadovas A. Mulevičius: „Jau gimiau muzikantu“

confident-noyce

Raguvos gimnazijos bibliotekininkė D. Karaliūnienė: „Knyga – sielos vaistas“

confident-noyce

Pirmasis „Tėvynės“ fotografas S. Sapka: „Laikraštis – tai nesibaigianti mintis“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau