Kiekvienoje kultūroje tarpsta įvairios subkultūros, kurias įdomu panagrinėti ir pakomentuoti. Pradėsiu nuo Lietuvos elito. Visuomenės aukštuomenė, kaip ir valdžia, pareina nuo Dievo, todėl elito subkultūrą privalomai persmelkia keistos apeigos. Pusdieviai mėgsta ne tik tviskančią prabangą, bet ir senovines tradicijas, uždaras ceremonijas, ypatingus apdarus, įmantrius patiekalus. Jie daugiausia bendrauja tarpusavyje išrinktųjų draustiniuose ir tik retsykiais įsimaišo į mases Gedimino prospekte ar ant Palangos tilto.
Kaip viešumoje atpažinti žmogų iš Lietuvos elito? Juk prabangos ženklais ar aprangos kodu lengvai prisidengia apsimetėliai. Bene vienintelis aiškus būtybės iš aukštojo sluoksnio požymis yra nepriekaištinga lietuvių kalba. Juk gimtosios kalbos sodrumas padeda tautai kopti į civilizacijos viršūnes. Kiekviena kalba yra Dievo mintis, todėl lietuviškai kalbėdami ir rašydami tarsi dalyvaujame šventovės ritualuose. Ne veltui mąstytojas Dainius Razauskas, Vilniaus mugėje pristatydamas pamatinę budizmo išminties knygą „Dhammapada“, pažymėjo, kad profesorius Audrius Beinorius vykusiai išvertė jos tekstą iš vienos šventosios kalbos į kitą: iš sanskrito – į lietuvių.
Prancūzai paskleidė po pasaulį posakį „noblesse oblige“ – „kilmė įpareigoja“. Mūsiškis elitas nebūtinai yra kilmingas, todėl privalo dar uoliau paisyti šventyklos etiketo. Dera ne tik kalbant sklandžiai sudėlioti žodžius į sakinius, bet ir rašant sužymėti juos tinkamais skyrybos ženklais.
Nelengva bus prasimušti į aukštuomenę vaikams iš privačios Vilniaus mokyklos, kurioje juos kasdien pasitinka šūkis „Kai užaugsiu būsiu laimingas“ (be kablelio). Elito atstovai Naujamiestyje iš tolo aplenks grožio saloną su reklamine iškaba „kirpimas tai menas“ (be jokių skyrybos ženklų).
Į aukščiausią kastą sunku nutekėti, dar daugiau pastangų kainuoja joje išsilaikyti. Todėl elito atstovai ir norintieji jais tapti kasmet gludina kalbos įgūdžius rašydami Nacionalinį diktantą. Pradėdamas karjerą portale „politika lt“, aš pats pajutau prievolę pasitikrinti padėtį visuomenėje. Ir prisipažįstu – patyriau triuškinantį smūgį savivertei.
Akvilina Cicėnaitė parengė neilgą pasakiško grožio tekstą, Marijus Žiedas jį pavyzdingai padiktavo, o aš rašydamas sugebėjau suklysti maždaug septynis kartus. Iš šių klaidų tik viena – gramatikos morfologijos: gėdingai pamiršau nosinę liepiamosios nuosakos veiksmažodyje „težąlie“. Juk „žąla“ yra iš tos pačios padermės kaip ir „šąla“, „bąla“, „sąla“, „mąžta“, „šąšta“ bei kiti nuostabūs žodeliai. Kiti mano neišmanymo įrodymai – iš skyrybos departamento. Nacionaliniame diktante vien su kableliais prieš „obettačiau“ neprasprūsi, čia laukia sudėtiniai ir sudurtiniai sakiniai, klastingos laiko, vietos ir būdo aplinkybės, vienarūšės ir ne visai panašios sakinio dalys. Tenka dėlioti dvitaškius ir kabliataškius, braukyti įvairių ilgių brūkšnius ir brūkšnelius bei nepamiršti ypatingų tautiškų kabučių.
Lietuvių kalbos taisyklės painios, bet iš esmės logiškos. Primena eismą keliuose: sunku trumpai aprašyti pavojingo manevro trajektoriją, bet lengva atskirti pažeidėją nuo atsakingo vairuotojo. Siekiantieji išmoksta ir meistriškai laviruoti eismo spūstyse, ir išmaniai žaisti gramatika. Tik tinginiai burnoja ant kelių policininkų ir kalbininkų, tikėdamiesi su nuplyšusiais batais gerai jaustis aukštuomenės pokylyje.
Stilingai mandrauti, laužydami taisykles pajėgia tik itin gerai jas išmanantieji, o primityviai ignoruojantiems skyrybos ženklus eiliakaliams toli iki poezijos elito. Beje, užsisvajojusiems apie Parnaso mūzų malones poetams Tomas Venclova aiškiai prisakė paisyti net kirčiavimo nuostatų. Juk taisyklingai kirčiuojant atskleidžiamas šventosios lietuvybės balso grožis. Mūsų kalbos ilgieji balsiai ir dailiai šokinėjantys kirčiai įgalina net Homero hegzametrą. O štai lenkai graužia nagus, neturėdami tokios privilegijos.
Autorių teisės į kalbos taisykles priklauso nežemiškosioms galioms: kuo įmantresni jų garbinimo ritualai, tuo aukštesnė kultūra. Puikuotis didikų regalijomis ir perprasti elito subkultūros slėpinius – ne kiekvieno nosiai. Natūralu, kad turgaus prekeiviai, pavežėjai ir šiaip naujakuriai kalbėtojai nuo sintaksės, skyrybos ir kirčiavimo prievolių atleidžiami. Tuo tarpu Vilniaus centrinio burbulo fainuoliams, kaip ir kitiems elitiniams kultūrininkams, tegalioja griežti palaimintosios lietuvių kalbos dėsniai.
JP už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi komentaro autoriaus nuomonė. |
