Audronė Palionienė Panevėžio rajono gyventojams žinoma kaip renginių vedėja – be jos neapsieina nė viena svarbiausia rajono šventė. Ji kuria ne tik originalius teatralizuotus renginių scenarijus. Teatro mylėtojai pasakytų – ši moteris yra viena ryškiausių mėgėjiško teatro kūrėjų, kuriai scenoje itin rūpi perteikti Lietuvos šviesuolių gyvenimo istorijas bei svarbius šalies istorinius faktus.
Darbas kaip narkotikas
A. Palionienė sukūrė ne vieną originalų scenarijų įvairių žanrų spektakliams, juos režisavo ir pastatė su skirtingo amžiaus mėgėjų teatro kolektyvais, dainininkais bei šokėjais. Spektakliai žiūrovams rodomi įvairiose šalies vietose: kultūros centruose, bibliotekose, gimnazijose, parapijose, bendruomenių namuose ar miestų aikštėse.
Šiuo metu A. Palionienė dirba Ramygalos kultūros centro bei Smilgių kultūros centro Perekšlių padalinio meno vadove. Ji iš viso vadovauja keturiems meno kolektyvams. Šalia to kūrėja beveik visiems kultūros centruose vykstantiems renginiams rašo scenarijus, taip pat ir didiesiems rajono renginiams. Ir viską A. Palionienė daro su malonumu. Ji teigia, kad kūryba gali būti be kančios ir be melo, visiškai natūrali ir nuoširdi.
„Kūrybinis darbas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi. Man nereikia atostogų, net ir tada, kai aplanko nuovargis. Mano darbas man kaip narkotikas, aš kitaip negaliu ir nemoku“, – sako A. Palionienė.
Scenos jaudulį palieka užkulisiuose
Didžiojoje scenoje moteris save realizuoja jau ne vieną dešimtmetį. Anksčiau A. Palionienė vertėsi individualia veikla – renginių organizavimu, vesdavo šeimos šventes, gimtadienius, jubiliejus ar vestuves, tačiau atradusi tikrąjį savo pašaukimą – rašyti scenarijus spektakliams, individualiems pramoginiams renginiams, laiko turi vis mažiau.
A. Palionienė neslepia, kad net ir per daugelį metų scenos jaudulys niekur nedingo, nesvarbu ar tai būtų spektaklio premjera, ar renginys – jaudulys kamuoja tol, kol ištaria pirmuosius žodžius.
„Dažniausiai ir turbūt natūraliai jaudinuosi dėl techninių dalykų, nes visko nutinka, tai elektra dingsta, tai mikrofonai neveikia. O jeigu išeinam į sceną gražūs ir besišypsantys, nereiškia, kad iki tol buvome tokie – visi verdame organizaciniame puode, visi prakaituoti, suplukę ruošiam sceną, aparatūrą, ir tik prieš pat renginį visada stengiuosi bent kelias minutes pabūti viena“, – pasakoja A. Palionenė.
Paklausus, ar kada yra sulaukusi neigiamos kritikos dėl savo darbo, A. Palionienė susimąsto, vėliau tris kartus nusispjauna per petį: „Turbūt kad nesu… Kad taip neatsitiktų pačiame kūrybiniame procese, stengiuosi atiduoti visą savo širdį. Stengiuosi paklausti kuo daugiau žmonių nuomonių ir, jeigu nesutampa požiūriai, esu visada linkusi ieškoti tik pačių geriausių sprendimų. Dažnai į savo darbą žiūriu iš šalies, nebijau nieko keisti ir eksperimentuoti“, – sako režisierė ir renginių vedėja.
Improvizacijos keliais, prasidėjęs vaikystėje
Renginių organizatorė, režisierė, aktorė, dainininkė, šokėja ir šiaip visų galų meistrė A. Palionienė prisimena, kad jos kūrybinis kelias prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Audronė gimė Pasvalio rajone, vėliau persikėlė į Panevėžio rajoną, Skaistgirių kaimą, mokėsi tuometinėje Panevėžio 6-oje vidurinėje mokykloje, o kai tapo savarankiška ir nepriklausoma nuo tėvų, apsigyveno Panevėžyje. Tėvelių namuose Audronė užaugo kartu su dar penkiomis seserimis ir jau tada sesių kūrybiškumas liejosi per kraštus.
„Nuo mažens rengdavom įvairius spektaklius ir vaidinimus savo tėvams. Jie buvo svarbiausi ir kantriausi mūsų žiūrovai. Dabar sesės, prisimindamos tuos laikus, juokiasi dėl to, kad aš nuolat sugadindavau mūsų bendrą montažą. Vaidinimų metu pradėdavau lieti savo kūrybines fantazijas čia ir dabar, tiesiog ne pagal planą, ir jos nebežinodavo, ką toliau reikia vaidinti. Jau tada buvau tokia ir vienintelė iš sesių pasirinkau kūrybos ir improvizacijos kelią“, – pasakoja A. Palionienė.
Erdvė kūrybinei raiškai
Baigusi vidurinę mokyklą Audronė įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, teatrinio kolektyvo vadovo ir dramaturgijos režisūros specialybę. „Ištekėjau jauna, pagimdžiau sūnų, todėl mokslus teko atidėti neribotam laikui – šeima man buvo svarbiausia“, – teigia pašnekovė.
A. Palionienė pasakoja, kad tuo metu reikėjo iš kažko gyventi, septyniolika metų ji dirbo siuvėja, bet visada šalia to vingiavo kūrybinis kelias. Panevėžio bendruomenių rūmuose pas režisierę Angelę Levickienę Audronė vaidino mėgėjų teatre „Žaldokynė“. „Būtent ši režisierė buvo mano didžioji mokytoja, penkeri metai darbo su ja atstojo bet kokį universitetą. Angelė perteikė visas savo žinias, labai stengėsi mane auginti, davė daug kūrybinės veiklos. Man pasisekė, kad mano gyvenime buvo žmonės, kurie manęs nestabdė, davė daug erdvės mano kūrybinei raiškai“, – kalba A. Palionienė.
Nuo teatro iki muzikos
Po kelerių metų aktyvios veiklos, iširus šiam kolektyvui, Audronė ėmė dainuoti Bernatonių bendruomenės namų moterų vokaliniame ansamblyje „Vėtrungė“, taip pat rašyti scenarijus visiems Bernatoniuose vykusiems renginiams. Užsiimant šia veikla įstojo į Panevėžio kolegiją, kur mokėsi kultūrinės veiklos vadybos. „Tada Bernatoniuose ir praktiką atlikinėjau, o šalia esantys žmonės, tarp jų ir „Vėtrungės“ vadovė Liudvika Strazdienė, visada patardavo, padėdavo ir leisdavo mano kūrybinei erdvei plėtotis“, – pamena Audronė.
Įgijusi kultūrinės veiklos vadybos diplomą A. Palionienė kreipėsi į tuometinį Panevėžio rajono savivaldybės vyriausiąjį kultūros ir švietimo specialistą Remigijų Vilį, kuris gabiai menininkei rekomendavo įsidarbinti Ramygaloje. „Tada ir atsivėrė mano keliai“, – teigia pašnekovė.
Tiesioginės transliacijos į Čikagą
A. Palionienė yra Ramygalos kultūros centro suaugusių mėgėjų teatro „Ąžuolynė“ režisierė, Jaunimo teatro studijos „Va taip, va!“ ir vaikų teatro „AkMenukai“ vadovė, NVŠ programos „Sceninės raiškos studija“ mokytoja, originalių teatrinių kompozicijų scenarijų autorė. Ramygalos kultūros centre ji dirba penkerius metus, sukūrė penkis originalius scenarijus įvairių žanrų spektakliams. Vienas jų – literatūrinis-muzikinis spektaklis pagal Vadokliuose rasto Vyčio apygardos partizano Balčio dienoraštį „Pergyventų jausmų atogarsis“. Režisierė žiūrovui atveria besislapstančių partizanų buitį, jų šiurpias išpažintis ir viltis dėl savo ir tautos likimo. Dienoraštyje minima daug pavardžių, vietovardžių, kurie vietiniams žiūrovams yra žinomi ir pažįstami, todėl šis spektaklis priimamas labai jautriai, jį puikiai įvertino Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai.
Dar vienas svarbus A. Palionienės darbas – poetinė-muzikinė kompozicija „Po Dievo dangum – mano tauta“, pastatyta kartu su Jaunimo teatro studija ir Ramygalos gimnazijos šokių grupėmis. Ši istorija atskleidžia ramygalietės M. K. Kaupaitės, lietuvybės puoselėtojos išeivijoje, vienos iš Lietuvos valstybingumo kūrėjų, apdovanotos Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvai, ženkliai prisidėjusios prie atkurtos Nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos kūrimo bei įsteigusios pirmąją lietuvių vienuolių kongregaciją, pašaukimo – tarnauti Dievui ir Tėvynei – atradimą.
Ši kompozicija premjeros metu tiesiogiai internetu transliuota į Čikagą Kazimieriečių kongregacijai, rodyta Panevėžio muzikiniame teatre, Kaune Pažaislio festivalyje, Ignalinoje „Šimtakojo“ regioninėje atrankoje.
Kūrybinėje laisvėje ir mezginių dekoracijos
A. Palionienė taip pat pastatė draminį-muzikinį spektaklį „Kad sugrįžčiau“, paremtą knyga-rinktine „Po Dievo dangumi – mano tauta“. Ramygalos kultūros centras kartu su parapija įgyvendino šios knygos leidybos projektą. Ne gana to, režisierė Vydūno kūrybos motyvais sukūrė scenarijų ir pastatė publicistinio žanro spektaklį, atliepiantį aktualią emigracijos tematiką „Amžinasis keleivis“. Su šiuo spektakliu „Ąžuolynės“ teatras dalyvavo Lietuvos 100-mečio Dainų šventės Teatro dienoje „Sau, tautai, žmonijai“, o Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ tapo diplomantu. Šio spektaklio pagrindinio vaidmens atlikėjas Virginijus Kazlauskas už Vydūno vaidmenį pelnė nominaciją Ryškiausias sezono aktorius.
Komiškas-žaidybinis spektaklis visai šeimai „Velykoms valio!“ – dar vienas A. Palionienės kūrinys. Jame žaismingai perteikiamos senovinės magiškos Velykų apeigos bei margučių ir jų spalvų simbolinė reikšmė. Šį spektaklį ji pastatė su vaikų teatru „AkMenukai“ ir rengiasi pristatyti Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų šventės-apžiūros „Šimtakojis“ Panevėžio rajono atrankos ture. Spektaklis originalus ypatinga scenografija: visos dekoracijos sukurtos iš mezginių, kurių bendras ilgis siekia 600 metrų, margaspalves juostas mezgė vietos gyventojai, dalyvavę akcijoje „Tu numegzk man, mama, kelią“.
Menas be prievartos
A. Palionienės sukurti spektakliai yra originalūs, novatoriški, režisuoti ir pastatyti su įvairaus amžiaus mėgėjų meno kolektyvais, į kūrybinę veiklą įtraukiami vietos gyventojai nuo 3 mėnesių iki 72 metų. Iš viso jos pastatytuose spektakliuose vaidino, šoko, grojo ir dainavo per 100 dalyvių. Spektakliai rodomi įvairiuose vietos, regiono ir šalies renginiuose.
„Į meno kolektyvus nė vienas žmogus neatėjo kažkieno verčiamas. Nesvarbu, ar tai vaikai, jaunimas, ar suaugusieji. Jie visi nori vaidinti, būti scenoje, kurti ir improvizuoti, turbūt dėl to ir rezultatai tokie geri“, – mano režisierė.