Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapija su nuoširdžia padėka atsisveikina su Angele Kieliene, aštuonerius metus vadovavusia „Caritas“ organizacijai. Tačiau Angelės kelias su „Caritas“ prasidėjo gerokai anksčiau – 1994 metais, ir net pasitraukusi iš vadovės pareigų ji ir toliau lieka ištikima šiai organizacijai.
Už tarnystę dėkoja klebonas
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Alfredas Puško su dideliu dėkingumu kalba apie Angelę Kielienę. Jis pabrėžia Angelės ir jos suburtos savanorių komandos aktyvumą, rūpinantis labdaros dalijimu, maisto ruošimu, gyventojų gerove ar kitais darbais. „Kai atėjau prieš aštuonerius metus, „Caritas“ veikla buvo sudėtingoje situacijoje. Angelė dėjo visas pastangas ją atgaivinti, ir dabar, išrinkus naują vadovę, norime padėkoti jai už ilgametę ir nuoširdžią tarnystę“, – sako klebonas.
Jis taip pat pažymi, kad Angelė visada pasirengusi padėti, yra nuoširdi ir rūpinasi bendruomene. „Angelės gerumas ir nesavanaudiškumas yra tikras žmogiškumo pavyzdys, įkvepiantis kitus būti geresniais ir rūpintis vieni kitais“, – priduria klebonas.
Įkvepiantis pavyzdys
Šalia Ramygalos Kunigiškių kaime gyvenanti 77 metų A. Kielienė – tai moteris, kurios gerumas ir atjauta nepalieka abejingų. Jos vadovavimo metais „Caritas“ organizacija tapo tikra pagalbos ranka vietos bendruomenei.
Nepaisydama garbaus amžiaus ir sveikatos iššūkių, Angelė ir toliau tiesia pagalbos ranką tiems, kuriems jos reikia. Dalyvaudama seniūnijos posėdžiuose, ji ne tik prisideda prie bendruomenės gyvenimo, bet ir parodo savo kūrybiškumą, pavyzdžiui, pindama vainikus ar atlikdama kitus smulkius darbus.
Aplink save Angelė subūrė tikrą savanorių komandą, kurios narės taip pat mielai prisidėjo prie gerų darbų. Ši draugiška komanda tarsi darbščios bitelės dalijosi atsakomybėmis: vienos rūpinosi paramos paskirstymu, kitos tvarkė dokumentus, trečios bendravo su žmonėmis ir juos palaikydavo. Šis bendradarbiavimas davė apčiuopiamų rezultatų.
Rūpinosi visais
Angelė prisimena laikus, kai reikėdavo dalinti Europos Sąjungos paramą: „Produktus atveždavo, dalindavom, eidavom žmonių ieškoti, kas galėtų tuos produktus iškrauti, nueidavau net į aludę vyrų, kurie tiesiau dar vaikšto, pagalbos paprašyti.“
A. Kielienės iniciatyva „Caritas“ organizacija ne tik dalijo maistą, bet ir rūpinosi drabužiais, avalyne vaikams. „Sakydavau, kas ateina pasiimti maistelio, atneškit ir nereikalingų drabužių. Kam reiks, tas pasiims. Tai prinešdavo. Vietos, kur sudėti, turėjom. Kol eilė laukia – išsidalina. Ir nieko ten jau nebelikdavo. Taip žmonės keisdavosi nebereikalingais daiktais“, – pasakoja savanorė.
Angelė organizuodavo ir aukų rinkimą. Su savanorėmis pardavinėjo žvakutes, lankė parduotuves, prašydama aukų. O už surinktus pinigus prieš Kalėdas pirkdavo maisto produktus ir juos dalindavo nepasiturintiems Ramygalos seniūnijos gyventojams.
„Reginos Šlekienės kepyklėlė prieš Kalėdas iškepdavo sausainių, kūčiukų ir kitų gardumynų, kuriuos dalindavom žmonėms. Kalėdoms ir duona, ir silke, ir konservais pasirūpindavome, kad nors bent kiek vargstantys žmonės pajustų švenčių dvasią“, – pasakojo Angelė.
Atjauta ir pagalba
Savanorės A. Kielienės atmintyje išliko daugybė istorijų, liudijančių apie žmonių skausmą ir vargą, bet kartu ir apie gerumą bei solidarumą. „Būdavo visokių atvejų ir bėdų, – pasakoja Angelė. – Kvietėm pagalbą iš televizijos, kai vienam jaunuoliui be rankų reikėjo protezų. Laida „Bėdų turgus“ padėjo. Taip pat padėjome žmonėms, nukentėjusiems nuo gaisrų. Daug prisidėjo ir Panevėžio „Caritas“.
Viena istorija ypač įstrigo Angelės atmintyje. Jaunas vyriškis, turėjęs problemų su alkoholiu, vieną žiemą nušalo kojas. Jam reikėjo vykti į Panevėžį pas gydytojus, tačiau neturėjo pinigų. „Pasilikdavom tokiems nenumatytiems reikalams pinigėlių, – pasakoja Angelė. – Negalėjau taip jo palikti, daviau pinigų kelionei. Juk negalima šitaip palikti žmogaus. Kas jam padės, jei ne mes.“
Kita istorija – apie moterį, kuri, taip pat turėdama priklausomybę nuo alkoholio, neteko darbo ir atsidūrė skurde. „Ji man guodėsi, kad iš Darbo biržos išmetė, kad nebeturi ko valgyti ir nuolat jaučia alkį“, – prisimena Angelė.
„Nusivedžiau moterį į parduotuvę, sakau, pasirink, ko nori, už 20 eurų, galiu tau tiek duoti. Tai daugiausia ji pirko duonos, kavos pasiėmė, kur pigesnė. Ėmė viską, kas pigiausia, kad tik daugiau būtų, kad galėtų ilgiau prasimaitinti, kad daugiau maisto būtų. Sako, nereikia tų pijokų maitinti, bet ką daryti, žmogui badas, alkanas, sulysęs, gi vis tiek ir tokių žmonių gaila, širdį skauda nors tu ką. Ji juk irgi žmogus, tik kad nemokėjo, negebėjo kitaip tuo metu savo gyvenimo nugyventi.“
Šios istorijos atspindi Angelės atjautą ir norą padėti kiekvienam, kuris atsiduria sunkioje padėtyje. „Ne visi žmonės turi pakankamai jėgų ir išteklių, kad galėtų savarankiškai įveikti gyvenimo iššūkius, bet kiekvienas nusipelno pagalbos“, – sako ji.
Gerumo palikimas
Paklausta, iš kur pas ją tiek daug atjautos širdyje, Angelė ilgai negalvoja. „Gal tai įgimta“, – mąsto ji, bandydama paaiškinti neįprastą gerumą.
„Mano senelis, kurio gyvenime taip ir nepamačiau, paliko ryškų pėdsaką savo geranoriškumu. Jis kartu su kaimynu rinkdavo pinigus ir šelpdavo našlaičius. Ir močiutė buvo ypatinga moteris, žolininkė, kuri savo žiniomis ir gerumu gydė tiek žmones, tiek gyvulius. Ji priimdavo kūdikius, padėdama jiems ateiti į šį pasaulį. Jos rūpestinga prigimtis ir noras padėti bei senelio nesavanaudiškas elgesys galėjo turėti įtakos ir mano pačios asmenybei“, – kalbėjo A. Kielienė.
Anot Angelės, ankstyva tėvo netektis ir sunki vaikystė taip pat formavo jos charakterį. Nuo septynerių metų, augdama su mama, buvo įpratusi prie darbo ir atsakomybės. O kolūkio atvežti paukščiai tapo jos pirmuoju rimtu iššūkiu. Būdama tokia jauna, turėjo prižiūrėti šimtus mažų viščiukų ir rūpintis jų gerove. Dar tada Angelės išradingumas ir rūpestingumas pasireiškė netgi bandant paukštukams suorganizuoti „pietų miegą“, kad jie augtų sveiki ir stiprūs.
„Mama išeidavo burokų ravėti, o aš viščiukus dabodavau. Tada man atrodė, kad jie būtinai turi turėti dienos poguliuką. Sušaukdavau visus, uždengdavau langus, gražiai sudėliodavau į krūveles, kad vienas kito neprispaustų, ir, kol jie miegodavo, lėkdavau į mišką žemuogių rinkti. Tada uogytes veždavau į Ramygalą, ten jas parduodavau ir ledų nusipirkdavau“, – prisimena Angelė.
Vėliau ji prižiūrėdavo kolūkio žąsis ir taip parodė savo gebėjimą susitvarkyti su didelėmis užduotimis bei padėti kitiems.
„Prisimenu, žąsų turėjau arti šimto. Būdavo, nuvarydavau jas pas kaimynus, nes jie sakydavo, kad žąsys labai gerai daržus ravi. Jos žolytes išraudavo, o bulves palikdavo sveikas. Tai mane visi kaimynai kviesdavosi, sakydavo: „Varyk, vaikeli, pas mus žąsis bulves ravėti!“ Ir aš varydavau su dideliu džiaugsmu, nes žinojau, kad padedu žmonėms. Man buvo smagu matyti, kaip žąsys dirba, o kaimynai džiaugiasi švariu lauku. Tai buvo toks abipusis džiaugsmas – aš padedu, o jie man dėkoja“, – šypsosi A. Kielienė.
Didžiausias turtas – vaikai
Angelės atvira širdis ir noras padėti kitiems, suformuoti ankstyvųjų išgyvenimų, šeimos tradicijų ir įgimtų savybių, buvo tarsi tvirtas pagrindas, padėjęs jai atlaikyti vėlesnius gyvenimo iššūkius. „Deja, bet gyvenime bėdų, nelaimių ir išgyvenimų būna visiems ir visokių, – sako moteris. – Gyvenimas ir man nepagailėjo išbandymų: palaidojau dukrą, žuvusią avarijoje, ir netekau vyro. Po dukros žūties liko trys vaikai, kurie dabar didžiausia mano gyvenimo laimė ir tikras turtas“, – sako A. Kielienė.
Ji taip pat didžiuojasi turėdama dešimt anūkų ir šešis proanūkius. „Vienas sūnus gyvena Ispanijoje, buvo mane pasikvietęs trims savaitėms. Kvietė ir likti, bet aš kalbos nemoku, o jie dienomis dirba. Tai ką aš ten viena veikčiau? Kitas sūnus Panevėžyje, sode, pastatė man atskirą namelį ir sako: „Mama, kai tik norėsi, atvažiuok pas mus gyventi.“ Kūčias šventėme pas dukrą, Kalėdas – pas anūkę Vilniuje, o Naujuosius metus sutikome pas sūnų Panevėžyje. Esu laiminga būdama kartu su savo šeima, ko daugiau benorėti“, – kalba A. Kielienė.
Šiuolaikiška mama ir močiutė
Be to, Angelė dabar džiaugiasi ir savo kasdienybe, ir pomėgiais. „Šiomis dienomis, – pasakoja Angelė, – atsikeliu anksti, nusiprausiu, pavalgau. Tada prisėdu prie kompiuterio. Bendrauju su vaikais per „Skype“, turiu ir „Facebook“ paskyrą. Man patinka palaikyti ryšį su artimaisiais, kad ir kur jie būtų“, – sako ji.
„Mano mama buvo puiki siuvėja, mokėsi ir Panevėžyje, ir Ramygaloje. Aš pati siūti nelabai mėgstu, bet kartais, kai labai reikia, ką nors pasiuvu mergaitėms. Be to, per gimtadienį vaikai padovanojo mezgimo mašiną. Tai dabar anūkams kepurių, šalikų primezgiau. Su ta mašina labai greitai man sekasi. Jaunystėje megzdavau megztinius žmonėms, kad užsidirbčiau pinigų“, – pasakojo A. Kielienė.
Vasarą Angelė daug laiko praleidžia daržuose. Ji mėgsta auginti savo daržoves. Tai jai ne tik pramoga, bet ir būdas pasirūpinti šviežiu maistu. Angelei patinka būti gamtoje, stebėti, kaip auga jos užaugintos daržovės.
