Geriausia Panevėžio rajono kultūros darbuotoja L. Strazdienė: „Jei darbas – džiaugsmas, tai...

Geriausia Panevėžio rajono kultūros darbuotoja L. Strazdienė: „Jei darbas – džiaugsmas, tai gyvenimas – laimė“

Arneta MATUZEVIČIŪTĖ / "Tėvynės" nuotr.

L. Strazdienė.

Nepaisant pandemijos, Panevėžio rajono savivaldybė nepamiršo pavasarinių savo tradicijų ir trečiadienį vykusiame Tarybos posėdyje priėmė sprendimą dėl Geriausio šių metų kultūros darbuotojo nominacijos. Šis vardas suteiktas ilgametei Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio meno vadovei Liudvikai Strazdienei.

31 metus kultūrinio darbo patirties sukaupusi krašto kultūros puoselėtoja L. Strazdienė daugiau nei penkiolika metų dirbo Raguvos kultūros centre, vėliau, iki šių metų vasario 7 d., – meno vadove Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinyje, kol nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį.

BIC

„Visas gyvenimo turinys, visos emocijos, viską buvo užpildžiusi muzika. Keturiasdešimt metų dirbau Stiklo fabriko finansų skyriuje, o išėjusi į pensiją pradėjau dirti tik kultūroje. Žmonės sako „Jei darbas – džiaugsmas, tai gyvenimas – laimė“, – savo meilę muzikai atskleidžia Liudvika Strazdienė.

Muzika šaukė

Vokalinių ansamblių vadovę muzika lydi nuo vaikystės. Nuo penkerių metų ją, apsilankius svečiams, tėvai sodindavo prie pianino ir ragindavo groti. Kiek vėliau mergaitė nuo natų pažinimo atitoko. Pokario metais mokslas muzikos mokykloje buvo mokamas, o mama, likusi viena, turėjo rūpintis trimis atžalomis. Negalėdama lankyti muzikos pamokų, Liudvika jos bent klausydavosi stovėdama Panevėžio Sodų gatvėje, mokyklos kieme.

„Mokiausi mergaičių mokykloje, rytais pakeliui į pamokas sustodavau prie muzikos mokyklos ir klausydavau, kaip sklinda garsai: tai akordeonas, tai pianinas, tai triūba. Iš tos mokyklos išeinantys vaikai man visada atrodė kažkuo kitokie“, – prisimena pašnekovė.

Kiek vėliau jų name Stoties gatvėje apsigyveno muzikos mokytoja Ksenia Michailovna, kuri Liudvikos mamos paprašyta mergaitę ėmė mokyti groti pianinu. Taip būsimoji chorvedė įgavo muzikinius pagrindus.

Vėliau Liudvika įveikė ekonomikos studijas, po jų metus mokėsi chorvedžių mokykloje, o būdama 33-ejų įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, kur per penkerius metus baigė chorvedybą.

„Tada jau Stiklo fabrike pradėjau dirbti su ansambliais. Įmonėje kolektyvas repetuodavo darbo metu. Dirbau finansų skyriaus viršininke – išeiti į ten vykstančias repeticijas negalėdavau, todėl į Šilus, „Pavasario“ kolūkį, Linų kombinatą skubėdavau jau po darbo valandų, – pasakoja moteris. – Kai padėjau dirbti grynai muzikinį darbą – be galo laiminga jaučiausi.“

Kūryboje užsimezgusi draugystė

Paklausta, ar turi mėgstamiausią kompozitorių, L. Strazdienė nė nesuabejoja atsakydama.

„Man be galo patinka kompozitoriaus Algimanto Raudonikio dainos. Klausydavau jo kūrinių ir panašumą jausdavau. Galvodavau, jei jau kurčiau muziką – tai tokią kaip Raudonikio. Ji nėra labai sudėtinga, bet labai melodinga, sielai artima.“

A. Raudonikio ir kitų kompozitorių kūrinius vadovė paruošdavo savo vadovautiems kolektyvams: ansambliui „Vėtrungė“, retro grupei „Vėrinys“. Šie kolektyvai dalyvavo daugelyje Panevėžio rajono, miesto, regiono ir šalies konkursų, švenčių, renginių, kuriuose pelnė svarių apdovanojimų, prizinių vietų, Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus padėkų, garsino Panevėžio rajono vardą visoje Lietuvoje.

Siekdama aukšto meninio lygio, ji rengė kolektyvus respublikinėms Dainų šventėms, šalies ir rajono konkursams, šventiniams pasirodymams, dalyvavo  kuriant bendruomenės kultūrinių renginių scenarijus.

Išėjusi į pensiją, su kolektyvo narėmis L. Strazdienė ryšį palaiko ir toliau. 83-ejų metų moteris net ir planų dar turi: ne visas gaidas atidavė, norėtų įgyvendinti bendrą projektą su Trečiojo amžiaus universitetu. Tačiau abejoti verčia sveikata.

„Kai išėjau iš darbo Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinyje – jaučiau, kad be galo daug praradau, kad pasenau. Prieš kokius septynerius metus po dešimtmečio iš darbo išėjau Šiluose – buvo sunku. Kai atsisveikinome su Bernatonių ansambliu – liko tuštuma, galvojau „Kaip gyventi?“.

Pasiteiravus, ar Geriausio metų kultūros darbuotojo nominacija nudžiugino, pašnekovė pripažino, kad kai kurios kolektyvo narės džiaugėsi labiau nei ji pati.

„Turėjau nuostabius kolektyvus. Dirbant Šiluose buvo jaunimas, Bernatoniuose moterys mano akyse subrendo. Su jomis labai susidraugavome. Be galo esu dėkinga tiems ansambliams, kurie man suteikė gyvenimo pilnatvę, kur galėjau realizuoti savo svajones bei norus. Noriu dar kartą visiems padėkoti, nes faktiškai be jų – kuo aš būčiau buvusi?“

Kada bus įteikta nominacija – neaišku

Geriausio metų kultūros darbuotojo vardo nominacija Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus iniciatyva Panevėžio rajono savivaldybės tarybos sprendimu įsteigta 2015 m.

Šia nominacija skatinami ir pagerbiami rajono kultūros centrų darbuotojai, vadovai už praktinės veiklos nuopelnus, kolektyvų pasiekimus, reikšmingiausius darbus kultūros srityje, etninės kultūros, Dainų švenčių, mėgėjų meno puoselėjimą.

Geriausio metų kultūros darbuotojo vardo nominacija tradiciškai įteikiama balandžio 15 d. minint Pasaulinę kultūros dieną. Šiemet dėl koronaviruso grėsmių šventės data kol kas neaiški. 

AIK

AMES

Kraujo labaratorija

KTU

Basakojis

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.