Metų geriausio Panevėžio rajono bibliotekininko vardą pelniusi Viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Danutė Pamerneckytė prisipažino atradusi pasaulį, kuriame jaučiasi sava, laiminga ir reikalinga.
– Kaip ir kasmet, Panevėžio rajono bibliotekų darbuotojų veiklas vainikavo kasmetinis renginys „Ištikimi knygai“. Šventėje buvo paskelbta ir „Metų bibliotekininko“ nominacija. Esate įvertinta už kūrybingą veiklą, organizuojant renginius, pristatant knygų apžvalgas. Kuo Jums svarbus ir ypatingas šis įvertinimas?
– Kiekvienas apdovanojimas yra reikšmingas, tačiau jis taip pat yra didelė atsakomybė ir įpareigojimas. „Metų bibliotekininko“ nominacija ypatinga tuo, kad motyvuoja tolimesniam tobulėjimui ir skatina nenuleisti kartelės.
Asmeniškai aš manau, kad mes stengiamės dirbti ne dėl apdovanojimų ir, man rodos, nedarau nieko ypatingo, tik dirbu darbą, kurį labai mėgstu ir stengiuosi jį padaryti sąžiningai. Aišku, visada malonu, kai tavo darbą pastebi, vertina, tada ir pagalvoji, kad galbūt teisingai darai tai, ką darai, ir tavo veikla gal matoma ne tik kolegoms, bet ir bibliotekos lankytojams, gal ji suteikė kam nors gerų emocijų ar moralinį pasitenkinimą.
– Papasakokite plačiau, kada ir kaip pradėjote dirbti Panevėžio rajono bibliotekoje?
– Panevėžio rajono bibliotekoje pradėjau dirbti 1978 metais, baigusi Vilniaus kultūros mokyklą. Čia atvykau dirbti pagal paskyrimą. Anuomet buvo tokia tvarka, kad, baigęs bet kokius mokslus, privalėjai trejus metus atidirbti paskirtoje vietoje. Kolektyvas buvo gana jaunas, tame pačiame pastate buvo įsikūręs Kultūros skyrius, kur irgi buvo nemažai jaunų žmonių, tad dirbti buvo gana smagu, greit prigijau. Be to, biblioteka ką tik buvo įsikėlusi į naujas patalpas, galima sakyti, dar tik kūrėsi, viskas buvo nauja, šviežia, įdomu, o tai irgi skatino čia užsibūti. Čia dirbdama įstojau į Vilniaus Valstybinį Universitetą, įgijau aukštąjį išsilavinimą. Atėjusi dirbti su paskyrimu dirbau metodininke darbui su vaikais. Tai buvo daugiau popierinis darbas, o aš visuomet norėjau dirbti su žmonėmis, tad, pasitaikius progai, pasiprašiau į darbą skaitytojų aptarnavimo skyriuje, kur dirbu iki šiol.
– Kodėl pasirinkote būtent tokią specialybę? Ar tai buvo Jūsų svajonių darbas?
– Manau, kad taip. Šiandien galėčiau pasakyti, kad tuomet, prieš daugelį metų, padarydama sprendimą neklydau. Dar domino istorija, kelionės, kurį laiką mąsčiau apie ekskursijų vadovo darbą, bet visgi nugalėjo knyga. Kodėl? Pasakysiu gal kiek banaliai, bet taip jau buvo – knyga mane lydėjo nuo mažų dienų. Aš dar ir dabar prisimenu pirmąsias mamos nupirktas vaikiškas knygeles, o ne žaislus. Gyvenom kaime, tėvai buvo paprasti žmonės, bet knyga ir skaitymas jiems buvo kažkas tokio ypatingo. Nugyvenus tiek metų dabar jau ir aš galiu sakyti „tais laikais“. Taigi, tais laikais kaime daug pramogų nebuvo, tad knyga užpildydavo kiekvieną tėvų laisvalaikio valandėlę (na, tėtis dar pasiklausydavo „Amerikos balso“ per radiją). Sakoma, kad viskas ateina iš vaikystės.
– Kokia, Jūsų manymu, yra bibliotekininko misija?
– Kultūrinė švietėjiška misija. Skatinti skaitymą. Labai patiko dr. Monikos Brown, garsios JAV knygų vaikams autorės, klausimas: „Kaip toli Tu keliautum knygos? Kokį kelią pasiryžęs nukakti bibliotekininkas, kad atneštų Tau knygą? “ Manau, kad mūsų misija yra nueiti bet kokį, patį sunkiausią kelią, kad atneštum skaitytojui knygą. Na, ir, aišku, padėti eiliniam bibliotekos lankytojui susiorientuoti informacijos, literatūros sraute.
– Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena?
– Nėra jos visos vienodos. Kartais ramesnės, kartais intensyvesnės. Organizuojant renginį ar rengiant parodą, tenka suktis sparčiau negu paprastą dieną, kai tenka dirbti aptarnaujant skaitytojus. O ir dirbant su skaitytojais dažna informacijos paieška užtrunka, užima didelę dalį darbo laiko.
– Kas labiausiai patinka šiame darbe?
– Galimybė būti literatūrinių ir kultūrinių įvykių sūkuryje, susipažinti su knygų naujienomis. Padėti žmogui pasirinkti literatūrą. Smagu, kai pataikai parinkti tai, ko žmogui iš tiesų tuo metu reikia. Smagu, kai surengi renginį ir matai, kad skaitytojai neliko jam abejingi, kad tai, kas vyko, palietė jų širdis. Daug gerų dalykų yra mano darbe.
– O kas sunkiausia?
– Kaip ir visur, yra gerų dalykų, yra ir sunkumų. Nelengva, kai norisi sudominti kuo nors žmones, o nepavyksta. Vadinasi, ar žmogui ne to reikėjo, ar tu per mažai pastangų įdėjai, kažką ne taip darei. Bet per tai mes ir tobulėjame.
– Kokias knygas pati labiausiai mėgstate skaityti?
– Kelionių apybraižas, biografines knygas. Ir, aišku, romanus. Išskirčiau skandinavų literatūrą.
– Šiais laikais turime internetą, kabelinę televiziją, elektronines knygas. Ar biblioteka vis dar aktuali šiais laikais?
– Manau, kad taip. Nei internetas, nei kabelinė televizija geros knygos neatstos. O ar knyga elektroninė, ar įprasta popierinė – čia kitas klausimas, bet, manau, ne esminis. Knyga yra knyga, ne taip svarbu, kokia forma ji yra išleista. Nors paimti į rankas naują popierinę knygą ar elektroninę – nesulyginami dalykai. O be to, biblioteka jau seniai ne vien knygos. Tai ir įvairiausių formų informacija, naujos technologijos, parodos, renginiai, edukacijos. Tai vieta, kurioje renkasi ir buriasi bendraminčiai, kaimo bendruomenės.
– Kiek biblioteka dar yra reikšminga mūsų socialiniame gyvenime?
– Bibliotekos veikla pati savaime kuria bendruomeniškumo jausmą. Knygų skolinimasis žmogui yra labai svarbus, bet ne vien tik jis. Žmonės dalyvauja renginiuose, kartu kažką veikia, ieško informacijos, mokosi. Visa tai praturtina žmogų, prisideda tiek prie profesinio, tiek prie asmeninio tobulėjimo. Viešoji biblioteka ir šviečia, ir supažindina, ir kultūrina.
– Dirbate čia jau 40 metų, tad puikiai jaučiate dabarties jaunųjų skaitytojų nuotaikas, skaitymo madas. Kas ir kaip pasikeitė šioje srityje? Kokios apskritai dabar yra vaikų literatūros tendencijos? Girdime, kad šiuolaikinis jaunimas vis mažiau skaito.
– Nors sakoma, kad jaunimas ar vaikai dabar mažiau skaito, sunku pasakyti, kaip iš tiesų yra. Mes juk matome tuos skaitančius, kurie ateina į biblioteką. Visi puikiai suprantame, kad į mūsų gyvenimą atėjus internetui, ypač socialiniams tinklams, kuriuos taip pamėgo jaunimas, laiko skaitymui lieka mažiau. Ko gero, skaitomiausia tarp moksleivių yra visgi programinė literatūra, dalis jaunimo, kaip parodė pernai vasarą vykęs susitikimas su saviugdos knygų autoriumi Aleksu Monaco, domisi psichologine literatūra, matyt, padedančia spręsti gyvenimiškas problemas. Skaitomi populiarūs paauglių literatūros lietuvių autoriai. Tačiau, jei lygintume, kiek ateina žmonių į biblioteką šiais laikais ir kiek ateidavo, tarkim, prieš 20 metų, skaičiai aiškiai būtų ne šių dienų naudai. Aišku, tai galima paaiškinti gyventojų skaičiaus mažėjimu, bet akivaizdu, kad skaitymą keičia kitos veiklos. Tačiau visada yra viltis, kad situacija gerės. Pavyzdžiui, vaikų literatūros skyriaus vykdytas projektas „Maminukų akademija“, skirtas patiems mažiausiems ikidarželinukams, sukvietė į biblioteką mažuosius su tėveliais. Smagu buvo matyti tėvelius su glėbiais knygų mažiesiems. Tikėtina, kad nuo tokių dienų pripratinus prie knygelių, užauginsime naująją skaitančiųjų kartą.
– Ką dažniau renkasi Jūsų bibliotekos skaitytojai – lietuvių ar užsienio autorius? Ką šiais laikais žmonės skaito?
– Turbūt reiktų pasakyti: kiek žmonių, tiek jų norų ir poreikių. Yra žmonių, kurie domisi lietuvių literatūros naujienomis ir, paskelbus Metų knygos rinkimus, ieško nominuotųjų knygų, nori su jomis susipažinti. Dalis skaitytojų seka naujienas, ir vos tik paskelbus apie jas spaudoje ar kitais informaciniais kanalais, ieško knygų bibliotekose.
Be grožinės skaitoma yra istorinė literatūra, vyrai mėgsta skaityti apie žymius politikos ir istorijos veikėjus, istorinius įvykius, abu pasaulinius karus. Skaitoma populiari medicininė literatūra, dalis skaitytojų domisi daržininkyste ir sodininkyste. Populiarios psichologinės ir filosofinės knygos, žymių žmonių biografijos.
– Gal galite nors apytiksliai pasidalyti skaitytojų statistika: kiek vidutiniškai ateina jų kasdien? Kiek iš viso yra užsiregistravusių?
– Vidutiniškai per dieną sulaukiame 60–80 lankytojų. 2018-aisiais bibliotekoje užsiregistravo 1502 skaitytojai.
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį šioje profesijoje?
– Norėtųsi, kad žmonės skaitytų. Ir kuo daugiau. Juk, kaip yra sakoma: ką žinosi, to kitų neklausinėsi. Norėtųsi, kad mūsų, visų bibliotekininkų, veiklos padėtų to pasiekti. Smagu, kai žmonės skaito.