Pasitinkant Žaliosios medinės gyvatės metus, egzotinių gyvūnų augintojas ir globėjas Antanas Slučka tikina, jog net pavojingų gyvačių bijoti neverta. „Jeigu gyvatės neskriausi, ji nekirs. Savo ginklą – nuodus – ji naudoja tik kritišku atveju. Jie skirti grobiui paralyžiuoti, o žmogus niekada nebuvo gyvačių grobiu“, – aiškina herpetologas.
Gyvenimas su ropliais
Egzotinių gyvūnų augintojas ir globėjas Antanas Slučka jau daugiau nei dešimtmetį nebeaugina savo augintinių – įvairių rūšių driežų ir gyvačių. Šių įspūdingų roplių auginimas ir tyrimas buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis daugelį metų.
„Gyvajame kampelyje jų nebeliko. Dalis iškeliavo į zoologijos sodą, dalis – į zooparduotuves“, – sako gamtininkas, kuris 1977 m. Raguvos mokykloje įkūrė „Gyvąjį kampelį“.
Persikėlęs iš Kauno, kur dirbo Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, jis siekė, kad vaikai galėtų iš arti susipažinti su įvairiomis gyvūnų rūšimis ir mokytųsi jas gerbti. Šis unikalus projektas, tapęs populiarus ne tik tarp mokinių, bet ir turistų, veikė daugiau nei tris dešimtmečius. Deja, 2008 m. dėl finansinių sunkumų „Gyvasis kampelis“ buvo uždarytas. Šiandien apie šį nuostabų projektą primena gausios nuotraukų kolekcijos, kurios saugo atmintį apie gamtininko entuziazmą ir meilę gyvūnams.
Pavojingos misijos
Daug kartų šis gyvačių specialistas keliaudavo gaudyti roplių į Aziją, Kaukazą, Užkaukazę, Pietų Sachaliną, Kurilus, Karpatus ir kitur. Būdavo, iš ekspedicijų parsiveždavo net po 200 įvairių roplių. Tie gyvūnai papildė Lietuvos zoologijos muziejaus ir sodo kolekcijas, kitą dalį gamtininkas įkurdino Raguvos mokykloje ir savo namuose.
„Važiuodavome į šiltus kraštus – Turkmėniją, Tadžikiją gaudyti gyvačių. Atsiveždavome visko – ir skorpionų, ir vabzdžių, ir įdomių vabalų, driežų. Stengdavomės juos stebėti, išveisti, kad būtų palikuonių ir galėtume juos geriau pažinti. Turėjome nemažai ir nuodingų gyvačių, bet labai gražių, įdomių, egzotiškų, spalvingų“, – sako A. Slučka.
Ir priduria: „Su nuodingomis gyvatėmis mokėjome apsieiti. Nereikia joms kelti streso, negąsdinti staigiais judesiais. Svarbiausia viską daryti lėtai ir atsargiai, tada jos niekada nebus agresyvios. Jos tik išgąsdintos ar gindamosios gali įgelti.“
Vis dėlto gamtininkui gyvačių įkandimų išvengti nepavyko. „Buvo toks anekdotiškas incidentas, – sako jis. – Turėjom atsivežę mažyčių vietnamietiškų gyvačių, viena jų sirguliavo, buvo vos gyva. Teko ją prievarta maitinti. Aš švelniai paėmiau ją į rankas ir pradėjau mažą naujagimį peliuką kišti į jos burnytę. Vaikai stebėjo, ką darau. Netikėtai pasukusi galvą gyvatė įkando man į pirštą. Jis pradėjo tinti ir plėtėsi iki alkūnės, jaučiau, kaip degė ranka, bet nepergyvenau. Žinojau, kad toks nuodų kiekis man nėra pavojingas. Kitą dieną jaučiausi sveikas“, – prisimena A. Slučka.
Kobros pabėgimas
Mokytojo atmintyje iškyla ir kiti įsimintini nuotykiai, kuriuos išgyveno tada mokykloje. Ypač didelę audrą sukėlė iš terariumo pasprukusi beveik dviejų metrų ilgio kobra.
„Kartą į kobrų narvą įleidau keletą gyvų pelyčių. Dažnai taip darydavau, juk pelės – gyvačių maistas, bet tąkart vienos pelytės gyvatė nesudorojo. Ši per naktį pragraužė kartoninę terariumo sienelę, ir kobra per skylę iššliaužė lauk. Ateinu rytą – viena kobra yra, kitos ne, – pasakoja herpetologas ir tęsia: – Gyvasis kampelis buvo pusrūsyje, koridoriaus gale buvo sukrauti įvairūs baldai, skyles grindyse tada jau buvau gana gerai užtaisęs, kad niekas nepabėgtų. Kaip dabar pamenu, labai išsigandau, ištyrinėjau kiekvieną mokyklos centimetrą, naktimis užmigti negalėjau. Nuėjau pas direktorių, paaiškinau situaciją, bet jis visada manimi pasitikėjo, klausė – „Ką dabar darysim?“ Kad nekiltų panika, moksleiviams pranešėm, kad paspruko piktas žaltys, pastebėjus – neliesti ir tuoj kviesti mokytoją. O aš toliau krausčiausi iš proto, budėjau, klausiausi, ar nereaguoja paukščiai. Dvi savaites gyvenau įtampoje. Ir vieną rytą išgirdau, kaip šaukia banguotosios papūgėlės. Žiūriu, pabėgėlė kobra lipa, išalkusi ir jau besikėsinanti į paukščius. Tuoj sugriebiau už uodegos ir išvežiau į zoologijos sodą.“
A. Slučka iki šiol džiaugiasi, kad pabėgo „tik“ kobra, o ne giurza. Nuo tada pavojingų žmonėms gyvūnų gamtininkas mokykloje nebeaugino. Gamtininkas šypsosi: neturiu gyvačių – neturiu rūpesčių.
Neįvertinti gamtos sargai
„Gyvatės metai – puiki proga susimąstyti apie šių gyvūnų svarbą gamtoje, – sako A. Slučka. – Nors Turkmėnijoje medinės gyvatės buvo populiarus suvenyras, tikrosios gyvatės man visada kėlė kur kas gilesnius jausmus. Deja, daugelis žmonių neįvertina roplių vaidmens ir žiauriai su jais elgiasi. Kiekviena gyvybė, nesvarbu, ar tai būtų žaltys, ar gyvatė, yra svarbi ir nusipelno mūsų pagarbos. Tegul jie sau gyvena, kad ir šalia žmogaus. Vietos užteks visiems.“
