1863 metų sukilimas buvo kova ne tik už lietuvių, lenkų, baltarusių, bet visų carinio jungo nepripažįstančiųjų laisvę – būti lygiems su kitais Dievo sukurtais žmonėmis ir turėti savo balsą, sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Penktadienį aukodamas iškilmingas mišias Vilniaus arkikatedroje, arkivyskupas priminė suimto ir sužeisto vieno sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko žodžius apie nukautus sukilėlius, pavadintus „nelaimingaisiais“: „Tai nėra nelaimingieji, tai Lietuvos sėkla, kuri ateity pražydės skaisčiais laisvės žiedais!“
„Z. Sierakauskas, būdamas išsilavinęs ir gerai išmanantis karybą, puikiai suvokė, į ką leidžiasi. Jis suvokė, kad sukilimui buvo nespėta pasiruošti, kad sukilėliai stokojo ginklų. Jis buvo visiškai neseniai vedęs, ką tik pradėjęs kurti šeimyninį gyvenimą… Jis turėjo, ką prarasti. Tačiau ilgametis troškimas oraus gyvenimo valstybėje, kur vyrauja taika ir lygybė, buvo stipresnis nei asmeninės laimės siekis“, – kalbėjo G. Grušas.
Sukilimo kovotojų ryžtas ir pasiaukojimas, pasak arkivyskupo, liudija apie tvirtą tikėjimą kovos prasmingumu, apie viltį, kuri pranoksta dabarties įvykius, gebėjimą žvelgti į ateitį, kurios patiems nepavyks sulaukti, bet kuri bus geresnė būsimoms kartoms.
„Nors dažniausiai kalbame apie sukilimo vadus, iškilias ir ryškias asmenybes, nedera pamiršti visų tų, kurie kovojo, žuvo, buvo ištremti. Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis. Ir visus juos tam tikra prasme galima pavadinti sukilėliais. Jų mirtis nebuvo beprasmė – šiandien jiems turime dėkoti už laisvę“, – sakė G. Grušas.
Vilniuje penktadienį vyksta iškilmingos 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės.
Lydint Lietuvos ir Lenkijos sargybos kariams, karstai su Lietuvos sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18 sukilėlių palaikais iš Valdovų rūmų pernešti į Vilniaus arkikatedrą baziliką.
Popiet iš Vilniaus arkikatedros sukilėlių palaikai bus vežami į Senųjų Rasų kapines, pakeliui sustojant ties Aušros vartais.
