19.7 C
Panevėžys
Antradienis, 28 birželio, 2022

FK „Panevėžys“ žaidėjas T. Eliošius pirmasis pasiekė simbolinį šimtą

AutoriusJPFotoFK "PANEVĖŽYS"
FK „Panevėžys“ žaidėjas T. Eliošius pirmasis pasiekė simbolinį šimtą.

Futbolo klube „Panevėžys“ – gražus ir simbolinis pasiekimas. Ketvirtą sezoną komandoje rungtyniaujantis saugas Tautvydas Eliošius tapo pirmuoju futbolininku, sužaidusiu bent 100 rungtynių su Aukštaitijos sostinės ekipos marškinėliais.

Prieš rungtynes su Telšiu „Džiugu“ klubo direktorius Bronius Vaitiekūnas įteikė T. Eliošiui simbolinius marškinėlius su 100-uoju numeriu. Prie simbolinio šimto greitai artėja ir Ernestas Veliulis – jis tą gali pasiekti dar šiemet.

Ta proga fk-panevezys.lt svetainė plačiau pasikalbėjo su T. Eliošiumi ne tik apie šį sezoną, gražų pasiekimą, bet ir apie ankstesnius saugo etapus kituose šalies klubuose.

– Esate iš Ukmergės – miesto, iš kurio kilęs ne vienas Lietuvos futbolo čempionato nugalėtojas ir šiai dienai žinomas futbolininkas, bet nuo Ovidijaus Verbicko nė vienam žaidėjui jau keletą metų nepavyko atsiskleisti. Kokios to priežastys?

– Mano nuomone, struktūros nebuimas. Yra Ukmergės „Spartakas“, kuris laikosi ant kelių žmonių entuziastų. Jie savo noru bando kažką daryti. Kiek teko kalbėti su vadovu, „Spartakas“ kelia tikslus bent jau kelerių metų perspektyvoje pereiti į Pirmą lygą.

Tai būtų didelis postūmis, nes be Ovidijaus Verbicko nėra žaidėjų, kurie žaistų A lygoje arba Pirmoje lygoje arba jeigu žaidė, tai labai epizodiškai. Dėl struktūros nebuvimo Ukmergės futbolas ir atsidūrė savotiškoje stagnacijoje jau dešimtį metų arba net daugiau. Vaikai sportuoja, bet iš tų grupių neturi, kur eiti – tai pagrindinis ir kertinis dalykas.

Pažiūrėkime į kitus klubus, kurie turi klubus A lygoje arba Pirmoje lygoje. Jaunimas gali ten padėti žingsnį į priekį ir nuo kažko atsispirti. Pavyzdžiui, Gargždų „Banga“ išugdo nemažai vietinių žaidėjų – čia labai svarbus dalykas.

– Ar nekviečia „Spartakas“ prisijungti prie komandos baigus karjerą, nepatraukia per dantį?

– Kai vasarą būna laisva diena, sugrįžtu pas mamą į Ukmergę ir kai galiu, nueinu visada pasižiūrėti „Spartako“ rungtynių. Pabendrauju su vietiniais žadėjais, juos pažįstu nuo vaikystės, kartu sportavome. Anksčiau ir atostogų metu prisijungdavau į treniruotes.

Taip, per dantį paklausdavo, kada grįšiu, ar kitais metais jau ruošti marškinėlius ir panašiai. Neišsižadu minties, kad galbūt kažkada ateityje žaisiu už „Spartaką“. Norėčiau ir pats prisidėti prie gimtojo miesto komandos tobulėjimo.

– Jūs ir brolis Tadas per savo karjerą dėl niekada neragavo legionieriaus duonos, nors tokių galimybių buvo ne viena Jums žaidžiant Pakruojo „Kruojoje“ ir kitose komandose. Ar savo noru laikėtės tokios krypties, ar tą nulėmė kitos priežastys?

– Žaidžiant 2014 metais „Kruojoje“ man grynai nepasisekė. Paskutinės sezono rungtynės mums nieko nelėmė ir jau buvome finišavę antroje vietoje, bet treneris paklausė, kas gali žaisti ir aš atsakiau, kad galiu ir noriu. Tose nelemtose rungtynėse man lūžo pėda ir gijimas užtruko ilgai.

Treneris išvyko į Kazachstaną ir aš gavau pasiūlymą žaisti ten, bet turėjau kontraktą su „Kruoja“ ir mano pėda dar buvo nesugijusi – sausio mėnesį dar negalėjau pilnai vaikščioti. Pasiruošimas jau buvo prasidėjęs ir mane kvietė, bet negalėjau vaikščioti. Reikėjo padaryti keletą treniruočių ir paskui, sakė, galėsi gydytis, bet tokios sveikatos būsenos nebuvo tikslo ten važiuoti.

Nutiko tada tokia nelaimė, o vėliau variantų būdavo, atsirasdavo pasiūlymai vykti į Lenkijos Pirmą lygą, bet jie būdavo su klaustukais, pats irgi rinkdavausi labiau užtikrintesnius variantus, kur mažiau nežinomybės. Kai „Kruoja“ bankrutavo 2015 metais, buvau laisvas, bet po transferų lango sužaidžiau dar vienerias rungtynes ir manęs užsienyje registruoti negalėjo – buvau kalbėjęs su Bulgarijos aukščiausios lygos klubu treneriu, suderintos detalės, tad netrūko tokių nesėkmių istorijų.

– Vilniaus „Žalgiris“ gana retai kviečiasi lietuvius žaidėjus iš kitų šalies klubų, bet Jums pavyko ten patekti. Kodėl nepavyko ten įsitvirtinti ilgiau?

– Viskas susidėjo, buvo labai didelė konkurencija. Šansų gaudavau, bet galbūt treneris labiau pasitikėdavo kitais žaidėjais. Manau, pritrūko ir kantrybės norint išsikovoti savo vietą, bet buvau jaunesnis ir degiau noru žaisti. Nusprendžiau ilgai nelaukti, pasikalbėjau su klubo vadovais ir nusprendžiau išeiti.

Neprisimenu to laikotarpio su nuoskauda. Komanda ir treneris buvo gero lygio. Prisiminus tuos metus, ten tikrai buvo surinkti įspūdingi žaidėjai ir negalima sakyti, jog būčiau nusodintas – buvo daug lygiaverčių futbolininkų.

– Prieš atvykdamas į Panevėžį dar žaidėte „Jonavoje“. 2017 metais pasirodėte puikiai, bet vėliau sužaidėte vieną blankesnių savo sezonų. Kokios buvo to priežastys?

– Buvo labai banguoti metai, atrodė, kad viskas gerai, bet paskui nusivažiavome. Paskutinio sezono komplektacija pagal pavardes buvo labai gera ir pagal visą tą projektą turėjome patekti į trejetuką arba iškovoti vietą Europos turnyre. Tada klubo investuotojai ir rėmėjai labai kišosi į komplektaciją, žaidimą, trenerių štabą.

Po 2017 metų sezono buvo pakeistas Mindaugas Čepas, atėjo naujas treneris – klube buvo nemažai sąmyšio ir sezono eigoje labai keitėsi tiek trenerių štabas, tiek komanda. Metai buvo banguoti, pasirodėme prastai. Dėl to labai gaila, nes komanda buvo sukomplektuota gerai ir viskas atrodė daug žadančiai.

– Prie „Panevėžio“ prisijungėte prieš 2019 metų sezoną. Ar tuo metu buvo sunku priimti klubo pasiūlymą ir ko tuo metu tikėjotės?

– Priimti pasiūlymą sunku nebuvo, nes su manimi buvo sukontaktuota iš karto po to, kai „Panevėžys“ laimėjo Pirmą lygą. Tada žaidęs Paulius Janušauskas yra labai geras mano draugas, su juo nemažai teko kalbėtis, jis sakė, kad klubas kelia aukštus tikslus ateičiau ir tai kylanti komanda.

Apie tai, ką mes tada kalbėjome ir kokios buvo strategijos, kad siekiantis kilti ir norintis tobulėti klubas, šiai dienai praktiškai viskas ir įvyko.

– Ar tikėjotės, kad ilgiau žaisite Panevėžyje ir ar skaičiavote savo sužaistų rungtynių statistiką artėjant prie šimto?

– Mintyse pagalvodavau, kad visai nemažai rungtynių esu sužaidęs, bet kiek tiksliai – nežiūrėdavau. Atvažiuodamas niekada negali žinoti, kiek užsibūsi, bet kai viskas gerai – mieste ir klube jautiesi, faktas, kad norisi likti. Dabar tai jau ketvirtas sezonas ir tas laikas labai greitai praėjo.

Džiugu, kad komanda pakilo. Kai atėjome, buvome naujokai, A lygos kontekste kiek silpnesnis, o dabar artėjame prie stipriausių klubų. Smagu, jog prie to teko prisidėti ir pačiam, taip pat smagu, kad ir miestas labai prisideda ne tik prie Panevėžio futbolo, bet ir sporto apskritai. Palaikymas labai matosi ir atsispindi tiek aikštėje, tiek rezultatuose.

– „Panevėžys“ praėjusiais metais buvo arti to, kad finišuotų pirmame trejete. Ko, Jūsų nuomone, pritrūko, nes paskutinėje sezono fazėje buvo daug lygiųjų, kurios ir neleido baigti čempionato aukščiau nei ketvirta vieta?

– Buvome kažkiek sustoję. Žaidimas nebuvo prastas, bet pradėjome strigti, galbūt kažkur prisidėjo ir nuovargis, nes sezonas ėjo į antrą pusę. Toje atkarpoje mums labai nesisekė, praleisdavome kvailokus įvarčius ir patys negalėdavome įmušti. Vieną priežastį išskirti sunku – viskas susidėjo.

Į pačią blogiausią atkarpą pateko pačiu netinkamiausiu metu, nes Europos Konferencijų lygoje buvome sportinės formos pike.

– Komanda tarpsezoniu labai pasikeitė – atvyko naujas treneris ir išvyko daug žaidėjų. Kokie buvo lūkesčiai prieš 2022-ųjų sezoną ir ar jie pildosi?

– Smagu, kai atvažiuoja žaidėjai iš užsienio, kurie nėra statistai bei labai svariai prisideda prie rezultatų ir ne tik. Visi atiduoda daug jėgų gynyboje. Sezono pradžioje reikėjo laiko susižaisti, tačiau tą padarėme, demonstruojame gerą žaidimą ir net neabejoju, kad jis ir toliau dar gėrės.

Visą laiką tiki komanda, o ypač tada, kokie žaidėjai joje žaidžia ir kokios yra galimybės komandos kartu sudėjus. Prieš sezoną tikrai tikėjau, kad galime žaisti bent jau dėl medalių. Šiuo metu pirmaujame, bet viskas gali labai greitai pasikeisti. Tikrai neskrajojame padangėse ir negalvojame, kad kažką laimėjome – dar liko daugiau negu pusė sezono. Ir anksčiau neabejojau, kad galime pakovoti dėl prizinių vietų ir ta nuomonė tik dar labiau sutvirtėjo.

– Lietuvos čempionate žaidžiate jau daugiau nei dešimtmetį. Ar dabar lyga stipriausia, kokia kada teko žaisti?

– Sunku pasakyti, ar stipriausia, bet kad viena iš stipriausių tai tikrai – šiuo metu sunkiau sekasi tik „Jonavai“. Tiek Šiaulių, tiek Gargždų, tiek Telšių komandos palieka gerą įspūdį ir nėra lengvų rungtynių. Be to, į ant prizininkų pakylos pretenduoja atsidurti ne dvi ar trys, o penkios arba šešios komandos. Sezonas labai įdomus ir žiūrovams turėtų patikti – galima sulaukti daug netikėtų rezultatų.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

„Šiauliai“ svečiuose nokautavo „Panevėžį“

confident-noyce

Penkis įvarčius mušęs „Panevėžys“ pratęsė „Jonavos“ vargus

confident-noyce

Panevėžiečiai futbolininkai U19 Jaunimo lygoje iškovojo trečią vietą

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau