Nors visi švenčiame Velykas, neretai mūsų žinios apie šią šventę apsiriboja kiaušinių marginimu. Tačiau, iš tiesų – tai pati svarbiausia viso katalikiško pasaulio šventė.
Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai dėmesys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą.
Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo.
Viena stipriausių ir geriausiai žinomų šv. Velykų tradicijų – margučių dažymas. Lietuvoje nuo seno žinomi du tradiciniai būdai marginti kiaušinius: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku.
Margučių raštai simbolizuodavo pavasarį: saulutės, žvaigždutės, paukšteliai, žalčiukai, arkliukai, augalėlių motyvai. Spalvos irgi turėjo reikšmę. Juoda (išgaunama iš ąžuolo žievės nuoviro) simbolizavo žemę, gelsva (ją suteikdavo svogūnų lukštai) – javus, mėlyna (iš žibuoklių žiedų) – dangų, žalia (kai kiaušinius virdavo žolėse) – augalus, raudona (kuriai naudojo spanguoles) – gyvybę.
Pavasaris – tai atbundanti gamta, todėl ir namų šeimininkės skubėdavo susitvarkyti namus, išsivalyti langus, kad kuo daugiau šviesos patektų į namus.
Upytės amatų centro direktorė akcentuoja, kad pats margučių marginimas turėtų būti ne šeimininkės, o visos šeimos darbas, įtraukiant į jį ir vaikus. Taip iš kartos į kartą perduodamos tradicijos.
Oficialiai Velykų šventės baigiasi po savaitės – pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu arba mažosiomis, vaikų Velykomis.
Po ilgųjų švenčių prasideda metas kibti į pavasarinius darbus.
