Atkartodami sąlygas, kurios gali egzistuoti viename iš Jupiterio palydovų – Europoje, mokslininkai nustatė, kad šis ledinis rutulys gali spindėti.
Mokslininkai iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (angl. Jet Propulsion Laboratory, JPL), sukūrė spindinčius ledo gabalus, sušaldydami vandenį ir skirtingus vandens/druskos tirpalus, kurie greičiausiai yra sutinkami Europoje iki 100 Kelvinų ir veikė juos radiacija, atkartodami Europoje esančias sąlygas.
Europos spindesio šviesa ir intensyvumas yra nulemiamas jos sudėties. Atlikus šiuos eksperimentus, būsimos Europos stebėjimo misijos, tokios kaip „Europa Clipper“, galės sulyginti iš arti surinktus atradimus su duomenimis, gautas pirmadienį paskelbtame tyrime, taip išsiaiškinant iš ko tiksliai sudaryta Europa, ar tai vanduo su natrio chloridu (valgomąja druska), magnio sulfatas, natrio karbonatas ar kiti tirpalai.
„Istoriškai būta diskusijų apie kai kurių šių druskų, esančių Europos paviršiuje, tapatybes,“ – sakė JPL mokslininkė ir tyrimo bendraautorė Bryana Henderson. „Dabar kai jau žinome apie šį spindėjimo fenomeną, mes ateityje tai galėtume panaudoti kaip įrankį tiksliai išsiaiškinant šių druskų sudėtį“.
Europos kompozicijos išsiaiškinimas padės suprasti kur kas daugiau apie šį palydovą, taip pat ir iš ko yra sudarytas po jo paviršiumi esantis vandenynas ir ar tas vandenynas gali palaikyti gyvybę.
Manoma, kad po išorine ledo pluta slypi didžiulis vandenynas, kuriame esama keturis kartus daugiau vandens nei visuose Žemės vandenynuose kartu sudėjus.
„Cheminės vandenyno sudėties supratimas yra svarbios dėlionės detalės, siekiant suprasti ar Europa galėtų būti gyvenimui tinkama aplinka,“ – sakė Robert Pappalardo, Europos misijos projekto mokslininkas JPL.
Paruošta paleidimui 2020-ųjų viduryje, „Europa Clipper“ su savimi nešis devynis instrumentus, tarp kurių ir kameros bei spektrometrai, kurių pagalba bus stebimas šis palydovas.
Skirtingų dėlionės dalių sujungimas „Clipper“ dėka padės išsiaiškinti, kaip Europa veikia kaip viena visuma, nuo jos išsilydžiusios šerdies iki užšalusio paviršiaus.
„Iš ankstesnių Europos stebėjimų, žinome, kad paviršiuje egzistuoja keli įdomūs bruožai ir kad jie gali turėti skirtingas kompozicijas,“ – sakė Henderson. „Būtų puiku skirtinguose paviršiaus dariniuose ieškoti skirtingų spindesių“.
Potencialus Europos spindėjimas būtų labiausiai matomas iš jos pusrutulio, nusukto nuo Jupiterio, ir tik tada, kai jis nėra apšviestas saulės, aiškino ji. Dėka stipraus Jupiterio magnetinio lauko ir stabilaus sieros dioksido srauto iš vulkaninio palydovo Io, visos Europos dalys yra tam tikru laipsniu apšvitintos, tačiau realiai tai matoma tik tamsoje.
Šių spindesių sukūrimas Žemėje nebuvo labai paprastas, įvertinus tai, kad eksperimentas apima didelį radiacijos kiekį.
„Šiuos eksperimentus laboratorijoje vykdyti yra sudėtinga ir aukštos radiacijos aplinka apsunkina mūsų instrumentus, o taip pat mes turėjome imtis atsargumo priemonių, kad būtume tikri, jog eksperimentas vykdomas saugiai ir išvengiant pernelyg stipraus detektorių „kepinimo“,“ – aiškino Henderson.
Visa tai apjungus atsiranda daugiau sunkumų, viršijančių Europos ir jos galimo vandenyno supratimą.
„Išorinėje Saulės sistemoje yra keli palydovai, kurie po savo paviršiais gali turėti skysto vandens vandenynus,“ – sakė Pappalardo kalbėdamas apie Saturno Enceladą ir Titaną, Jupiterio Ganimedą ir Kalistą, Neptūno Tritoną ir patį Plutoną. „Ledu padengti palydovai, kuriuose yra vandenynai, gali būti dažniausiai sutinkama gyvenama aplinka, egzistuojanti ten ir už mūsų Saulės sistemos ribų, taigi norime suprasti visą šią pasaulių klasę, kokie jie yra ir kaip jie veikia.“
Žinoma, nėra jokių konkrečių įrodymų apie už Žemės ribų egzistuojančią gyvybę, tačiau mintis, kad planeta ar palydovas gali būti tinkami gyvybei, visuomet yra intriguojanti.