Egzotinių gyvūnų augintojas A. Slučka – Panevėžio rajono Garbės pilietis

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoASMENINIS ALBUMAS
A. Slučka.

Antanas Slučka – zoologas herpetologas, egzotinių gyvūnų augintojas ir globėjas, keliautojas, pedagogas, mokslinių straipsnių bei knygų autorius, visą savo gyvenimą paskyręs gamtamoksliniams tyrimams. Šiemet jis yra įvertintas Panevėžio rajono Garbės piliečio vardu.

Garbės piliečio nominacija

Panevėžio rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisija iš šešių pasiūlytų pretendentų Garbės piliečio vardui suteikti atrinko A. Slučkos kandidatūrą ir ją teikė tvirtinti Savivaldybės tarybai, kurios posėdis įvyko sausio 21 d.

Savivaldybės tarybai patvirtinus Garbės piliečio vardo suteikimą, iškilminga vieša regalijų įteikimo šventė tradiciškai vykdavo Vasario 16-ąją ypatingo Savivaldybės tarybos posėdžio metu. Šiemet nuspręsta iškilmes nukelti ir jas surengti pagerėjus epidemiologinei situacijai.

A. Slučka.

Gal į Žaliąjį kyšulį ar Tailandą

Įvairių ekspedicijų metu Tadžikijos kalnuose, Turkmėnijoje A. Slučkos surinkti roplių, paukščių eksponatai papuošė Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Jis pats kurį laiką dirbo šio muziejaus herpetologijos skyriaus vadovu, Lietuvos zoologijos sodo sekcijos vadovu. Dažnai vykdavo į ekspedicijas, taip prisidėdamas prie muziejaus ir zoologijos sodo kolekcijų gausinimo.

Kaip pats teigė, karantino metu gyvena atsiminimais apie įvykusias keliones bei ekspedicijas. „Taip pat planuojame ir naujas keliones, kai tik pandemija pasibaigs. Esame optimistiškai nusiteikę. Pirmieji planai keliauti į Žaliojo Kyšulio salas. Nieko prieš būtume pakartoti ir kelionę į Tailandą. Žmonos brolis gyvena Floridoje, reikėtų ten nuvažiuoti nusiskinti riešutų, kuriuos praeitą sykį pats pasodinau. Tikrai yra dar svajonių, kurios, tikiuosi, išsipildys“, – apie planus pasakojo A. Slučka.

A. Slučka.

Ypatingos lauktuvės

Egzotinių gyvūnų augintojas pasidalijo ir įsimintina kuriozine situacija, nutikusia prieš kelionę į Šri Lanką. „Puikiai atsimenu, kaip važiuodamas į oro uostą, kai turėjo įvykti skrydis į Šri Lanką, palikau pasą namuose. Tuomet per parą teko vytis draugus, nes jie iškeliavo be manęs, o aš, nemokėdamas anglų kalbos, 20 valandų laukiau persėdimo Londone“, – juokėsi jis.

A. Slučkos teigimu, kelionių metu jam visada norisi turėti kokį suvenyrą iš užsienio. „Dažniausiai tai būna koks nors gyvūnas. Tiesa, šiaip sau gamtoje aš jų negaudau, tad dažniausiai perku pas vietinius. Bėda ta, kad jais prekiauja be dokumentų, o norint legaliai parsivežti į Lietuvą, dokumentai – būtini. Todėl neretai tenka net tris kartus didesnę sumą suploti, kad tik galėčiau juos parsigabenti“, – atviravo keliautojas.

Pasak vyro, gamtos apsaugos įstatymai daugelyje šalių yra gerokai perdėti. „Pavyzdžiui, vienas nesąmoningiausių įstatymų yra tas, kad negalima parsivežti kokoso riešuto. Kažkokia nesąmonė“, – sakė ji.

A. Slučka.

Reikia egzotų, bet reikia jiems dokumentų…

„Maroke, Marakešo turguje, galima nusipirkti ko tik nori. Ir viskas nebrangu! Visi turistai įprastai vežasi kišenėse po vieną mažą vėžiuką (juokėsi). Man tokie dalykai nelabai patinka. Man norisi ne po vieną slapčia vežtis… Aš noriu juos veisti, todėl automatiškai turiu imti porelę. Tad štai ir vėl būtini dokumentai, kurių turguje nelabai kas turi“, – skundėsi A. Slučka.

Geriausia, pasak keliautojo, egzotinius gyvūnus įsigyti iš mugių ir parodų. „Ten juos gauni su visais dokumentais. Viena iš didžiausių mugių vyksta Vokietijoje. Praeitais metais vienas verslininkas pakvietė mane vykti kartu su juo. Aš svajojau įsigyti perlinius driežus. Jie – gražiausi Europos driežai. Tad taip ir padariau! Nuvykome ir nusipirkau tuos driežus“, – pasakojo jis.

A. Slučka.

Pomėgis, užvaldęs vaikystėje

Vyro teigimu, meilė egzotiniams bei išskirtiniams gyvūnams gimė dar vaikystėje. „Didelę įtaką šiai aistrai turėjo mano tėvukas, kuris pats buvo gamtininkas, menininkas, visada laikydavo be galo gražius dekoratyvinius balandžius, pasakodavo apie savo vaikystę, kaip jis dagiliukus laikydavo namuose. Tai, žinoma, buvo labai senais laikais“, – dalijosi A. Slučka.

„Kai pradėjau eiti į mokyklą, su klasės draugais keliaudavome į Nevėžį rankomis gaudyti vėžių. Tada jų būdavo daug, o dabar Nevėžis jau beveik negyvas. Kūdrose, netoli savo sodybos, gaudydavome karosus, skiauterėtuosius tritonus, kūmučius, skydvėžius. Tie gyvūnai mane žavėdavo, traukdavo. Norėdavosi kuo daugiau apie juos sužinoti“, – sakė egzotinių gyvūnų augintojas.

Niekada negalvojau būti mokytoju, bet kai juo tapau, niekada dėl to nepergyvenau. Aš išties buvau neeilinis pedagogas. Man nerūpėjo popierizmas. Man labiau rūpėjo, kaip sudominti vaikus

ANTANAS SLUČKA

Apie medvarliukus ir gamtosaugą

„Laikas bėga, viskas keičiasi… Dabar čia jau nė su žiburiu nerasi tų skiauterėtųjų tritonų. Stengiuosi juos vėl įkurdinti, bet tai labai sunku. Visa ši veikla – pabandyti apsaugoti varliagyvius – jei oficialiai, tai – neįmanoma. Tai – nusikaltimas gamtai. Pasižiūrėjau tokį atvejį – medvarlę Lietuvoje. Labai graži varliukė, paplitusi Pietinėje Lietuvoje. Žinojau vieną vietą, Kapčiamiesčio apylinkėse, kur jų tikrai yra. Nuvažiavome ten pavasarį, sakėme bent pafotografuosime. Medvarliukai išlipę ant žolės šokinėja, o vištos juos medžioja. Paimsi vieną medvarliuką – tai jau nusižengimas gamtos apsaugai, o višta vaikšto ir lesa juos… Man tai galvoje šitie dalykai nesuderinami“, – piktinosi A. Slučką.

„Gamtos globos fondas iškasė tą prūdą. Atseit, pravalė… Dabar medvarliukų ten nebėra… O juk tikslas buvo būtent dėl medvarlių… Jos dingo todėl, kad vasarą kūdra pradėjo džiūti. Vienu žodžiu, gamtosaugos strategiją šalyje reikia labai, labai tobulinti“, – aiškino zoologas herpetologas.

A. Slučka.

Pirmasis augintinis – rupūžė

Paklaustas, koks buvo pirmasis išskirtinis jo augintinis, A. Slučka atsiminė, kad tai buvo rupūžė. „Jos labai puikios! Žaliosios rupūžės labai simpatiškos ir gražios. Auginti jas nėra jokių problemų. Yra net sakoma, kad turint namuose rupūžę, juose niekada nebus nei kandžių, nei uodų. Iš tiesų, lėkštutę su vandeniu padedi po sofa ir ji ateis, kada jai reikės. Ji įpranta ir vėliau net iš rankų valgo kirminukus. Varliagyviai toli gražu ne tokie kvaili kaip mes įsivaizduojame. Jie atpažįsta žmogų ir moka reaguoti į jį“, – atviravo vyras.

Šiuo metu vyras turi išties daug įvairių augintinių. Kaip pats juokėsi, yra ir tokių, kurių jau net nebeskaičiuoja.

„Pavyzdžiui, tarakonų, zoofobusų jau neįmanoma suskaičiuoti. Jie naudojami šėrimui. Norint prisijaukinti net ir naminius paukščius, būtina turėti kirminuką. Viščiukai jį pamatę iš tolo atlekia ir lesa iš rankų. Vėliau tik užtenka išeiti į kiemą, pašaukti ir jie tekinom prisistato iš kaži kur ir žiūri, ką tu jiems atnešei“, – juokėsi ekspertas.

Dabar A. Slučka ypač džiaugiasi dviem naujais augintiniais. „Turiu porą plonauodegių žalčių. Juos atsivežiau dar visai neseniai. Kažkaip buvau pasiilgęs žalčių, tad bandysiu juos išveisti. Tai suaugusi pora, abu po du metrus ilgio. Jie įpratinti valgyti vištų sparnelius, šlaunytes, peles“, – pasakojo naujasis žalčių šeimininkas.

Kai pradėjau eiti į mokyklą, su klasės draugais keliaudavome į Nevėžį rankomis gaudyti vėžių. Tada jų būdavo daug, o dabar Nevėžis jau beveik negyvas. Kūdrose, netoli savo sodybos, gaudydavome karosus, skiauterėtuosius tritonus, kūmučius, skydvėžius. Tie gyvūnai mane žavėdavo, traukdavo. Norėdavosi kuo daugiau apie juos sužinoti

ANTANAS SLUČKA

Reikia stebėti ir bendrauti

Paklaustas, kaip jis nebijo laikyti tokių gyvūnų kaip gyvatės, vyras lyg niekur nieko papasakojo, kad vienas žaltys labai gražus ir draugiškas, o kitas „išsižiojėlis“ griebia už rankos.

„Todėl jį dar reikia auklėti ir pripratinti. Žinokite, kada pradedi pažinti gyvūną, reikia su juo nuolatos užsiiminėti, stebėti ir bendrauti. Jie greitai pradeda reaguoti visai kitaip. Gyvatėms būtina duoti laisvės, nekankinti. Reikia, kad jos nejaustų nepatogumo, baimės. Taip pat jos turi turėti slėptuvę, kur galėtų pasislėpti, kai nenori bendrauti. Net ir nuodinga lietuviška gyvatė nieko tau nepadarys, jei tu jai nieko nedarysi“, – atviravo šių gyvūnų augintojas.

Žalčiai vyro namuose laikomi dideliame terariume. „Bet paleidžiu ir kambaryje pašliaužyti. Laukiame vasaros, nes turiu šiltnamyje padaręs didžiulį terariumą, kur jie jausis puikiai“, – dalijosi A. Slučka.

Vyras pripažino, kad jis norėtų laikyti daug daugiau gyvūnų nei yra dabar, bet problema – vietos trūkumas namuose. „Iš tiesų, gyvūnų norėtųsi pirkti dar ir dar, bet, deja, tiek vietos neturime. Ir dar. Kadangi daug keliaujame, sunku priprašyti, kad vėliau kažkas jais pasirūpintų, kol būname išvykę. Todėl neapsikrauname. Na, o ir amžius mūsų jau sudėtingas“, – sakė jis.

A. Slučka.

Neeilinis pedagogas

Grįžęs į gimtąją Raguvą po darbo T. Ivanausko muziejuje bei Lietuvos zoologijos sode, A. Slučka 33 metus dirbo biologijos mokytoju. Buvo pirmasis Panevėžio rajone mokytojas ekspertas. Sukaupta gamtamokslinė patirtis leido vyrui tapti puikiu pedagogu, mokinius sudominusiu retų egzotinių gyvūnų gyvenimu.

„Niekada negalvojau būti mokytoju, bet kai juo tapau, niekada dėl to nepergyvenau. Aš išties buvau neeilinis pedagogas. Man nerūpėjo popierizmas. Man labiau rūpėjo, kaip sudominti vaikus. Todėl dažnai pykdavomės su mokyklos valdžia. Jie norėdavo, kad aš parengčiau dienos planą, o tai man atrodė nereikalingas laiko švaistymas, kuriuo vis tiek nesivadovauji. Juk ateini į pamoką ir turi žiūrėti, kaip vaikai reaguoja, taikytis prie jų, o ne prie popiergalio. Mano pamokose niekada nebūdavo prievartos, todėl ir konfliktų su vaikais niekada nepasitaikė“, – atviravo A. Slučka.

„Niekada nepamiršiu, kaip su klase keliavome į paskaitas su gyvūnais. Tai išties buvo prasminga ir naudinga. Matyti, kaip vaikai reaguoja į tuos gyvus padarus, jausmas tiesiog neapsakomas. Iki šiol mano akyse tas jų džiaugsmas ir nuostaba“, – į prisiminimus pasinėrė mano pašnekovas.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžio rajono Metų kultūros darbuotojos vardas – miežiškietei B. Titienei

confident-noyce

„Rail Baltica“ projekto eiga: Panevėžio rajono gyventojams pristatytos įgyvendinimo aktualijos

confident-noyce

Dezinformacija: politikų paskleista žinia apie uždaromas Panevėžio rajono gimnazijas neatitinka tikrovės

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau