21.5 C
Panevėžys
Sekmadienis, 16 birželio, 2024

Duonos kepėjos iš Panevėžio rajone esančio Limeikių kaimo: „Gera žinoti, kad esam reikalingos“

AutoriusDOVILĖ BARVIČIŪTĖFotoŽIVILĖ VEČIORKUTĖ, ASMENINIS ALBUMAS
Duonos kepėjos iš Panevėžio rajone esančio Limeikių kaimo: „Gera žinoti, kad esam reikalingos“.

Miežiškių seniūnijos pakraštyje yra toks Limeikių kaimas. Kadaise jis, kaip sako vietos gyventojai, garsėjo pasaulinio lygio šokiais, apie kuriuos laikraščiai rašydavo, jog trūksta iki Limeikių tik geležinkelį nutiesti. Vaikinai atvažiuodavo kombainais, kranais ar „gazelkomis“. Sulėkdavo iš Juostininkų, Troškūnų, Raguvėlės ir kitų miestų bei miestelių.

Ir šiandien čia nei šokiai, nei dainos nesvetimos. Visai šalia Limeikių, Tumagalyje, stovi jauki ir išpuoselėta sodyba, o joje verda tikras gyvenimas. Čia susirenka kadaise kartu šokių vakarėliuose siautusios draugės, kurios ir dabar kojas pakiloja, dainas traukia ir užsiima itin unikalia veikla.

Daugiau nei prieš du dešimtmečius susibūrusios į duonos kepėjų būrelį, moterys ne tik kepa duoną, bet ir verda košes ar sriubas pagal senovinius receptus, taip pat ruošia ypatingą aukštaitišką patiekalą – duonskrylius, gaminamus iš duonos raugo.

Pradžių pradžia

Aktyvi saviveiklininkė Stasė Eigirdienė, dvi Nijolės – Sadauskienė ir Imbrasienė, Bronė Bernatavičienė ir Ryta Jaruševičienė yra ne tik geriausios draugės ar „kaimynkos“, bet ir Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinyje susibūrusio duonos kepėjų būrelio narės.

2000 metais Nevėžio padalinyje šį duonos kepėjų būrelį įkūrė pati S. Eigirdienė, bet iš tiesų viskas prasidėjo dar anksčiau – 1991 metais.

Duonos kepėjos iš Panevėžio rajone esančio Limeikių kaimo: „Gera žinoti, kad esam reikalingos“.

„Tada dar daug kas kaime kepė naminę duoną, tad sukviečiau visas kepėjas susirinkti į vieną vietą pas Oną Buliauskienę. Surengėme pirmąją seniūnijos duonos kepėjų šventę, o ten močiutės viena per kitą pradėjo pasakoti, ką jos darydavo iš duonos tešlos. Vienos blynus kepdavo, kitos – duonskrylius virdavo. Taip pradėjom dalintis ne tik receptais, bet ir duonos raugu. O vėliau ir vaikams edukacijas vesti“, – prisimena S. Eigirdienė.

Užaugino šventę

Oficialiai įkūrus duonos kepėjų būrelį, jo tikslas buvo ir dabar yra gaivinti ir puoselėti senąsias duonos kepimo tradicijas. Pirmieji tradicijų saugotojų susiėjimai vyko Nibragalio, Tumagalio, Gitėnų, Limeikių kaimų namuose, kuriuose buvo dar išlikusios senovinės krosnys. Jau kitais metais kepėjų iniciatyva pradėta rengti šventė „Visur duona su pluta“, kuri per laiką išaugo į šalies naminės duonos kepėjų šventę ir kasmet vyksta Radviliškių kaime Audronės ir Albino Kisielių sodyboje.

Būrelio narės nuolat dalyvauja ne tik Panevėžio krašto renginiuose, bet ir Dainų šventėje Vilniuje, kituose šalies miestuose ar miesteliuose. Šventėse pristato kulinarinį paveldą, duonos kepimo, duonskrylių virimo tradicijas.

Visi – kaip vienas kumštis

Aštuntus metus duonos kepėjų būreliui vadovauja Miežiškių kultūros centro meno vadovė Rita Gribauskienė, kuri sako: „Tai nuostabus kolektyvas. Aš jį myliu ir didžiuojuosi, kiekviena atskirai ir visomis kartu. Šios moterys yra ypatingos, jos visada šypsosi, spinduliuoja gera energija ir niekada nepavargsta, jos niekada nesako – ne, ir mane tai žavi. Aš pati labai daug iš jų semiuosi ir mokausi“, – gražių žodžių apie savo kolektyvą negailėjo R. Gribauskienė.

Duonos kepėjos iš Panevėžio rajone esančio Limeikių kaimo: „Gera žinoti, kad esam reikalingos“.

Ir pačios duonos kepėjos, patikina, kad jų moteriška kompanija yra draugiška, joje malonu ir gera būti. Anot jų, tokia draugystė ir turi būti. Moterys kartu mokosi Trečiojo amžiaus universitete, kartu keliauja, švenčia vardadienius ir gimtadienius, dainuoja, vaidina dramos būrelyje, o kai žiemą renginių sumažėja, vis tiek neišbūna viena be kitos, susitikusios mielai dalijasi ir rūpesčiais, ir džiaugsmais, verda cepelinus.

„Pirma savus reikalus apšnekam. Viena apie kitą viską žinom. Jeigu katra užmiršta pasisakyti, tai kita primena. Pradžioje apie savo bėdas pasišnekam, o kai savų nebeturim, tada diskutuojam apie politiką, na, o galiausiai, kai išsisemiam, imamės svetimų reikalų, – sako senjorės ir kukliai besišypsodamos priduria: – Mes juk moterys, kalbų visada atsiranda.“

Tiesa, į moterų kompaniją įsisuko ir vienas vyriškis – Antanas Imbrasas, be kurio, pačios moterys sako, nė kaip negalėtų išsiversti ir labai juo didžiuojasi. Antanas rūpinasi malkomis ir prižiūri pečių.

„O patikėkit, su jomis neliūdna. Jos nuolat šmaikštauja, visada linksmos ir man nuotaiką pakelia, darbų priduoda. Čia smagiau, ką ten vienam namuose sėdėti“, – kompanija džiaugėsi kepėjų padėjėjas Antanas.

Rauguoliai

„Tai kas tie nedaug kam matyti ir ragauti rauguoliai?“ – klausiame duonos kepėjų, ir visų žvilgsniai nukrypo į S. Eigirdienę, buvusią ilgametę Nevėžio padalinio vadovę, duonos kepėją, kurios iniciatyva gimė tradicinė naminės duonos kepimo šventė, kuri žino, kurioje gryčioje gardžiausia duona kepama, kuris šeimininkas skaniausią alų gamina, kuri moteris balsingiausiai dainą traukia.

„Rauguoliai, arba kitaip vadinami duonskryliai, buvo mūsų vaikystės patiekalas. Ryte, kada gaspadinė užsimaišo duoną, ji niekada neturėdavo laiko kažko kito gaminti, tai paimdavo tos pačios duonos tešlos, jei reikia pagardindavo, dėdavo cukraus ir greitai rankose suformuodavo tokius nedidukus skryliukus bei išvirdavo. Tada duodavo vaikams tai su spirgučiais, tai su uogiene ar cukriuku pabarstydavo. O duonskrylius Nibragalio kaimas vadindavo rauguoliais, kadangi jie būna rūgštūs. Tai toks specifinis pavadinimas ir kilo iš to kaimo, o mes juos vadindavom arba skryliais, arba duonskryliais“, – pasakojo S. Eigirdienė.

Duonos kepėjos iš Panevėžio rajone esančio Limeikių kaimo: „Gera žinoti, kad esam reikalingos“.

Ir dabar, laikantis senų tradicijų, duonos kepėjų rankose gimsta lygiai tokie pat jau prieš parą išminkytos ruginių miltų ir raugo duonos tešlos rauguoliai.

„Dabar raugą galima laikyti šaldytuve, o anksčiau gerai neišgramdydavo duonkubilio, dar kiek palikdavo kamputyje ir užbarstydavo miltais iki kito kepimo“, – prisimena S. Eigirdienė.

Ne tik gardūs, bet ir sotūs

Anot duonos kepėjų, šiame gaminimo procese kone sunkiausias darbas – tešlos minkymas, ir kaip visad tuo užsiima Bronytė, nes ji geriausiai žino, kiek ir ko reikia dėti. „Čia jau mano pareiga, matyt, daugiausia jėgos turiu. Tai labai sunkus darbus, kartais net verkti noriu kaip pavargstu, bet minkau tol, kol tešla prie rankų nebelimpa. Tokios taisyklės“, – šypsosi moteris.

Likusios duonos kepėjos ruošia padažą – pjausto lašinukus, svogūnus, vėliau juos pačirškina ant karštos ugnies. Abi Nijolės ir Ryta formuoja duonskrylius ir visos kartu juos verda specialiame puode – sagone.

Čia įsiterpia ir Antanas, pabrėždamas, kad duonskryliams virti geriausia malka – beržinė. Mat, ši kaitriausia iš visų, greitai užverda vanduo.

Moterys pasakoja, kai jauni žmonės paragauja duonskrylių, mano, kad jie iš bulvių gaminti. O vyresniems žmonėms atgyja vaikystės skonis, net prisimena kiek metų šio patiekalo nėra ragavę.

„Pats nuostabiausias jausmas, kai žmonės grįžta pakartoti, ypač vaikai. Daug kas atvažiuoja į šventes vien tik dėl duonskrylių. O tada laikykis, nusidriekia ilgiausia eilė, o mes vos spėjam suktis“, – džiaugėsi virėjos.

Duonos kepėjų būrelio moterys prasitarė, kad svarsto galimybę šiuos Panevėžio rajone verdamus duonskrylius įteisinti kaip kulinarinį paveldą.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžio rajone gyvenantys Julija ir Vidmantas Milinskai: „Kai sergi muzikos liga…“

confident-noyce

Krekenavos M. Antanaičio gimnazijos fizikos mokytojas V. Urnikas: „Viską spėju, nes labai noriu“

confident-noyce

Žurnalistė iš Panevėžio rajone esančių Ibutonių Gintarė Valancevičiūtė-Stanikūnė: „Tai darbas – nuo nulio iki mėnulio“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau