Tradiciškai savo pagrindinį maistą – duoną – mūsų protėviai garbino vasario 5-ąją. Tądien visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos aukojimo apeigų. Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies – kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų – gaisrų, vagysčių, ligų.
Šiais laikais duoną kepa arba mokosi tą daryti ko ne kiekviena virtuvės šeimininkė. Tą daro ir panevėžietė Audronė Virbalienė bei Panevėžio rajono Perekšlių kaimo gyventoja Valentina Šukienė. Abi moterys, kaip susitarusios, sako, kad duoną kepti skirta ne kiekvienam. Duonos kepimo procesas sėkmingas bus tik tuomet, jei duoną šeimininkė keps su šypsena, gera nuotaika, meile ir atsidavimu.
Kepti duona išmokė senelis
V. Šukienė kepti naminę duoną pradėjo prieš šešerius metus. Kepa ją ne tik sau, bet ir vaikams, jų bendradarbiams, draugams, kaimynams. O kepti duoną Valentina išmoko iš senelio.
„Mano senelis buvo kepėjas, mama irgi kepė duoną. Mano tėveliai ir seneliai pokariu buvo ištremti į Sibirą. Ten jie išgyveno vien dėl to, kad mokėjo ją kepti, tą daryti išmokė ir mane“, – pokalbį pradėjo V. Šukienė.
Moteris pasakojo, kad iš Sibiro grįžę tėvai negalėjo niekur prisiregistruoti, tą pavyko padaryti tik mamos tėveliams – Valentinos seneliams. Juos gyventi į Kėdainius tuomet priėmė sesuo Veronika. O Valentina su savo tėvais gyventi išvyko į Baltarusiją. Vasarą, per atostogas, ji atvažiuodavo pas senelius. Tuomet senelis dirbo Kėdainių kepykloje brigadininku.
„Močiutė mane ten nuveždavo, ir taip aš pirmą kartą pamačiau, kaip kepama Palangos duona. Senelis turėjo didelę patirtį, nes Smetonos laikais turėjo savo namą, o prie jo – kepyklą. Kepdavo duoną, barankas ir su arkliais veždavo į Vilniaus ir Kauno turgų, nes tada dar gyveno Kaišiadorių rajone, Žasliuose. Seneliai buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Ten jie gyveno kaip ir kiti tremtiniai, sunkiai dirbo miškuose, ir mano mama būdama keturiolikos metų vargo kartu su jais. Maždaug po penkerių metų sovietai išnaudojo senelio amatą, reikėjo kepti duoną. Mama jau buvo paaugusi, 19 metų, tai senelis išmokė ir ją. Dabar visi sako, kad turiu šeimos kepėjų genus, nes kas paragauja mano duonos, prašo dar ir dar“, – kalbėjo V. Šukienė.
Duonai reikia gerų emocijų
Moteris pasakojo, kad anksčiau duonos nekepdavo, nes augino mažus vaikus, daug dirbo ir neturėdavo tam laiko. Tačiau, kai iš Panevėžio persikraustė gyventi į Perekšlių kaimą, kur tik viena parduotuvė ir asortimentas nedidelis, moteris sugalvojo kepti duoną. Aišku, reikėjo raugo.
„Turiu daug gerų draugių, kurios ir parūpino man raugą. Prieš šešerius metus su Dievo pagalba pradėjau kepti duoną, ją pardavinėti ir taip truputėli užsidirbti. Pradžioje kepiau tik savo poreikiams. Kol gavosi gera, skani, reikėjo stipriai paplušėti. Daug išmečiau vištoms. Po truputį įgijau tiek patirties, tiek noro, nes jau pavykdavo viską padaryti be priekaištų. Reikėjo daug žinių, o gal ir senelio genai padėjo“, – svarstė šeimininkė.
Duonos kepėja sako, kad kepant duoną be kantrybės, laiko ir meilės – nieko nebus.
„Jei būsi piktas ir nepatenkintas, tai geriau tą dieną nekepk. Visur ir visada reikia meilės, šilumos ir savo nuostabios šypsenos. Kaip su žmogumi, taip ir su gėlėmis bei kepiniais. Mano akys iš karto mato, kokia duona gausis, ir kokie trūkumai bus. Bėda ta, kad nebeturiu tiek sveikatos. Šiam darbui reikia daug jėgos, tešlą minkau dvidešimt minučių, reikia ją kiloti aukšty, žemyn. Turiu atiduoti visą sveikatą ir meilę, o jei to nebeturi, tai geriau ir nedaryk“, – sakė V. Šukienė.
Paprasta, bet sveika
Nuo draugės dovanoto raugo prieš penkiolika metų duoną pradėjo kepti ir Audronė Virbalienė.
„Raugą naudoju vis dar tą patį ir duoną kepu kartą per savaitę po nedidelį, maždaug pusės kilogramo kepaliuką. Man vienai pakanka, o jeigu draugai nori, visada iškepu ir padalinu po pusę kepaliuko“, – sakė šeimininkė.
Anot A. Virbalienės, jos kepama duonelė paprasta, bet sveika – be cukraus, be dažų. Joje gausu saulėgrąžų, kmynų, sezamo ar kitų sėklų.
„Duona paprasta, pilka, be jokių dažų. Kartą esu bandžiusi kepti su burokėlių milteliais, tai tada duona įgavo kitokią spalvą, bet skonis nepakito“, – pasakojo šeimininkė.
Tą pačią duoną galima padaryti ir su džiovintais vaisiais ar įdėti pačių įvairiausių sėklų.
„Būna sumalu sezamo ir moliūgo sėklas, linų sėmenis, saulėgrąžas taip praturtindama duona. Fantazuoti galima tiek, kiek norisi, duona vis tiek iškils, kaip ten bebūtų“ – sakė ji.
A. Virbalienė ne kartą yra dalyvavusi duonos kepimo edukaciniuose užsiėmimuose, kur duona kepama senoviškoje krosnyje, tačiau taip kepti pati Audronė galimybės neturi ir savo produktą kepa tiesiog orkaitėje.
A. Virbalienė labiausiai mėgsta šviežią, ką tik iš orkaitės ištrauktą duoną. Kol ji dar šilta, šeimininkė ant riekelės tepa sviestą ir stebi, kaip gražiai jis tirpsta.
Audronė neatsimena, kada pirko duoną parduotuvėje. Neprisimena nei jos skonio, nei žino kainą.
„Kažkada pas draugus ragavau pirktinės duonos, bet man ji pasirodė per saldi“, – sakė A. Virbalienė.
Virtuvės moteris
„Esu virtuvės moteris ir man patinka ten būti. Pagaminti, kad ir bet kokį patiekalą iš kažkieno papasakoto recepto, man nesudaro jokių sunkumų, nesklandumų ir nekyla jokių klausimų. Praktiką turiu labai didelę ir viskas pavyksta kuo puikiausiai. Man visada viskas gaunasi, svarbu turėti noro, gerą nuotaiką, geras mintis“, – įsitikinusi šeimininkė.
Virtuvėje ji bando viską, bet šis juodos duonos kepaliukas – mėgstamiausias.
„Visada namuose turiu šios duonos ir baltų miltų pyragą. Juodą duoną labai lengva padaryti ir laiko daug netrunka. Paminkau dešimt minučių ir užtenka. Tešlos iškilimo laikas prie nieko neprisideda ir niekam netrukdo, tiesiog šalia radiatorių padedu ir laikau 6–8 valandas. Kartais tą darau iš vakaro ir ryte kepu. Jokių problemų, tik primenu – viskas turi būti daroma su meile“, – patirtimi dalijosi A. Virbalienė.
