Prabėgę dvidešimt penkeri metų iš atminties neištrynė Sausio 13-osios nakties istorinių įvykių. Nors dabar esame šiek tiek kitokie – kartais buities užguiti, kartais susvetimėję, tačiau laisvės suvokimas vis dar gyvas – toks pat, kaip anuomet.
Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės, valios ir dvasios šaltinis. Netekti jos – vadinasi, netekti galimybės augti, tobulėti.
Todėl šiandien lenkiame galvas prieš tuos, kurie 1991-aisiais nepabūgo tankų ir stojo prieš juos.
Užmiršti nevalia
Sausio 13-oji buvo… Į praeitį nugrimzdo kraupūs vaizdai, apgijo dvasinės ir fizinės kančios. Mes toliau gyvename ir kuriame Lietuvos ateitį. Esame kitokie ir tokie patys, nes ištrinti 25 metų senumo įvykių neįmanoma, kaip negalime pakeisti istorijos.
Kad žmonių atmintyje dar gyvi 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai, įrodė pakalbinti žmonės, anuomet aktyviai stoję ginti trapią Lietuvos laisvę.
Sausio 13-osios medaliu apdovanotas Panevėžio meras Rytis Račkauskas naujienų portalui JP pasakojo: „Tuomet nesvarstydami į sostinę važiavo daugelis. Važiavau ir aš. Kitaip elgtis negalėjau, nors namuose liko žmona su dviem mažamečiais vaikais. Su tėvuku, ginti parlamento ir jis važiavo, dar pamenu pajuokavome, kad namuose lieka tik moterys ir vaikai. Dabar, praėjus 25 metams ir prisiminus anuos laikus, įvairūs jausmai aplanko. Tai buvo ir pergalė, ir auka, ir gedulas, ir laisvė, ir drąsa… Bet, jei atsitiktų panaši situacija – atsirastų žmonių, kurie stotų ginti laisvės. Tikrosios vertybės išlieka. Gal tokio masiškumo nebūtų, bet patriotų – užtenka.“
Dienoraščio nerašė
Į sostinę 1991 metais ginti parlamento, Spaudos rūmų R. Račkauskas nuvažiavo sausio 7 dieną.
„Važiavome pamainomis. Iki sausio 13-osios ginkluoti buvome armatūros strypais, o tikrais ginklais apsiginklavome tik po sausio 13 dienos kruvinų įvykių. Bet ir tie ginklai buvo medžiokliniai šautuvai, savadarbiai nupjautvamzdžiai. Tikrais ir gerais ginklais ginkluota buvo tik Seimo apsauga. Nesvarbu, kaip buvome ginkluoti, bet moraliai buvome tvirti ir vieningi. Be to, tuomet parlamento gynėjai nesvarstė klausimo, o kas man bus už tai. Mąstėme kitaip, kad ne man turi duoti, o aš galiu duoti“, – sako Panevėžio meras, prieš 25 metus stojęs ginti laisvės.
Miesto meras prisipažino, kad dienoraščio anuomet, prieš 25 metus, nerašė. „Nerašiau prisiminimų, bet prisimenu praeitį. Juolab, susitinku su žmonėmis, su kuriais petys petin stovėjau parlamente. Tai mano biografija ir prieš Sausio 13-ąją visada aplanko prisiminimai… Todėl labai norėčiau palinkėti visiems vienybės ir susitelkimo. Šių vertybių mums visada prireiks“, – mano R. Račkauskas.
„Važiavome pamainomis. Iki sausio 13-osios ginkluoti buvome armatūros strypais, o tikrais ginklais apsiginklavome tik po sausio 13 dienos kruvinų įvykių. Nesvarbu, kaip buvome ginkluoti, bet moraliai buvome tvirti ir vieningi. Be to, tuomet parlamento gynėjai nesvarstė klausimo, o kas man bus už tai. Mąstėme kitaip, kad ne man turi duoti, o aš galiu duoti“, – prisimena Panevėžio meras R. Račkauskas, prieš 25 metus stojęs ginti laisvės.
Pasirinktų kitokią kovos formą
Fotomenininkas, dailininkas, medžio drožėjas Julius Vaupšas naujienų portalui JP teigė, kad nesureikšmina savo vaidmens.
„Praėjo 25 metai ir kartais gyventi kasdienybėje sunkiau nei stovėti beginkliam ir ginti parlamentą. Tų dienų atmintis savaip sugrįžta. Laisvės pojūtis niekur neišnyko, tačiau šiandien gal būčiau ne toks kategoriškas. Galbūt pasirinkčiau kitokią kovą – neginkluotą. Sunku kalbėti šiandien, nes dabartis sunkesnė. Anas laikmetis – kitoks, bet vertybės išlieka tos pačios“, – sako J. Vaupšas.
Laisvės gynėjas J. Vaupšas, tuo grėsmingų Lietuvai metu gindamas Seimo rūmus rašė dienoraštį.
Ištraukos iš dienoraščio.
1991 sausio 11 d. penktadienis 17.30 val., Parlamento rūmai
Skambinu į Panevėžį. Prieš mane skambina dzūkelis į namus ir liepia sūnui būtinai „pašerti kralikus“… Skambina žemaičiai, dzūkai, aukštaičiai, suvalkiečiai. Visa Lietuva. Ir ramina namiškius…
Esame ramūs, nors nemiegoję pernakt. Davę priesaiką nepasitraukt. Esame Dovydai prieš Galijotą… Kelio atgal nėra, istorija 1940-ų nebeturi kartotis… Užimant spaudos rūmus jau yra sužeistų (vienas užsienio žurnalistas).
Bet yra ir savų niekšų. Iš šaulių salės, atvažiavusio gint Lietuvos, žemaičiui pavogė daiktus. Savi niekšai! O, rodos, visi čia tokie kaip namiškiai, broliai. Kilnūs dalykai pašvenčia ir suartina širdis (Laimė, daiktai vėliau atsiranda).
1991 sausio 12 d., šeštadienio rytas, Parlamento rūmai
Kai sukilę 3 val. ryto ėjome budėti, žmonės gyva jūra plaukė apie Parlamentą, plūdo per Žvėryno tiltą. Kaukė gailiai ir liūdnai sirena, sruvo vilniečiai ginti Parlamento iš visų pusių…
Saugoma laisvė kas akimirka brangsta: jau dabar, ryte, plaukia iš visur žmoneliai. Kiek šiandien iš visos Lietuvėlės suvažiuos!
Metas yra – tiesos metas. Laikas čia dabar matuojamas kitu matu ir saikais. Apsisprendimo, dvasinės Tiesos ir laisvės metas; nuplaukia visos kasdienybės apnašos, smulkmenos, banalybės…
Tapo viskas nereikšminga. Ir visa, kas rišo prie gyvenimo, su gyvenimu. Visa buitis…
TAIP PAT SKAITYKITE: Sausio 13-osios liudijimai
Rūkėme, kalbėjome, juokavome. Nes visi buvome čia ir dabar, – visi buvome broliai. Ir ar galėjo būti kitaip?! Mes čia visada buvome! Atsisakę gyvenimų – dabar gyvenome tikriausiai, pilniausiai. Be žodžių buvo aišku, kas yra Būtis. Jinai visada aiški be žodžių, kada gyveni. Nes tapo visa Būtis. Ir visa buvo reikšminga. Mūsų širdys, kiekvieną akimirką puolančios į nežinią: jei tiktai jie pasirodys… Aišku buvo, kokios jos taps ramios… Dabar tiktai virpa prieš didelę tylą ir ramybę. Tik šiaip sau virpa, būdamos gyvos, o tada bus – gyviausios, taps amžinos. Nes trauktis nėra kur: istorijos kartoti negalima… Tiktai pirmyn. Tik čia ir dabar. Širdis, mūsų visų širdis, čia ir už sienų, visoj Lietuvoj viena širdis žino aiškiai: Laisvė yra širdžių Dievas. Tai, ką iki šiol tik…
1991 sausio 16 d., trečiadienio rytas, 7.30, Parlamento rūmai
Po nakties budėjimo mūsų laikas artėja į pabaigą, šalia mirtininkų lango – posto. Išsimaudžiau duše, nuėjau laikraščių. Dar nėra naujų.
Puolimo jau, aišku, nebus. Desantas gal išsidangino, gal ilsisi, laukia, kai būsim pavargę. Iš ankstaus ryto vėl ėmė dirbti kranas, barikadoms vėl tverdamas blokus, rausti eskavatorius griovį. Tankai nepraeis! Desantą ant stogo medžios mūsų snaiperiai.
Skaitau Šv. Raštą – Naująjį Testamentą, A. Škėmą – ,,Balta drobulė“…
Grįždamas atgal, žiūriu, vienam poste vyrai klauso Vilniaus stoties – užglušusiu balsu švarkščia šuo Burokevičius. Gal prieš galą. Jei viskas greit normalizuosis – ar nebus jam proceso?
1991 sausio 17 d., Parlamento rūmai
Užėjome į tuščią Parlamento salę. Pirmąkart ją mačiau tikrovėje. Degė šviesos, bet buvo tuščia. Po to – į šį kambarį. Išsitraukėme kas ką, pasidalindami kava, duona, arbata, lašiniais. Valgėme, kalbėjom, rūkėme. Nuo stalo, už kurio atsisėdom, pakėliau rašomojo popieriaus lapą. Pripiešta tankų. Užrašyta… Projektas. Parodžiau kitiems, tardamas: pasiimsiu kaip suvenyrą. Dingtelėjo dar mintis: išsitraukiau Evangeliją ir pasiūliau perskaityti vietą, atsitiktinai atverstą. Gal bus dėkinga. Skaičiau, po to vertė kiti…
Vyrus palydėjau iki lauko durų. Paspaudėme rankas. Sakiau: važiuosiu ryte. Nors dar tiksliai nežinojau, kada iš tikro, kiek liksiuosi…
1991 sausio 26 d., namuose
Šita šviesa skverbiasi per minkštėjančius krūmokšnius, kuriuose jau suvirpo šauksmas prabust. Šviesa krenta skaidri, šešėliuota ant žemės, liejasi širdin.
Vakar vakare praskrido pulkelis…žąsų?, gervių? – nepažinau. Nejaugi jau artėja pavasaris…
Šis šeštadienis jau išaušo. Ryt bus pavasarinis sekmadienis. Tegu ir sausio kruvinąjį metą. Bus, prabus, nudžiugs pavasaris, prikeldamas mūsų sugniuždytas sielas. Tik trumpam sugniuždytas, kad ateitų į jas didelė patirtis, išmokiusi skirt Niekšybės neįspėjamą paslaptį nuo Amžinybės kvėpterėjimo, gyvastingosios kosmoso dvasios prisilietimo…
Išvažiavo netikėtai
J. Vaupšo dienoraščio ištraukos bus skaitomos šiandien Sąjūdžio muziejuje. Be to, muziejuje veiks ir laisvės gynėjo fotografijų paroda „Julius Vaupšas: laisvės kaina savanorio gynėjo akimis“.
Fotomenininko dienoraščio ištraukas skaitys panevėžietis Juozas Braidokas, kuris 1991 m. sausį pusantros paros praleido Parlamente.
Pasak jo, dienoraščio kaip J. Vaupšas, nerašė. „Dienoraštis – nuotaikos perteikimas. Juliui reikėjo rašyti, man ne… Prisiminimai visada sugrįžta. Juk, kai važiavau į Vilnių, vaikai buvo maži. Dukrytei tuomet nei metukų nebuvo, o sūnus, pamenu, sakė, kad irgi eis ginti Panevėžio telekomo. Į Vilnių išvažiavau netikėtai. Sakoma: nerūkai – neturi informacijos. Išėjau parūkyti ir susitikau Algį Plitniką. Jis man ir pasakė, kad ruošiasi važiuoti į sostinę. Dar spėjau parbėgti į namus, kaip sakau, kelnes ir kailinius pasikeisti. Taip ir išvažiavau“, – pamena J. Braidokas.
Pasak Juozo, atvažiavus į Parlamentą jie buvo prisaikdinti. „Tapome kariškos struktūros dalimi, jeigu kas atsitiktų… Budėjau antruose Parlamento rūmuose. Turėjome gal 10-12 šautuvų. Ginklų daugiau buvo Parlamento pirmuose rūmuose. Mat ten budėjo pasieniečiai, muitininkai. Kas dar buvo įdomu, kad Parlamento rūmus gynė visi, net ir vadinamieji kampuoti berniukai. Jie surado vietą ir galėjo išreikšti savo energiją“, – pasakojo apie 25 metų senumo įvykius J. Braidokas.
Išgirdęs klausimą, o kaip būtų šiandien, jei įvyktų panašus dalykai, J. Braidokas atsakė lakia fraze: „Kuo mažiau šnekėti reikia… Geriau uolekčio ilgio griovį palei pilies sieną iškąsti, nei kalbėti. Nors ką reikia daryti, kad paskui vaikai nepaklaustų: o kur jūs buvot?“