Dėl karantino kai kurios Lietuvos bažnyčios ir kunigai susiduria su finansiniais sunkumais. Mišioms vykstant be maldininkų bei ženkliai sumažėjus krikštynų, vestuvių ir kitų liturginių apeigų, sumažėjo ir aukų bažnyčioms.
Didžioji savaitė Romos katalikams yra labai svarbi. Velykos yra viena svarbiausių katalikų švenčių per visus metus, todėl tradiciškai šią savaitę maldininkai miniomis rinkdavosi į bažnyčias ir suaukodavo daug pinigų. Dalis parapijų, galima sakyti, gyvena iš Velykų ir Kalėdų rinkliavų, todėl karantino laikotarpis joms labai sudėtingas.
Pavyzdžiui, Kaišiadorių vyskupijoje yra daug mažų miestelių ir kaimiškų vietovių. Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras kunigas Rolandas Bičkauskas sako, kad vyskupija išgyvena karantiną su drastiškai sumažėjusiais biudžetais.
„Šiuo metu patarnavimų labai stipriai sumažėjo, o kai kur išvis nėra. Jeigu žmonės nesikreipia, kad būtų pasimelsta, kunigas neturi pragyvenimo šaltinio. Kažkiek atsidėjęs iš tų pinigėlių ir gyvena, o tie, kurie neturi, kreipiasi ir prašo pagalbos.
Aš manau, kad tos pirmos savaitės amortizuoja iš to, ką tu turi. Galų gale šaldytuve maisto turi ir pan. Manau, kad, jeigu karantinas užtruks, prašančiųjų bus daugiau. Mes turime savadarbę kunigų kasą, kur kiekvienas įnešame ten savo pajamų ir iš jų paskirstome tiems, kurie turi mažiau, tačiau įnešančiųjų šiuo metu mažiau, nes patys neturi pajamų“, – sako R. Bičkauskas.
Anot R. Bičkausko, mažesniuose miesteliuose kunigams maistu padeda ir vietiniai, tačiau pajamų sąskaitoms apmokėti trūksta.
„Kaimo vietovėje žmonės atneša bulvių, lašinių – iš bado kunigas nenumirs, bet mes kalbame apie mokesčių už elektrą, telefoną ar internetą. Gerai, jei žmogus turi atsidėjęs stalčiuje, bet yra tokių, kurie gyvena neskaičiuodami ir jiems yra sunkiau“, – pažymi R. Bičkauskas.
Didesnės parapijos pinigų trūkumą sprendžia panašiai, kaip ir valstybinės ar privačios įstaigos: skelbia prastovas, savo darbuotojus išleidžia neišnaudotų ar neapmokamų atostogų.
Išsilaiko iš aukų
„Žvelgiant į miesto parapijas, kai kurios iš jų turi nuo dviejų darbuotojų, bet kai kurios turi ir 10 darbuotojų: vargonininkai, zakristijonai, valytojos, altorių puošėjos, kai kurios parapijos turi ūkvedžius, katechetus. Prasidėjus karantinui kreipiausi į visus kunigus ir paprašiau, kad neplanuotų kokių nors remontų, planuojamus darbus sustabdytų. Žinoma, yra darbų, kuriuos reikia atlikti ir kuriems yra garantuotas finansavimas.
Bažnyčia išgyvens ir be jokių finansinių resursų, nes tai yra žmonių bendruomenė ir Dievas gyvena žmonių širdyse. Kunigai nelieka be darbo, nes pagrindinis kunigo pašaukimas ir darbas yra melstis. Kunigas vis tiek kasdien meldžiasi, aukoja mišias“, – teigia Kauno arkivyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius.
Kaip ir kitos bažnytinės institucijos, taip ir kunigų seminarijos yra išlaikomos tik iš aukotojų lėšų.
„Didelės injekcijos, kuri prisidėtų prie seminarijos veiklos išlaikymo, mes šiais metais netenkame. Seminarijoje šiuo metu yra 25 žmonės, kurie čia nuolat gyvena. Taupysime ir bandysime skaičiuoti taip, kad nereikėtų prieiti prie darbuotojų atleidimo, nes esame socialiai atsakingi žmonės ir vertiname savo darbuotojus.
Apribosime išlaidas, atsisakysime šiemet numatytų remonto darbų ir mėginsime gyventi su viltimi, kad pandemijos valanda yra ne amžina“, – kalba Telšių kunigų seminarijos rektorius Saulius Stumbra.