Būti pasakoriumi – Dievo dovana

Būti pasakoriumi – Dievo dovana

Dovilė BARVIČIŪTĖ ("Tėvynė") / Asmeninio albumo nuotr.

Po koncerto „Tramtatulis“ baigiamojo turo Dovydas Butkus Kernavėje aplankė ir muziejų.

Iš Vadoklių kilusį pasakorių Dovydą Butkų rajone daug kas pažįsta ir laukia jo pasirodymų. Paprastumu, drąsa ir linksmumu pasižymintis devyniolikametis, kaip pasakomojo žanro meno atstovas, dalyvavo beveik visose rajono kultūros įstaigose.

Jis garsina ne tik Panevėžio rajoną, bet ir visą Aukštaitijos regioną. Jo, kaip renginio vedėjo pagalba, reikalinga organizuojant ir Vadoklių kultūros centro renginius. Dovydui tikrai netinka patarlė „Kas daug juokias arba šnek, tam pro šalį mintys tek“.

BIC

Didžiuojasi kiekviena švente

Dovydas Butkus gimė ir augo Vadokliuose, baigė Vadoklių pagrindinę mokyklą. Dabar vaikinas mokosi Panevėžio profesinio rengimo centre, kur įgys aplinkotvarkos darbuotojo specialybę. Dovydas dalyvauja įvairiose šventėse bei konkursuose ir kaip muzikantas su Vadoklių kultūros centro kapela „Susiedai“, ir kaip pasakorius. Jau 9 metus vaikinas rungiasi su Aukštaitijos regiono nugalėtojais, vėliau ir respublikinio rato turuose. Ir taip iki šiol – užimdamas diplomanto ar laureato nominacijas.

D. Butkus dalyvauja Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos konkursuose „Tramtatulis“, Lietuvos dainų šventėse, Lietuvos nacionalinio kultūros centre į kompaktinį diską įrašė pasakojimą apie „Giltinę“ bei pasakojimą „Sakmė apie Juodžio ežerą“. Taip pat dalyvavo regioninėje Dainavos krašto folkloro šventėje „Atras vanduo taką“, respublikinėse pasakorių varžytuvėse „Molinis puodas…“. Jo amžiaus grupėje Dovydas tapo nugalėtoju. Be to, už didelius ir matomus darbus Panevėžio rajono jaunimo labui Dovydui suteikta „Aktyviausio jaunojo bendruomenės nario“ nominacija, pernai jis išrinktas Panevėžio rajono jaunimo ambasadoriumi.

Iš tiesų, D. Butkus sako nebesuskaičiuojantis, kiek būta konkursų, tačiau reikšmingiausiu laiko tą, kuriame viskas ir prasidėjo. Tai yra Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“, įsimintiniausias – Lietuvos šimtmečio dainų šventė „Vardan tos…“, o įsimintiniausias apdovanojimas – „Panevėžio rajono jaunimo ambasadorius 2017“, kurį gavo iš organizacijos Panevėžio rajono apskritasis stalas (PRAS).

„Negaliu teigti, kad kiti renginiai ar konkursai yra nereikšmingi, tikrai didžiuojuosi kiekviena švente ar renginiu, kur tenka pasirodyti, nes pasiruošimas prieš kiekvieną išėjimą į sceną yra ne mažiau svarbus už kitą“, – kalbėjo D. Butkus.

Pasakomojo žanro meno atstovas Dovydas Butkus nebeskaičiuoja kiek būta konkursų, tačiau reikšmingiausiu laiko Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų konkursą „Tramtatulis“, kur ir pasidėjo jaunojo pasakoriaus kelias.

Kalba – sielos veidrodis

Pasakoti D. Butkų jau aštuonerius metus moko Vadoklių kultūros centro vadovė Eugenija Zakarkienė. Ji sako, kad kalba yra tautos sielos veidrodis, o tarmės atskleidžia visą jos grožį.

„Kaip ir visi, taip ir Dovydas buvo mokinamas tik bendrinės kalbos. Juk tarmiškumas laikomas prastuoliškumo ženklu. Tarmiškai mūsų krašte dažniausiai šneka vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau Dovydas auga tokioje aplinkoje, kur visa jo šeima, draugai, kaimynai šneka tik tarmiškai. Gerai, kad kol kas savo tarmės mūsų pasakorius nesigėdija. O pasakoti jam labai patinka. Įdomius pasakojimus užsirašome iš vietinių garbaus amžiaus senolių, ieškome lietuvių literatūroje, tautosakos leidiniuose“, – sako E. Zakarkienė.

D. Butkus, paprašytas bent keliais sakiniais tarmiškai papasakoti apie savo gimtąjį kraštą, nusišypso: „Vadoklė, aš misliji, ka yra gan svarbs kaims Paniviže rajonu, bu jis yra arčiausi vienintele ežera tam rajoni, gi Juodže ežera. Da pru mum teku Juodos upe, katro i išteku iš ta pačia ežera. Nesenė atnaujina Vadoklių renginių aikšte, katro stovi paminkls Vyče apygardos partizanam atmint, kutra pastate skulpturis, profesuris Gedimins Karalis jo prieš dešim metu. Man či lab geru gyvent, bu či gyvenu lab geri žmonis.“

Kūrybinės energijos semiasi iš senolių

D. Butkus pripažįsta, kad pradžioje net negalvojo, jog taps pasakoriumi, tiksliau pasakius net nežinojo, kad yra tokia veikla kaip sakmių pasakojimas. Į Vadoklių kultūros centrą jis atėjo paskatintas pirmosios mokytojos Jovitos Leiputės, kuri dirbo pradinių klasių mokytoja.

Dovydo veikla centre prasidėjo nuo teatro grupės „Piemenėlių“ vaidinimų, tada į kultūros centrą atėjo beveik visi jo amžiaus vaikai. Tuo metu aktorių grupei vadovavusi Aldona Ramoškienė pastebėjo Dovydo iškalbą. Ji ir buvo pirmoji pasakoriaus mokytoja. Po ketverių metų vaikiną mokyti ėmėsi E. Zakarkienė. Taip po truputi, viena po kitos kaupėsi pergalės, ir Dovydas užaugo pasakoriumi, o kartu su juo ir tarmiški pasakojimai.

„Daug kas manęs klausia, ar kuriu pats sakmes, kiti netgi yra tuo įsitikinę, bet tai nėra tiesa. Aš nieko pats nekuriu, aš tik pasakoju senolių perduotas sakmes. Štai ir paskutinę sakmę „Api Juodže ežerą“ papasakojo garbingo amžiaus moteris Monika Karalienė. Beje, dėkoju jai už sakmę, nes su ja šiemet tapau laureatu, pasakojimas įrašytas į CD plokštelę“, – pasakojo D. Butkus ir pridūrė, kad kūrybinės energijos semiasi iš senolių sugebėjimo atsiminti tokius pasakojimus.

„Jei tai gali senolis, įkopęs į aštuntą ar devintą dešimtį, tai kodėl aš negalėčiau, juk man dar tik 19 metų. Mano galva (senolių žodžiais) dar šviežia ir jauna. Na žinoma, kai ką reikia pakeisti senolių pasakojime, nes ne visus žodžius galiu suprasti. Šio amato imasi vadovė, o aš savo ruoštu nesu du sykius vienodai pasakęs vienos sakmės, kiti sako, jog tai „kūrybinė energija“, bet iš tiesų man tiesiog nepavyksta to padaryti“, – kalbėjo D. Butkus.

Dovydas Butkus (pirmas iš dešinės) dainų šventėje „Vardan tos…“ su Vadoklių kultūros centro kapela „Susiedai“.

Tarmiška kalba lyg Dievo dovana

Pasakorius sako, kad išmokti įmanoma viską, bet jei nori išmokti tarmiškai pasakoti, reikia itin daug darbo. Anot Dovydo, žmogui visą gyvenimą kalbant bendrine kalba ypač sunku išmokti nukapoti galūnes, nesumaišyti tarmiškų žodžių su bendrine kalba (kai kurie žodžiai visiškai kitokie, pvz., grindys – padlagas, kaimynas – susiedas, namas – gryčia ir t. t.), žmogui iš kaimo yra daug lengviau.  „Taigi, galima sakyti, jog tai yra Dievo dovana, kuri lyg deimantas – jei tinkamai nenugludinsi visų kampų, kraštų ir kraštelių, tai nieko ir nebus“, – teigia D. Butkus.

Vaikinas pripažįsta, kad šis pomėgis tikrai nėra eilinis, tačiau tėvų, artimųjų ir draugų palaikymas pasakorių veda pirmyn. Morališkos paramos Dovydas sulaukia tiek iš Vadoklių, tiek iš Panevėžio mokytojų.

Paklausus, ar pasakojimo žanras Lietuvoje populiarus, Dovydas atsakyti negalėjo, bet yra tikras, kad tarmiški pasakojimai ypač populiarūs Panevėžio rajone, kad ir „Tramtatulio“ konkurse, rajono ture pasakotojų visada yra daugiausia, Panevėžio rajonas garsėja pasakoriais minėtame konkurse.

Rodos, knyga turėtų būti viena iš svarbiausių pasakoriaus gyvenime dalykų, tačiau, kaip sako Dovydas, su knygomis prasti reikalai. Jis prisipažįsta, kad nėra didelis knygų patriotas, bet jei netyčia į rankas patenka gera knyga – paskaityti jos neatsisako.

„Norint būti geru pasakoriumi nebūtinai reikia skaityti knygas. Knygas reikia skaityti norint įgauti didesni bendrą išprusimą“, – teigia vaikinas.

Laisvalaikiu Dovydui patinka klausytis visokiausių būtų ir nebūtų istorijų, dar labiau patinka kalbėti, mėgsta jis ilgus ir įdomius pokalbius, kartais ir apie nieką, domisi istorija ir keliauja po Lietuvos dvarus.

AIK

H2Auto plovykla

Mano namukas

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.