3 C
Panevėžys
Sekmadienis, 18 balandžio, 2021

Bibliotekininkė A. Saladūnaitė: apie knygas, skaitymo įpročius ir gėrio trupinėlį

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
A. Saladūnaitė.

Albina Saladūnaitė iš Naujamiesčio jau 43 metus dirba bibliotekininke Panevėžyje. Jos teigimu, net ir ateinant į biblioteką naujosioms technologijoms, vis tiek išlieka bibliotekininko ryšys su skaitytoju, diskusija, pagalba atsirinkti gausoje. O kai jaunas žmogus, net ir turėdamas skaitmeninę knygos versiją, vis tiek mieliau renkasi popierinį variantą, bibliotekininkui yra tikrų tikriausia šventė.

Veidmainiauti nenorėjo

Bibliotekininkystės specialybės moteris nesirinko, nes pati yra baigusi lietuvių literatūros studijas.

„Po studijų nuėjau mokytojauti, bet tarybiniais metais darbe su vaikais turėjo būti labai daug ideologijos. Žinojau šį aspektą, bet mane visą gyvenimą labai traukė literatūra, tad baigiau šiuos mokslus. Vėliau supratau, kad mokykloje nelabai galiu ištverti. Veidmainiauti labai sunku. 1978 metais atvykau į Panevėžį. Tada nuėjau dirbti į biblioteką. Man labai pasisekė dėl šio darbo, nes buvo širdžiai gera, ir tai – man visomis prasmėmis atitikmuo. Niekada nejaučiau, kad darbas vargintų, alintų“, – apie atėjimą į biblioteką pasakojo A. Saladūnaitė.

Paklausta, ar per 43 metus niekada nesvarstė keisti darbo, ji tik nusijuokė.

Ir paaiškino: „Kai tau gera, kitur nesižvalgai. Kultūros reiškiniai nėra vienadieniai, tad labai smagu prie jų prisidėti. Į juos reikia įdėti daug darbo, laiko ir nemiegotų naktų, bet tai galų gale – didelis džiaugsmas.“

A. Saladūnaitė.

Pasiilgo popieriaus

Per šitiek darbo metų skaitymo įpročiai, skaitytojai ir bibliotekos keitėsi nuolatos.

„Tarybiniais laikais žmonės skaitė tikrai daug, o ir egzempliorių būdavo ne po vieną, kaip dabar, o po kokius 35. Todėl eilių dėl knygos niekada nebūdavo. Po to vienu metu tikrai pasitaikė toks periodas, kada atrodė, jog jau niekam niekada nebereikės popierinės knygos. Visi norėjo tik elektroninių variantų. Visgi džiaugiuosi, kad tie skaitytojai „atsikando“ tos skaitmeninės knygos ir grįžo prie popieriaus. Karantino metu pamatėme, kaip visi pasiilgo būtent popierinių knygų. Juk ir paslaugos visos internete, ir net parodos persikėlė į virtualią erdvę, todėl skaitytojai tikrai norėjo popieriaus tarp pirštų“, – pasakojo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja.

Karantino metu, ir ne tik, skaitytojai intensyviai domisi naujų leidinių sąrašais.

„Džiaugiamės, kad žmonės labai seka naujienas. Kai tik pamato, kad išleista nauja knyga, iškart skuba rezervuoti ją sau. Būna, jog susidaro net metų eilės ar dar ilgesnės, nes knygos laukia, tarkime, dvidešimt keturi žmonės, o juk leidžiama ją pasiskolinti mėnesiui. Skaitytojai kantrūs, pasiryžę laukti“, – sakė A. Saladūnaitė.

Šventas ginklas prieš negandas

Paklausta apie varžybas tarp popierinių ir skaitmeninių knygų, bibliotekininkė pripažino, kad vienareikšmiškai laimi popierius.

„Pastebėjau, kad jaunimas vis dažniau ateina ir ieško popierinės knygos, nors skaityklėje turi skaitmeninę versiją. Man tai tikras džiaugsmas. Verta pripažinti, kad modernios priemonės – puikios, bet visgi popierinės knygos neužleidžia savo vietos rinkoje. Skaitytojai nori pajausti tikros knygos „skonį“. Popierius tai – mėgavimasis skaitymu. Juk popierinius skaitinius daug lengviau skaityti, vartyti, užuosti, jais džiaugtis. Mėgstu sakyti, kad knyga yra šventas ginklas prieš negandas, kurios dabar mus užklupo“, – sakė moteris.

A. Saladūnaitė.

Saviguda, poezija ir klasika

A. Saladūnaitės teigimu, karantino metu ypač padaugėjo žmonių, skaitančių knygas apie saviugdą, sveikatą. „Tikrai padidėjo dėmesys sveikatai, saviugdai. Skaitytojai dažnai renkasi būtent šių temų knygas. Nors jos visada buvo skaitomos, bet dabar ypač… Žmonės turi laiko ir, ko gero, ieškosi pagalbos knygose. Taip pat dabar ypač skaitoma poezija“, – teigė ji.

Pasak moters, sugrįžta ir klasika. „L. Tolstojaus „Ana Karenina“ bei „Karas ir taika“ vėl skaitomumo viršūnėse. Yra tokių knygų, kurias nuolatos perleidžia, atnaujina. Leidimas tas pats, vertėjas irgi tas pats, bet skaitytojai renkasi būtent tas naujausias knygas. Jie nori užuosti spaustuvės kvapą“, – džiaugėsi bibliotekininkė.

Pastebima, kad jauni žmonės bibliotekose tampa vis retesni svečiai. „Jaunimas, kuris mokosi, yra priverstas skaityti. Bet yra tokių, kurie nuoširdžiai skaito, domisi. Jų nėra labai daug, bet yra! Daugiau skaito vyresni žmonės. Na, o senjorai visada skaito ir, kaip jie patys teigia, skaitys iki pat paskutinės akimirkos“, – pasakojo A. Saladūnaitė.

Pirmojo karantino metu biblioteka sulaukė net keleto skundų. „Skaitytojai teigė, kad karantinas – tinkamiausias metas skaityti, o biblioteka nedirba! Todėl šį karantiną nė dienos nebuvome užsidarę“, – juokėsi moteris.

A. Saladūnaitė.

Du Lietuvos stebuklai

Paklausta, kokia jos pačios mėgstamiausia knyga, A. Saladūnaitė teigė, kad tai – viskas, kas susiję su Šatrijos Ragana ir Gabriele Petkevičaite-Bite.

„Su amžiumi mano mėgstamiausios knygos labai pasikeitė (juokėsi). Kuo toliau, tuo labiau noriu skaityti Šatrijos Raganos ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybą. Nors jų knygos jau daugybę kartų vartytos, vis tiek kaskart atrandu kažką naujo. Aš manau, šios dvi moterys buvo tikri stebuklai mūsų istorijoje. Nors tada rašyba buvo kiek kitokia nei nūdienos, esmės tai nepakeičia. Mūsų dvasios nė kiek toliau nepažengė. Esminiai žmogų liečiantys dalykai nepakito“, – aiškino ji.

Taip pat tarp mėgstamiausių knygų moteris įvardijo Lucy M. Montgomery knygą „Anė iš Žaliastogių“. „Tai knyga apie mergaitės našlaitės gyvenimą. Tačiau skaitinys labai skaidrus, tikras. Skaitai ir, atrodo, išsivalai, tampi švarus. Išties gyvenimo džiaugsmo kupinas“, – pripažino knygų mylėtoja.

Baigiantis pokalbiui, A. Saladūnaitė pridūrė: „Nors dabar aplink mus labai daug liūdesio, mes kiekvienas galime dovanoti džiaugsmą kitam ir kartais nė nebūtina savanoriauti kažkur, o tiesiog nusišypsoti, paglostyti galvą kitam, paberti trupinių paukščiukams, padėti panešti pirkinių krepšelį. Tai paprasti, bet labai reikšmingi dalykai.“

„Mūsų gyvas geras žodis“

A. Saladūnaitė gyvena Panevėžio rajone, Naujamiestyje, yra aktyviai įsitraukusi į gyvenvietės kultūrinę veiklą. Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos vadovė Vigyta Dumbrienė apie ją kalbėjo kuo maloniausiai.

„Ji yra mūsų gyvas geras žodis. Albina sukaupusi didelį žinių bagažą, todėl visada padeda tiek kultūros centro, tiek galerijos veikloje. Praveda renginius, savanoriauja, jei reikia, pagelbėja leidybos reikaluose. Ji didelė mūsų pagalbininkė. Negaliu nepaminėti ir to, jog Albina padeda Naujamiesčio parapijai. Ten irgi savanoriauja“, – tokiu šiltu ir paslaugiu žmogumi džiaugėsi įstaigos vadovė.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Karantino sušvelnėjimas: Panevėžio rajono bibliotekos plačiau atvėrė duris

confident-noyce

Vilniaus žydų viešoji biblioteka bus perduota Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai

confident-noyce

Išleista nauja Raudonoji knyga, saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašas sutrumpėjo

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau