Vertinant Krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės veiksmus atleidžiant iš pareigų karinės žvalgybos vadovą Elegijų Paulavičių, pirmiausia siūlyčiau atkreipti dėmesį į bendravimo stilių, viešuosius ryšius ir lyg į pelkę prasmegusią ministrės empatiją.
Ministrę šiek tiek pažinojau asmeniškai. Nenustebau, kad ji puikiai nardė politikos labirintuose, puikiai tvarkėsi įvairių krizių atvejais, taip pat ieškant žuvusių JAV karių. D. Šakalienė geba demonstruoti dėmesį bei pagarbą, noriai bendrauja su žiniasklaida ir visuomene. Tokią ją pažinojau ir žinau, kad ji sugeba atsispirti spaudimui ir netoleruoja nepagarbaus su ja elgesio.
Tačiau pastarosiomis dienomis D. Šakalienė atrodo taip, lyg kažkas būtų jai užmaukšlinęs kitą veidą ir dalį savigarbos būtų atėmęs.
Ministrė itin svarbų pareigūną – karinės žvalgybos vadovą E. Paulavičių – atleido, jeigu tikėti oficialia versija, pasitarusi tik pati su savimi, neturėdama tam rimto pagrindo arba turėdama stalčiuje tik kelis skundus. Absurdas kažin koks.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasakė, kad buvo informuotas tik apie ketinimą ieškoti kito kandidato, bet kad žinojo apie esamo nušalinimo nuo pareigų aplinkybes nepasakė nieko. Premjeras Gintautas Paluckas apskritai grabaliojo sienas tamsoje, ieškodamas išėjimo, todėl prakalbo, kad žvalgybos vadas tiesiog pats pasiprašė atleidžiamas.
Ir G. Paluckas, ir G. Nausėda dabar jau protingi ir sakė turėsiantys ministrei pastabų bei patarimų, kaip reikia atleisti žvalgybos vadovą. Ir siūlė tos istorijos nesureikšminti, nusiraminti.
Todėl galima daryti išvadą, kad itin svarbų žingsnį ministrė žengė savarankiškai ir niekam nežinant.
Bet aš turiu teisę tuo netikėti. Iš jūs tokią teisę turite. Greičiausia tiedu vyrai viską žinojo apie skundus, padėjo atleidimo planą parengti, o prezidentas net savo kandidatą į šį postą įbruko, tačiau kilus skandalui abu vyrai nešė kailį į krūmus. Politikoje taip dažnai nutinka.
Tikiu, kad Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis sąžiningai atrodė lyg iš medžio iškritęs. Jis nuo pat savo politinės karjeros pradžios siekė ir tebesiekia neformaliai kontroliuoti jėgos struktūrų vadovų skyrimą, darė tai gana viešai net būdamas opozicijoje. Todėl jis buvo net pavojingas tiems, kurie sumanė keisti žvalgybos vadovą. Kartu su savo partiečiu Seimo NSGK pirmininku Giedrimu Jeglinsku galėjo perimti iniciatyvą ieškant kito vadovo.
Ministrė D. Šakalienė tikrai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Komentuoti atleidimo priežastis ministrė atsisako, atsišaudo kažkokiais skundais ir tikinimais, kad juose viskas labai ir net labai rimta. Tačiau tokio patikinimo akivaizdžiai jau nebepakanka. O pasakyti daugiau, tai yra įvardinti stovinčius už jos ir nurodymus dalinančius, ji negali, nes prarastų prezidento ir premjero pasitikėjimą.
Ankstesnių krizių atvejais ministrės veidas būdavo susirūpinęs, tačiau atviras, nuoširdus ir geranoriškas, o dabar ne tik susirūpinęs, bet ir prislėgtas, išblyškęs ir visiškai sutrikęs, lyg būtų patyrusi amžiaus išdavystę ar milžinišką spaudimą kažką daryti ne savo valia.
Grįžkime į 2020-uosius, kai karinės žvalgybos vadovu buvo skiriamas E. Paulavičius.
Tuo metu tarp krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio ir prezidento G. Nausėdos jau atvirai lakstė nesutarimų akmenys. Ministras kelis kartus buvo kviečiamas į Prezidentūrą išklausyti patarėjų pamokslo, o žiniasklaidoje buvo rašoma, kad kandidatą į šį postą iš savo aplinkos norėjo paskirti prezidentas su tuomečiu VSD vadovu Dariumi Jauniškiu. Tačiau ministras R. Karoblis nenusileido.
Atmosfera buvo įkaitusi tiek, kad buvo siūloma Seimui keisti Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovo skyrimo tvarką, bet tuo viskas ir baigėsi.
Vėliau Seime buvo kita politinė situacija, dešinieji turėjo įtampų su Prezidentūra, todėl keisti žvalgybos vadovo niekas nedrįso net siūlyti.
Ar patikėtumėte, kad prieš keletą metų taip aktyviai bandęs kištis į šio pareigūno skyrimą ir pralaimėjęs, dabar prezidentas G Nausėda pasitenkino tik tuo, jog „buvo informuotas, kad bus ieškoma kito kandidato.“
Kiekvienas politikas turi turėti ambicijų ir gali ginti savo užgautas ambicijas įvairiomis priemonėmis. Tą gali daryti ir prezidentas. Visuomenė pati įvertins, ar toje politinėje kovoje nebuvo peržengtos būtinosios ginties bei padorumo ribos.
Buvęs ministras R.Karoblis už prezidento nuomonės nepaisymą jau sumokėjo – nebuvo skiriamas į ambasadoriaus pareigas, buvo paguldytas į šaldytuvą politiškai atvėsti, o vėliau įsidarbino ES delegacijos vadovu Tadžikistane.
Ta proga priminsiu ir kitą, kiek jau primirštą panašų atvejį.
2023 metų pavasarį prezidentas G. Nausėda atsisakė Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovu antrai kadencijai skirti jos vadovą Žydrūną Bartkų.
Šis pareigūnas tiek Seime, tiek užsienio ekspertų buvo vertinamas kaip labai aukštos kvalifikacijos, įgyvendino nemažai naujovių, jo darbo metu buvo realizuota nemažai garsių korupcijos bylų.
Kai pirmosios Ž. Bartkaus kadencijos metu iškilo būtinybė imtis „VSD pranešėjo“ istorijos, formaliai žvelgiant, jis galėjo atsisakyti tai daryti, nes STT nėra įgaliota tirti VSD ir kitų žvalgybos tarnybų profesinės veiklos.
Tačiau Ž. Bartkus ėmėsi VSD darbuotojo pranešime išdėstytų faktų patikrinimo toje dalyje, kurioje buvo kalbama apie tai, kad iš VSD galėjo būti išnešti ir tretiesiems asmenims perduoti tuomečio kandidato į prezidentus G. Nausėdos rėmėjų ir rinkimų štabo narių sąrašai su slapta apie juos surinkta informacija.
Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai šio tyrimo metu taikė kriminalinės žvalgybos metodus, tai yra galėjo klausytis tuomečio VSD vadovo D. Jauniškio pokalbių telefonu, galėjo taikyti ir kitus metodus.
Tyrimas vyko ilgai, gal pusmetį, tačiau jokių nusikalstamų veikų Valstybės saugumo departamente nebuvo nustatyta.
STT vadovas arba tyrimą kontroliavęs generalinis prokuroras apie pasibaigusį tyrimą informavo prezidentą G .Nausėdą. Tokia tvarka.
Po kurio laiko be jokių paaiškinimų Ž. Bartkus nebebuvo siūlomas vadovauti STT antrai kadencijai.
Šis profesionalus ir absoliučiai sąžiningas pareigūnas buvo įvertintas užsienyje. Jis taip pat įsidarbino ES struktūrose, dirbo ES aukšto lygio patarėjų misijoje, kartu su pačiais geriausiais kitų valstybių tos srities profesionalais padėjo Ukrainai tobulinti kovos su korupcija įstatymus, nagrinėjo aukšto lygio korupcijos tyrimų metu iškylančias kliūtis.
Vėliau Ž. Bartkus dirbti panašaus darbo išvyko į Moldovą. Kai Lietuva guldo savo aukšto lygio diplomatus ir specialiųjų tyrimų tarnybų vadovus į šaldytuvą atvėsti nuo politikos ir principingumo, toks įspūdis, kad kažko netenkame arba tą kažką labai vertingo tiesiog numetame į šalikelę.
Istorija su E. Paulavičiaus atleidimu intriguojanti, tačiau atėjo metas, kai turėtume sau kelti tik vieną klausimą: ar valstybei, visoms partijoms ir Lietuvos žmonėms tikrai būtų geriau, jeigu dvi svarbiausios žvalgybos tarnybos, Valstybės kontrolės tarnyba, Užsienio reikalų ministerija, o dabar ir Krašto apsaugos ministerija atsidurtų iš esmės vieno žmogaus – prezidento G. Nausėdos – rankose?
JP už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi komentaro autoriaus nuomonė. |
