7.6 C
Panevėžys
Šeštadienis, 3 birželio, 2023

B. Matelis: „Išmokime nebedergti savo tėvų ir Tėvynės, o tada jau būsime visi laimingi“

B. Matelis.
B. Matelis.

1991-ųjų Sausio 13-oji yra šventė ar liūdesio diena? Praėjo jau 27 metai, ar galime pasakyti, kad sukūrėme tai, ko siekėme ir kaip tuos įvykius reiktų vertinti šių dienų žmonių akimis?

Apie tai naujienų portalas JP kalbasi su tų dienų dalyviu, už Parlamento gynybą apdovanotu Sausio 13-osios atminimo medaliu, Seimo nariu panevėžiečiu Bronislovu Mateliu.

Mato kitą kartą

– Tie įvykiai – jau istorija. Užaugo nauja karta, kuri apie tuos įvykius žino iš vadovėlių arba tėvų pasakojimo. Ką pasakytumėte apie tai jaunajai kartai, buvusiems bendražygiams?

– Tomis dienomis kartu su kitais pasiėmėme metalinius strypelius, aš vėliau turėjau ir dujinį revolverį, prisiekėme kaip savanoriai ir užsidarėme Parlamente. Puolimo atveju turėjome visi žūti ir tai žinojome. Tai buvo mūsų kartos Sausio 13-oji. Ir tą egzaminą mes išlaikėme.

Dabar matau tūkstančius, kurie eina savanoriais tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Išsilavinę ir mažiau išsilavinę, bet jie eina. Tai – jaunesnės kartos Sausio 13-oji, jaunuoliui ar jaunuolei ji bus sunki, bet gali būti ir žiauri. Visko gali būti. Džiaugiuosi, kad jie tinkamai rengiasi pasitikti savo kartos Sausio 13-ąją, jeigu tokia diena vieną kartą išauš. Gyvenimas kiekvienai kartai pasiunčia išbandymų, viena karta kuria vertybes, taikų gyvenimą, kita karta ima ginklą į rankas ir tas vertybes gina.

Mūsų kartas jungia viena labai svarbi gija – esame vienodai pasiryžę ginti tiek savo šalies, tiek Europos laisvą visuomenę. Nebūtume dabar vieni savo kovoje, todėl turime padėti ir kitoms taikioms tautoms.

Sausio 13-oji Panevėžyje.

Reikia kantriai dirbti

– Tačiau yra ir nusivylusių. Esą ne tai per tuos dešimtmečius sukūrėme, vieni prisivogė, o kiti skurdžiai liko. Kaip vertinate Sausio 13-osios užsidegimą ir maksimalizmą žvelgiant šių dienų akimis? Ar Europa tikrai ta stotelė, kurioje Lietuvai reikėjo išlipti?

– Siūlyčiau viską vertinti globalesniu žvilgsniu. Po II-ojo pasaulinio karo Europa pradėjo vienytis, nes norėjo išvengti naujų karų. Tuo metu visas Vakarų pasaulis išgyveno aukso amžių, kai labai sparčiai kilo ekonomika, žmonės sukaupė savo sąskaitose nemažai pinigų senatvės pensijai. Lietuva prie Europos Sąjungos prisijungė tuo metu, kai pasaulis pradėjo keistis, atsirado nestabilumo židinių, krizių, tuo dabar naudojasi radikalesnės partijos. Taip jau gavosi, kad stojome lyg ir į kitokią Europą, o įlipome į turbulenciją išgyvenantį lėktuvą.

Reikia kantriai dirbti atkuriant stabilų pasaulio ekonomikos augimą, turtingesni neturėtų išvengti mokesčių slepiantis įvairiose salose, Europai būtinos permainos. Bet tam reikia dar glaudesnio susiliejimo Europos viduje, reikia, kad mokesčiai ir socialinė politika būtų vienodi ir kad turtinė atskirtis imtų mažėti.

Asmeniškai matau didžiulių pasikeitimų visuomenėje. Vairuotojai pasidarė kur kas mandagesni, anksčiau miesteliuose būdavo trys ir daugiau aludžių, o dabar ir viena nebeišsilaiko, gabus jaunimas turi galimybių studijuoti Vokietijos ar Jungtinės Karalystės universitetuose, grįžta jie labiau išsilavinę, išmoksta kalbų.

Sausio 13-oji Panevėžyje.

Suprantu, kad tie žmonės, kurie mano, jog nerado savo vietos, gali pykti ant viso pasaulio, visada tokių buvo ir bus. Bet džiaukimės savo vaikais ir anūkais, tai mūsų karta atvėrė jiems tokias neribotas galimybes! Esu tikras, kad netrukus emigracija ims slopti, gal po metų kitų. Kita vertus, na, negalime juk reikalauti atlyginimo, kurį gauna programuotojas, jeigu patys bijome kompiuterio. Laisvė yra ne tik galimybė reikalauti ir gauti, bet ir atsakomybė.

Kaip savo vaikus auklėjome, kaip mokame bendrauti ir atleisti, kaip mokame vertinti savo tėvus ir tėvynę. Svarbu, kad galimybių ko nors siekti dabar turime visi. Esu tikras, kad Lietuva išlipo toje stotelėje ir pačiu laiku. Kitos tokios galimybės galėjo ir nebūti. Dabar kviesčiau netikėti visokiais rėksniais, kad dangus griūna, kad Europa netikusi ir silpna. Ji tikusi ir stipri, ir tuo dar įsitikinsime.

Mažiau verkšlenti

– Kartais pasigirsta ir propagandos, teigiančios, kad Lietuva nevykėlė, kad tie Sausio 13-osios įvykiai vos ne mūsų pačių buvo sugalvoti ir surengti.

– O ką kiekvienas iš mūsų atsakytų, jeigu koks nors kvailys aiškintų, kad visų lietuvių mamos yra prostitutės, o tėvai – alkoholikai? Reikia tiesiog mylėti savo šalį ir tuos kaimynus, kurie tave ir tavo šeimą gerbia. Pagaliau išmokime nebedergti savo tėvų, brolių ir seserų, artimųjų ir Tėvynės, už ją galvą paguldžiusių aukų, o tada jau tikrai busime mažiau pikti ir daugiau laimingi.

Sausio 13-oji Panevėžyje.

Piktų žmonių ar piktų valstybių visada buvo ir bus, o mūsų pareiga neleisti sau ir kitiems vertinti ir mąstyti daktariškos dešros kainos principu. Ir mažiau reikia verkšlenti. Europa netrukus dar keisis ir mums dabar reikia įsėsti į tą laimingesniųjų vagoną. Rojų įsivaizduoju ne kaip galutinę stotelę, kurią kažkada pasieksime, o kaip nuolatinį ėjimą link to Rojaus.

Deramai pagerbti ir džiaugtis

– Tai Sausio 13-oji yra šventė, pergalės diena, ar liūdesio?

– Esu tikras, kad reikia džiaugtis. Gal mūsų kartai tai daryti sunkiau, nes mūsų galvas tomis dienomis užplūsta prisiminimai, tas kovos įkarštis, aukų kūnai, rauda ir neapykanta. Reikia deramai pagerbti aukas ir džiaugtis, kad tąkart neatsitraukėme. Darėme tai dėl savo vaikų ir galimybės visiems gyventi su gero tau linkinčiais kaimynais. Priešingu atveju, būtume dabar kaip Baltarusija, kurios jauni žmonės neturi tokių galimybių, kokių turime mes.

Sausio 13-oji Panevėžyje.

Grįžo po 26 metų

– Kas labiausiai įstrigo iš tos Sausio 13-osios nakties Parlamente?

– Kai naktį kunigas Robertas Grigas per vietos radiją visiems gynėjams atleido padarytas nuodėmes ir taip apvalė mūsų sielas. Kūnu perėjo šiurpuliukai, nes tai grąžino į realybę. Supratau – dabar šakės, reiks žūti. Na, jeigu reiks, tai taip ir nutiks. Susitaikiau su ta mintimi ir laukėme, kada tie aplink važinėjantys tankai pasuks į Parlamentą.

Sausio įvykiai Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos.

– Ar būdamas Seime dažnai aplankote tą vietą, kur buvo jūsų postas tą naktį?

– Paradoksas, bet Seime nuo tų laikų nesu buvęs, grįžau čia tik po 26 metų, kai Nevėžio rinkimų apygardos rinkėjai mane išrinkto Seimo nariu. Mano postas buvo pirmame aukšte, tuomečio  parlamentaro iš Panevėžio Jono Liaučiaus kabinete. Ši Seimo rūmų dalis šiuo metu yra perstatyta, bet kabinetą, atrodo, radau. Atrodo, viskas taip seniai buvo…

Esu dėkingas likimui, kad leido bent mažuoju rankos piršteliu prisiliesti prie tos didingos savo šalies istorijos kūrimo.

Sausio 13-oji Panevėžyje


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Konfliktas Sausio 13-osios skvere Panevėžyje: „maršistai“ mindė vaikų pagamintas neužmirštuoles

confident-noyce

Panevėžys mini tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines

confident-noyce

V. Čmilytė-Nielsen apie laisvės kainą: karas prieš Ukrainą suskaičiuoja, pasveria, padalija

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau