Ši juodoji bedugnė yra maždaug už 10 000 šviesmečių nuo Žemės ir apie milžinišką kaimyninę žvaigždę apskrieja per 83 dienas.
Nors jos masė didžiulė, juodosios bedugnės skersmuo tėra 20 kilometrų – tilptų Vilniaus mieste.
Kitaip nei daugumoje sistemų, kur juodosios bedugnės sukasi apie žvaigždes, ši juodoji bedugnė iš partnerės dujų nesiurbia, todėl – visiškai tamsi ir sunkiai pastebima.
Todd Thompson iš Ohio valstijos universiteto su kolegomis rado ją, stebėdami juodosios bedugnės traukos sukeliamus gretimos žvaigždės siūbavimus. Panašius metodas naudojamas ir ieškant egzoplanetų.
Ar tai iš tiesų mažiausia aptikta juodoji bedugnė, nėra visiškai aišku – kai kurių stebėtų masė potencialiai galėtų būti mažesnė, bet jų matavimai nebuvo tokie tikslūs. „Šiame masės ruože iš tiesų neturime stiprių kitų juodųjų bedugnių įrodymų,“ – sako Thompsonas.
Šį ruožą, maždaug 2 M – 5 M, astronomai vadina „masės plyšiu” – didesniu už didžiausias matytas neutronines žvaigždes, bet mažesniu už mažiausias juodąsias bedugnes.
Tiek neutroninės žvaigždės, tiek juodosios bedugnės formuojasi, kai kolapsuoja ir kaip supernovos sprogsta milžiniškos žvaigždės, tad, jų populiacija rodo, kaip tos gigantiškos žvaigždės vystosi ir kurios, tikėtina, sprogsta kaip supernovos.
„Gal šiame nei neutroninėms žvaigždėms, nei juodosioms bedugnėms nepriklausančiame tarpe nesiformuoja nei neutroninės žvaigždės, nei juodosios bedugnės ir tai rodo, kurios žvaigždės sprogsta ir palieka neutronines žvaigždes, o kurios kolapsuoja į juodąsias bedugnes, – svarsto Thompsonas. „Bet ką nors šiame tarpe aptikus, aiškėja kai kas įdomaus. Gal yra ši, visiškai kitokia populiacija, kurios anksčiau nematėme.“