Ar žinote, kuo ypatingas žmogaus pirštų ir delnų odos paviršius?

Žmogaus pirštų ir delnų odos paviršius pasižymi ypatingomis savybėmis. Jos raukšlių ir vagelių raštai – individualūs, nerasime dviejų vienodų pirštų. Laikui bėgant, šie raštai nesikeičia. Manoma, kad toks odos paviršius susiformuoja septintąją neštumo savaitę ir toks pat išlieka visą gyvenimą.

Papiliarinių linijų raštai atsikuria net ir pažeidus paviršinį odos sluoksnį. Būtent dėl šių unikalių savybių žmogų nesunku identifikuoti pagal jo pirštų atspaudus ir delnų pėdsakus. Mokslas, tiriantis žmogaus pirštų ir delnų odos paviršiaus struktūrą, vadinamas daktiloskopija.

Beje, vis dėlto ne visi žmonės turi pirštų atspaudus. Adermatoglifija – tai retas genetinis sutrikimas, kai žmogaus delnai, pirštai ir padai neturi odos raštų.

Lietuvos policija pirštų atspaudus pradėjo kaupti 1922 m. ir iki šiol naudojasi daktiloskopijos galimybėmis, nors atsirado ir naujų, tobulesnių identifikavimo būdų, pavyzdžiui, DNR daktiloskopija.

Nuo 2009 m. į Lietuvos piliečio pasą ir asmens tapatybės kortelę elektroniniu būdu įrašomas ne tik piliečio veido atvaizdas, bet ir pirštų atspaudai.

Kaip gimė gestų kalba

Pirmoji pirštų abėcėlė, leidusi lengviau suprasti ir sisteminti gestų kalbą, atsirado XVI a. Čia kiekvienai raidei priskirtas simbolis, rodomas vienos rankos pirštais (tik anglų kalboje tam reikėjo pasitelkti abi rankas).

Mimika pagrįsto bendravimo pradininkas – abatas Charles-Michelis de l`Epee. Jis Paryžiuje atidarė pirmąją mokyklą kurtiesiems ir taikė gestų kalbos metodą. Čia kurtieji galėjo bendrauti pasakydami apie 130 žodžių per minutę.

Iš viso pasaulyje yra daugiau kaip 40 gestų kalbų, egzistuoja gestų kalbos dialektai. Ši kalba nėra rankomis rodoma žodinė kalba. Gestai žymi sąvokas, o nacionalinės gestų kalbos turi mažai ką bendra su tose šalyse vartojamomis žodinėmis kalbomis.

Gestų kalbos vertėjai, kuriuos matome per televiziją, vartoja dar kitą – kalkinę kalbą. Ji netgi nevadinama gestų kalba, o tik kalbėjimo būdu, forma. Kalkinė kalba skirta kurtiesiems susikalbėti su girdinčiais, neprigirdinčiais ar apkurtusiais.

Kas tapo filmo „Avataras“ įkvėpimo šaltiniu

Ursula Kroeber Le Guin – amerikiečių mokslinės ir maginės fantastikos rašytoja, labiausiai išgarsėjusi ciklais „Žemjūrė“ ir „Ekumena“. Iš viso autorės biografijoje – per 50 įvairaus žanro knygų. Nors U. Le Gvin yra pelniusi daugybę literatūrinių premijų ir apdovanojimų, jos kūriniai retai ekranizuojami.

2004 m. buvo sukurtas televizijos miniserialas pagal „Žemjūrės“ trilogiją, bet ir knygų autorė, ir gerbėjai šia ekranizacija nusivylė. Dar 1980 m. animacijos režisierius Hayao Miyazaki paprašė rašytojos leidimo sukurti animacinę „Žemjūrės“ versiją. Tačiau U. Le Gvin nesidomėjo animė žanru, todėl sutikimo nedavė.

Po kelerių metų pamačiusi H. Miyazaki filmą „Mano kaimynas Totoro“, ji savo nuomonę pakeitė. Taigi 2006 m. pasirodė animacinis filmas „Žemjūrės pasakos“, kuris buvo sukurtas pagal trečią ir ketvirtą ciklo knygas. Tiesa, filmą galiausiai režisavo ne H. Miyazaki, o jo sūnus Goro Miyazaki.

Įdomu tai, kad daugelio kino kritikų nuomone, būtent U. Le Gvin romanas „Žodis pasauliui – miškas“ tapo Jameso Camerono milžiniško populiarumo sulaukusio filmo „Avataras“ įkvėpimo šaltiniu.

U. Le Gvin kūrinyje žmonės atvyksta į planetą, kur gyvena taikios, gamtą mylinčios būtybės. Kyla neišvengiamas konfliktas tarp vietos gyventojų ir uzurpatorių. J. Camerono filmo gerbėjai tikrai turėtų perskaityti šią knygą, kad susidarytų savo nuomonę.

Kodėl vitaminas C vadinamas askorbo rūgštimi?

1519 m. portugalas Fernando Magellanes su 265 jūreiviais išplaukė į pirmąją kelionę aplink Žemės rutulį. Po trejų metų iš ekspedicijos grįžo tik 18 žmonių. Manoma, kad daugumą jų pražudė skorbutas – liga, kurią sukelia vitamino C trūkumas.

Po 200 metų britų laivyno gydytojas Jamesas Lindas, jūreiviams, sergantiems skorbutu, kaip vaistą paskyrė kasdien suvalgyti po du apelsinus ir citriną. Visi jie pasveiko, o citrinų sultis imta naudoti skorbuto profilaktikai.

Dar kartą vitamino C galia įsitikino ir keliautojas Jamesas Cookas, į vieną savo ekspedicijų išvykęs dviem laivais. Viename buvo daug vaisių, o kitame laive plaukiantys jūreiviai negalėjo mėgautis nei apelsinais, nei morkomis ar citrinomis. Būtent juos ir pražudė skorbutas.

Vėliau atrastam vitaminui C suteiktas cheminis pavadinimas askorbo rūgštis. Askorbo, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „be skorbuto“.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau