Panevėžio rajone koncertavo Radžis Aleksandrovičius. „Manau, kad kiekvienam žmogui sugrįžimas į savą kraštą yra geras, mielas ir smagus. Vertinu tai, kad užaugau Panevėžyje ir savęs vilniečiu nevadinu, nors ten gyvenu jau keturiolika metų. Jei ne darbas, tai gal ir negyvenčiau sostinėje“, – sekmadienio vakarą atviravo dainininkas.
Ir dainininkas turėtų ateiti pas žmones
Mini turą regione surengęs ir trijose gyvenvietėse pasirodęs atlikėjas užsiminė, kad šiais metais panašių koncertų šiame krašte kol kas neplanuoja.
„Žmonės turi pasiilgti. Jei važiuosi per dažnai – irgi gali atsibosti, – sako jis. – Tačiau, kad galėtum surinkti areną – tu turi pažinti, kokia yra Lietuva ir kokios yra jos mažos ar didelės scenos, žmonės. Tai yra patirtis, kurią susirenki pats. Kodėl maestro Stasys Povilaitis muzikos viršūnėje išsilaikė penkis dešimtmečius? Dėl to, kad jis nuolatos dirbo, turėjo stabilumą muzikoje, pravažiavo Lietuvą nuo A iki Ž. Kito paaiškinimo neturiu.“
Anot pašnekovo, yra gausybė žmonių, kurie neturi galimybių atvykti į didesnius miestus, didesnius koncertus, todėl organizuoti mažesnius koncertus, atokesnėse šalies vietose – yra būtina, o tokie koncertai jam yra vienodai svarbūs kaip ir didžiosiose arenose.
„Ar aš dainuočiau miestelyje, ar dainuočiau „Žalgirio“ arenoje, mano emocijos ir išgyvenimai yra tokie patys. Į kiekvieną sceną žengiu su tokia pačia atsakomybe prieš žmones. Ar Ramygalos scenoje, ar „Žalgirio“ arenoje dainuočiau lygiai taip pat“, – sako R. Aleksandrovičius.
„Dainininkas ar muzikantas turi praeiti visokį kelią. Jis negali ateiti iškart į didžiąją sceną. Jis turi pradėti nuo baro, nuo visų šitų instancijų, tada augti ir, jei jau sugebės užlipti į didžiąją sceną – tai bus jo paties asmeninis olimpas, jei ne – liks tame pačiame lygyje.“
Koncerto metu užsiminęs, kad nors yra tekę į turus vykti ir su kitais atlikėjais, dalytis su jais žiūrovų dėmesiu, dainininkas sako, kad vienam scenoje – gerokai paprasčiau.
„Mokėti dainuoti duetu irgi reikia mokėti. Jei jau esi solistas, prisitaikyti prie kažko šalia – tampa sunku. Juk esi pratęs, kad visas dėmesys yra tau. Bet tai buvo patirtis, kuri kiekvienam dainininkui gyvenime yra būtina, o pasirodyti su kolegomis malonu. Jei atsirastų norinčių važiuoti koncertuoti kartu – nesibaiminu. Svarbiausia, kad būtų paklausa“, – atvirauja žinomas vyras.
Dainininkui svarbu ne tik balsas
„Dabar šiais laikais daug dainuojančių žmonių, tačiau jie neturi repertuaro. Reikia turėti dainų, kad galėtum koncertuoti ir gyventi iš muzikos. Jei gyveni iš muzikos – esi profesionalas, jei prisiduri – tai esi tik mėgėjas“, – atkreipia dėmesį R. Aleksandrovičius.
Jis sako, kad svarbiausia pasiekti žmonių širdis. Kartais nebūtinas ir itin stiprus balsas, ar išskirtinis tembras.
„Aš einu per emociją, per tekstus, melodiją, ir žmonėms tai patinka. Kartais nereikia turėti labai didelio balso, kartais žiūrovui labiau įdomi asmenybė, – sako pašnekovas. – Reikia ir charizmos, ne tik gero balso. O ypač, kai dainuoji popmuziką. Čia reikia mokėti daryti šou, sujaudinti žiūrovą. Popartistams yra daug sunkiau nei klasikos. Pastarieji „O sole mio“ gali dainuoti 200 metų, o mums reikia keisti ir keisti repertuarą, atrasti vis kažką naujo, kad sužavėtum žmones.“
Šiuo metu Radžis dirba prie naujų kūrinių, apie kuriuos žadėjo artimiausiu metu paskelbti žiniasklaidoje bei socialinėje erdvėje, o paprašytas pasidalyti patarimais jauniems atlikėjams jis nedaugžodžiavo:
„Dabar gausu talentingo jaunimo, tegul tik žengia į sceną. Svarbiausia turėti gerą repertuarą ir šiek tiek charizmos. Bet manau, kad jie viską turi. Jaunimui nereikia aiškinti, ką ir kaip daryti. Kiekvienas turi savo kelią ir kiekvienas turi savą gerbėjų ratą – svarbu jį išlaikyti.“